Partija visada turėjo savo gynėjus, jai priklausė daugelis Sąjūdžio vadovų, ir jos vilionės buvo jaučiamos net išsivadavimo įkarštyje. Lietuvos komunistų partijai (LKP) atsiskyrus nuo Tarybų Sąjungos komunistų partijos (TSKP) 1989 m. pabaigoje, Sąjūdžio Tarybos narys Algimantas Čekuolis ragino tautiečius masiškai tapti jos nariais.
Stepono Kairio atsiminimų pavadinimo žodžiais, 1988 m. Lietuva budo, tačiau S. Kairio aprašomas budimas XX a. pradžioje gerokai skyrėsi nuo 1988–1992 m. atgimimo, nors būta ir bendrybių, kurių svarbiausia – poreikis atsikratyti Rusijos jungo. 1987 m. pagreitį įgijo viešas priešinamasis valdžiai ir partijai. 1987 m. rugpjūčio 23 d. Lietuvos laisvės lyga (LLL) surengė demonstraciją prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje, skirtą Molotovo–Ribbentropo pakto pasirašymo 48-osioms metinėms paminėti. Valdžia negailėjo pastangų užkirsti kelią vasario mėn. planuotoms demonstracijoms Nepriklausomybės paskelbimui paminėti, sutelkdama šimtus milicininkų ir skirdama namų areštą keliems planuotų minėjimų organizatoriams. Šventės išvakarėse Vilniuje, Gedimino aikštėje, partija surengė mitingą, skirtą pasmerkti JAV prezidento Ronaldo Reigano kišimąsi į Tarybų Lietuvos vidaus reikalus – lai visi supranta, kad Lietuva liks sovietijos dalimi. Tą pavasarį pradėta spausdinti straipsnius, kurie neigė komunistų skleidžiamus melus apie praeitį.
Lietuva budo, bet kompartija budėjo, siekdama užtikrinti komunistų viešpatavimą. 1987 m. ji dar nebuvo nusilpusi ir bedantė. Tais metais ji ragino gyventojus kovoti su buržuaziniu nacionalizmu, pradėjo kampaniją šlovinti stribus – „liaudies gynėjus“, sustiprėjo ir antibažnytinė agitacija, tam reikalui priimta atitinkama kompartijos rezoliucija.
Nebuvo galima numatyti staigaus ir lemtingo partijos žlugimo po kelerių metų, tad žmonės į ją dar stojo. Viena prasme, tai buvo racionalus žingsnis, galintis pagerinti karjeros perspektyvas. Antra vertus, tai reiškė susitapatinimą su organizacija, kuri buvo Maskvos įrankis Lietuvai valdyti. Tai žinojo ar turėjo žinoti visi. Turėjo suprasti, kad stojimo į kompartiją negalima sutapatinti su stojimu į kokį nors Rotary ar golfo klubą Vakaruose, kad galėtum susitikti su įtakingais verslininkais, potencialiais partneriais ir talkininkais. Tapimas komunistu iš dalies reiškė susitaikymą su Lietuvos okupacija. 1988 m. gegužę niekas nemanė, kad Maskva sugrąžins Lietuvai suverenumą, leis išstoti iš SSRS.
Lyginant su Dalios Grybauskaitės partine biografija, G. Nausėdos įstojimas į partiją nereikšmingas. Aktyvaus vaidmens jis neturėjo. Jis neketino tapti nauju konradu valenrodu, kilti partinės karjeros laiptais, kad ilgainiui galėtų partiją sužlugdyti iš vidaus. Idėjinių komunistų buvo mažai, daugelio nutarimą lėmė grynas oportunizmas, o oportunizmu, nors kai kuriais atžvilgiais suprantamu, nesididžiuojama, ką akivaizdžiai rodo buvusių narių pastangos nutylėti narystę ar jos reikšmę menkinti – to jie tikrai nedarė, kai partija tebebuvo visagalė.
Nausėda prisipažino, kad padarė klaidą stodamas į partiją, bet suprato, kad narystė nebuvo menkniekis. Menkniekiai atskleidžiami, o ne slepiami – ir dar taip ilgai. Ir klaidos nelygios – vienos gerokai reikšmingesnės už kitas. Jei jis būtų atvirai pripažinęs narystę, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, tai būtų tik maža biografijos dėmė. Niekas jam nepriekaištautų, kaip nepriekaištaujama, tarkime, Gedvydui Vainauskui, Rimvydui Valatkai, Algirdui Kumžai, nors jie buvo gerokai aktyvesni partiečiai.
Sąmoningai ir nuosekliai slėpdamas narystę, turbūt ilgus metus nuogąstaudamas, kad tai bus atskleista, G. Nausėda klaidino savo rinkėjus, iš dalies prisistatydamas tuo, kuo jis nebuvo. Nežinia, kiek jo rinkėjų jaučiasi apgauti, kiek nebūtų už jį balsavę, žinodami apie jo narystę. Kiekvienu atveju narystė jo nepuošia, tad jis ją slėpė. Dar mažiau jį puošia narystės nutylėjimas, kas buvo savotiška apgaulė
Prezidentas yra kovingai nusiteikęs. Jo nuomone, informacija apie jo narystę yra būdas susilpninti jo pozicijas, teigia įžvelgiąs „medžiojimo būseną“, kuri „tampa labai sisteminga“ artėjant 2024 metų Prezidento rinkimams. Nelabai tikėtina, kad jo oponentai nemėgintų išnaudoti jo suklupimo. Jei toks faktas būtų atskleistas apie kokį nors konservatorių ministrą, G. Nausėda gal net reikalautų, kad šis atsistatydintų. Nėra pagrindo nepritarti jo teiginiui, kad dėl neatskleistos narystės jis nebuvo pažeidžiamas savo veikloje, nors mane stebina, kad niekas anksčiau neprabilo apie jo narystę, apie kurią turėjo žinoti, jei ne jo draugai, tai bent tie, kurie rašė jam rekomendacijas.
Atrodo, kad nebus didesnio spaudimo priversti jį atsistatydinti. Jis pats turės nutarti, ką daryti, koks būtų garbingiausias sprendimas. Staigus pasitraukimas iš pareigų sukeltų suirutę, ko kaip tik šiuo metu Lietuvai nereikia. Bet jis gali nutarti nesiekti antros kadencijos.