Kęstutis Girnius. Rusija ir jos įtaka sparčiai silpsta

Rusijos galia ir įtaka smarkiai smunka. Nebėra tos Rusijos, kuri 2015 m. buvo neprilygstama savo artimojo užsienio šeimininkė, galinti primesti savo galią kaimynams ir įbauginti potencialius varžovus. Jos ginkluotąsias pajėgas gaubė beveik nenugalimumo mitas, o lengvos pergalės prieš Gruziją ir Ukrainą buvo pamoka potencialiems varžovams, kad Maskvos, kaip ir kunigaikščio, rūstybė yra mirtis. Priklausomai nuo požiūrio, Rusijos pajėgos atlikdavo taikdarių ir (arba) gąsdintojų vaidmenį, tačiau bet kuriuo atveju, jos sulaukdavo nenorios kaimynų pagarbos.

Visa tai buvo iššvaistyta dėl nevykusios Rusijos invazijos į Ukrainą. Lūkesčiai, kad bus pasiekta greita ir lemiama pergalė, virto miražu, daugelis Rusijos elitinių dalinių patyrė didžiulių nuostolių (ir iki šiol nėra tinkamai atstatyti), ukrainiečiai pradėjo sėkmingas kontrpuolimo operacijas Chersono srityje 2022 m. rugpjūčio pabaigoje ir Charkivo srityje rugsėjo pradžioje, o tai mirtinai pakirto Rusijos karinės kompetencijos reputaciją.

Azerbaidžano sprendimas rugsėjo 27 d. pradėti Kalnų Karabacho ir aplinkinių teritorijų puolimą buvo Rusijos įklimpimo Ukrainoje ir Azerbaidžano vyriausybės įsitikinimo, kad Maskva nepajėgi įsikišti savo kvaziklientės Armėnijos pusėje, pasekmė. Armėnijos pajėgos buvo sutriuškintos, o didžioji Kalnų Karabacho dalis buvo perleista Azerbaidžanui. Vladimiras Putinas pareiškė, kad Rusijos taikdariai bus dislokuoti patruliuoti fronto linijoje, tačiau tai buvo Azerbaidžano suteikta malonė, kad Maskva nebūtų perdėm pažeminta. Tada, kai jų buvimas galėjo turėti reikšmės, Rusijos pajėgų ten nebuvo.

Basharo al Assado diktatūros nuvertimas ir pabėgimas į Maskvą yra dar didesnis smūgis V. Putino ambicijoms, nes Kremlius daugiau nei dešimtmetį ir milijardus dolerių išleido savo įtakai Sirijoje stiprinti, siekdamas, be kita ko, mesti iššūkį Vašingtono įtakai regione ir užsitikrinti, kad bus įtrauktas į bet kokias rimtas diskusijas dėl Artimųjų Rytų ateities. Pirmieji Maskvos žingsniai buvo žengti 2013 m., kai Rusija pasidarė Sirijos gynėja, sulaukdama daug priekaištų dėl Sirijos palaikymo bei atsisakymo pritarti griežtesnių, net karinių priemonių panaudojimui prieš B. al Assado režimą po to, kai jis panaudojo cheminius ginklus prieš opoziciją.

Rusija drįso užsitraukti kitų šalių nemalonę, nes tarptautinis Rusijos pripažinimas tampa vis svarbesnis Maskvai. Vienas didžiausių Kremliaus vadovų nuogąstavimų – nesulaukti kvietimo prie derybų stalo, kai lemiami svarbiausi dienos klausimai. Rusijos vaidmuo Artimuosiuose Rytuose tolydžio mažėjo, nes vis mažiau arabų šalių jautė reikalą bendrauti su Rusija. Sirijai tapus Rusijos klientu, Damaskas suteikė leidimą kurti karines bazes jos teritorijoje, tarp jų ir Chmeimimo oro pajėgų bazę, iš kurios dešimtmetį beatodairiškai bombardavo tokius miestus, kaip Alepas. Strateginiu požiūriu, karinio jūrų laivyno bazė Tartuse yra svarbiausias objektas. Nuo 2012 m. Tartusas yra vienintelis Rusijos karinio jūrų laivyno remonto ir papildymo Viduržemio jūroje punktas, suteikiantis galimybę laisvai plaukioti po Viduržemio jūrą, stebėti NATO šalių pratybas, remontuoti Rusijos karo laivus negrįžtant į Juodosios jūros bazes bei remti savo samdinius Šiaurės Afrikoje.

Donaldui Trumpui Sirija nelabai rūpi. 2018 m. gruodį jis staiga pareiškė, kad JAV išves savo karius iš Sirijos ir tai padarys tuojau, per mėnesį. Pasipylė kritikos srautas, gynybos ministras Jimas Mattisas atsistatydino ir D. Trumpas pradėjo kalbėti kitaip. Nežinia, kokios yra dabartinės D. Trumpo nuostatos. Pasak vienų ekspertų, Rusijai Sirija buvo karūnos brangakmenis siekiant įsitvirtinti regione, kuris tradiciškai buvo JAV įtakos sferoje. Išskyrus kelis lėktuvų antpuolius prieš sukilėlius, Rusija nesistengė apginti savo brangakmenio, nes neturėjo kuo.

Vargu, ar Maskva galės tarti svaresnį žodį, priimant sprendimus apie tolesnį savo vaidmenį Sirijoje ir išsaugojant laivyno bazę Tartuse. Neabejoju, kad Pentagonas džiaugtųsi, jei rusai būtų išvaryti iš Sirijos ir Tartuso, tad mėgins paveikti būsimą Sirijos vyriausybę. JAV pastangoms gali pakenkti grobuoniška Izraelio politika. Per kelias dienas po Damasko išvadavimo jos oro pajėgos surengė daugiau negu 500 antskrydžių prieš įvairiausius taikinius Sirijoje, o kariuomenė įsiveržė į rytinę Golano aukštumų dalį. Tai pirmas kartas nuo oficialios Jom Kipuro karo pabaigos 1974 m., kai žydų valstybė pasiuntė savo karius per sieną.

Pasak Benjamino Netanyahu, tai yra „laikina gynybinė pozicija, kol bus rastas tinkamas susitarimas“. Įsidėmėtina, kad toks sakinys apie laikinumą nebuvo įrašytas identiškame pareiškime hebrajų kalba. Arabų šalys kritikavo įsiveržimą kaip neteisėtą okupaciją ir įspėjo, kad Izraelio veiksmai gali dar labiau destabilizuoti Siriją. Neatmestina galimybė, kad naujoji Sirijos valdžia leis rusams pasilikti Sirijoje siekdami atsvaros Izraeliui ir JAV. Kiekvienu atveju V. Putinas yra įvykių stebėtojas, o ne aktyvus dalyvis, tolesnį Rusijos buvimą Sirijoje, taigi ir Artimuosiuose Rytuose, lems ne Kremlius, o kiti. Dešimties metų pastangos liks bergždžios be Sirijos valdžios malonės.

Rusija tebėra branduolinė galybė, kuri galėtų pasaulį sunaikinti dešimt kartų. Šiuo metu Ukraina nesukelia jai rimtos grėsmės ir net įsigijusi naujų galingesnių ginklų negalėtų palaužti Rusijos. Jei antpuoliais prieš karinius ir kitus taikinius Rusijoje Kyjivas sukeltų daug žalos ir apsunkintų ginklų tiekimą Rusijos daliniams Ukrainoje, Rusija galėtų pulti iki šiol neliečiamas vietas, tokias kaip Kyjivo centrą, geležinkelius netoli Lenkijos ir Rumunijos sienų, dažniau vartoti galingąją hipergarsinę raketą „Orešnik“, nors abejotina, kad Rusija pajėgi pradėti serijinę jos gamybą, kaip teigė V. Putinas.

Rusijos karinės pajėgos yra išsekusios, jos nebegali efektyviai įsikišti artimajame užsienyje ar projektuoti galios platesniame regione. Nors nemažai Vakarų ekspertų įspėja, kad Rusija ketina veržtis į Vakarus, jie nenurodo, kaip ji tai darytų. Norai vienas dalykas, pajėgumai kitas dalykas, V. Putino skaičiavimai – trečias. Esu įsitikinęs, kad Rusija nepuls net mažiausios, pažeidžiamiausios NATO valstybės, nes V. Putinas ir jo generolai žino, kad Rusija nesugebėtų veiksmingai pasipriešinti NATO – Aljanso narių ginkluotosios pajėgos dar nepasiekė norimo veiksmingumo lygio, bet gerokai padidino savo karinę galią, kol Rusijos smuko – kontratakai. Be to, V. Putinas yra atsargus politikas ir asmeniškai – bailys, ką parodė imdamasis ypatingų priemonių apsisaugoti nuo „Covid-19“. Tikiu, kad po metų kitų Lietuvos valdžia supras, kad nuolatinis gynybos biudžeto didinimas nėra pateisinamas.