Kęstutis Girnius. Rusija nepajėgi pulti NATO šalį

Nežinia, kaip baigsis Ukrainos kariuomenės įsiveržimas į Kursko sritį. Optimistai aiškina, kad antpuolis jau pasiteisino. Jis išsisklaidė dalį vyraujančio pesimizmo, smarkiai pakėlė gyventojų ir kariuomenės dvasią ir pasitikėjimą savimi.

Vakarų sąjungininkams parodyta, kad jų parama neiššvaistyta, kariuomenės kariniai įgūdžiai auga ir dar smarkiau padidėtų, jei gautų daugiau ginklų ir būtų pašalinti jų naudojimo apribojimai.

V. Putinas buvo sugėdintas, nes pirmą kartą nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos buvo įsiveržta į Rusijos teritoriją, nors ji branduolinė valstybė. V. Zelenskis sustiprino savo mažėjantį populiarumą ir pateisino savo sprendimą pakeisti buvusį vyriausiąjį ginkluotųjų pajėgų vadą V. Zalužną nepopuliariu O. Syrskiu.

Viliamasi, kad į nelaisvę patekę rusų kariai bus iškeisti į ukrainiečių karo belaisvius. Tolesni žingsniai nežinomi, nors Ukrainos pareigūnai jau kalba apie planus sukurti vyriausybinę administraciją, kuri prižiūrėtų užimtas Kursko srities dalis, kas reikštų, jog ketinama mėginti ilgiau išlaikyti užimtą teritoriją ir ją panaudoti kaip derybinį kozirį.

Kol kas nepasiektas vienas pagrindinių operacijos tikslų, būtent priversti Rusiją atitraukti savo karius nuo fronto linijų Donecko srityje. Nors pastebėta, kad kai kurie daliniai iš ten perkeliami kitur, nėra jokių ženklų, kad į Kurską būtų nukreipti šarvuoti batalionai ir kiti elitiniai daliniai. Rusija tęsia savo puolimą, penktadienį paskelbė užėmusi dar du kaimus Donecko srityje, artėja prie strategiškai svarbaus Pokrovsko miesto, kurio gyventojus vietos valdžia ragina evakuotis.

Rusijoje Ukrainos kareiviai labiau pažeidžiami. Nors ir turi mobilias priešlėktuvinės gynybos baterijas ir vietose stato gynybinius įrenginius, jie faktiškai kovoja „po atviru dangumi“, gali būti bombarduojami iš oro ir puolami sausumos pajėgų iš įvairių pusių. Neatmestina galimybė, kad Ukrainos kariai bus išstumti iš Kursko ir kitų Rusijos sričių, o susilpnėjusios pajėgos neatlaikys puolimo ir bus priverstos skubiai trauktis.

Nežinia, ar pasiteisins Ukrainos drąsūs, bet rizikingi sprendimai. Bet akivaizdu, jog Rusijos ginkluotosios pajėgos yra nusilpusios, nepajėgios pulti kurią nors NATO šalį, ir kad tai puikiai žino Putinas ir karinė vadovybė. Rusija nebėra grėsmė Europai, nors jos branduolinės pajėgos dar gali sunaikinti visą pasaulį. Rusijos kariuomenės silpnumai išryškėjo pirmaisiais Ukrainos invazijos mėnesiais, dar labiau po sėkmingų kontrpuolimų 2022 m. rudenį. Vis dėlto daugelis įtakingų Vakarų politikų ir kariškių teigė, kad jei Rusija nebus įveikta Ukrainoje, ji po kelerių metų puls Vakarus. Bet jie nepaaiškina, kaip kariuomenė, kuri negalėjo užimti Kijevo galėtų sėkmingai pulti Varšuvą, juolab, kad nuo karo pradžios NATO šalys smarkiai ginkluojasi, o milžiniški Rusijos nuostoliai tik didėja. Manau, kad kalbomis apie Rusijos grėsmę siekiama užtikrinti, jog NATO šalys nenutrauks savo gynybinių pajėgumų atkūrimo, taip pat įtikinti eilinius piliečius palaikyti ginklavimosi programas, užuot pradėjus reikalauti, jog lėšos būtų skiriamos finansuoti socialinius ir kitus gyvybiškai svarbius nekarinius projektus.

Ukrainos įsiveržimas atskleidė, iš tiesų patvirtino, du reikšmingus Rusijos kariuomenės trūkumus – silpni žvalgybiniai pajėgumai bei negebėjimas užvaldyti priešo oro erdvę. Antpuolis buvo staigus ir nelauktas rusams kaip žaibas iš giedro dangaus. Ukrainai pavyko atitraukti mažiausiai šešis tūkstančius elitinių karių nuo fronto linijos, perkelti juos ir jų karinę techniką į Rusijos pasienį, kur jie liko pasislėpę iki pat puolimo. Toks didelis karių perkėlimas jautrioje ir atidžiai stebimoje fronto dalyje neturėtų likti nepastebėtas, ir esu gana tikras, kad JAV žvalgybos palydovai bei elektroninė žvalgyba (Signals intelligence – SIGINT) pastebėtų tokią operaciją.

Bet tai nėra naujas reiškinys. Nuo karo pradžios NATO šalys traukiniais, kartais ir sunkvežimais iš Lenkijos ir Rumunijos siunčia modernią karinę techniką, kaip „Patriot“ oro gynybos sistemas, raketinę artileriją „Himars“, šarvuočius ir kitus stambius sunkiai užmaskuojamus objektus. Pažangūs žvalgybiniai įrenginiai juos pastebėtų ir paverstų taikiniais. Bet, kiek prisimenu, Rusija su pasididžiavimu neskelbia, kad jai pasisekė tai daryti, o šitokiu reikalu nesikuklintų.

Antrasis didysis trūkumas – aviacijos negebėjimas užvaldyti oro erdvę, paversti ją neskraidymo zona priešo lėktuvams, sukuriant sąlygas, kurios leistų saviems lėktuvams pulti priešo taikinius. Per visus savo konfliktus nuo Antrojo pasaulinio karo JAV lėktuvai užvaldo priešo oro erdvę, kad galėtų palyginti saugiai bombarduoti taikinius miestuose ir, kas nemažiau svarbu, remtų savo sausumos pajėgų puolimus. Rusijos lėktuvai nesistengia įsiveržti į oro erdvę, esančią Ukrainos priešlėktuvinių sistemų veikimo zonoje, savo bombas ir raketas leidžia iš saugaus atstumo. Tai suprantamas atsargumo veiksmas, bet kartu ir pažeidžiamumo požymis. Rusų lėktuvai panašiai atsargiai elgiasi Kurske, nuosekliai nepuldinėja Ukrainos šarvuočių ir sausumos pajėgų, kurias apsaugo tik mobilios priešlėktuvinės gynybos baterijos, tad kol kas suvaidina menką vaidmenį ginant Rusijos teritoriją. Ukraina yra numušusi bent vieną Rusijos naikintuvą, ką padarė ir Wagner daliniai, žygiuodami Maskvos linkme.

Šitie du Rusijos ginkluotųjų pajėgų trūkumai užtikrina, jog Maskva nerizikuos karu su NATO, nes žino, kad pralaimėtų. Yra dar vienas faktorius, kuris smarkiai mažina tikimybę, jog Rusija pultų NATO šalį, būtent, kad tokio antpuolio nepalaikytų didelė Rusijos gyventojų dalis. Jie dažnai vaizduojami kaip uolūs karo ir agresijos rėmėjai, savotiški laukiniai, su kuriais nedera bendrauti. Patogiai užmirštama, kad absoliuti lietuvių daugumą, veikiausiai daugiau negu 90 proc. su dideliu entuziazmu palaikė JAV antpuolius prieš Serbiją ir ypač Iraką, nors pati Lietuva nedalyvavo kare, o Vakarų Europoje vyko masinės demonstracijos prieš šiuos tarptautinę teisę pažeidžiančius agresijos atvejus. Savęs nelaikėme smerkimo vertais kraugeriais.

Kiek rusai bepalaikytų karą, miestelėnai nepritaria prievolininkų siuntimui į frontą. Šįmet kovo 31 d. Putinas pasirašė dekretą, pagal kurį šauktiniai teisėtai negali būti siunčiami į Ukrainą, o turėtų būti siunčiami atlikti užduotis Rusijos teritorijoje. Putinas dekretą pasirašė ne iš geros valios, bet dėl to, kad gyventojai nuosekliai nepritaria vaikinų siuntimui į frontą. Net užuominos apie karą su NATO sukeltų pasipiktinimą, gal net būtų protestų.

Dabartinėmis aplinkybėmis sveiko proto žmogus negali galvoti, kad yra rimta tikimybė, jog Rusija ketina pulti Lietuvą. Bet matyti, kad Vyriausybėje ir Seime nėra daug tokių žmonių, nes praeitą trečiadienį dronų pajėgumo vystymui ir kitai ginkluotei Vyriausybė skyrė papildomus 130 mln. eurų. Šiemet papildomai gynybos reikmėms finansuoti iš viso skirta 323 mln. Eurų, o gynybos finansavimas išaugo iki 3,2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP).

Pinigai švaistomi. Trečiadienį nutarta skirti 5 mln. eurų – įsigyti kulkosvaidžiams, kurie būtų skirti Vidaus reikalų ministerijai pavaldžioms institucijoms ir Krašto apsaugos savanorių pajėgoms. Kam tie kulkosvaidžiai reikalingi – šaudyti šernams ar atbaidyti prie sienos vielų priartėjantiems bėgliams? Ar Lietuva tokia turtinga šalis, kurioje visi klesti, ir visi visuomeniniai poreikiai visapusiškai patenkinti? Jei taip, tai kodėl ne vienai ligoninei gresia bankrotas, kodėl daugelis svarbių vaistų nekompensuojami, tad neprieinami vėžininkams, kodėl slaugos namuose ir ligoninėse vienoje palatoje guli trys ar keturi žmones, kada paskutinį kartą patikrinti čiužiniai, kad jie būtų švarūs ir galutinai neišdėvėti? Kuriama gerovės valstybė – ne vargingiausiems piliečiams, o Krašto apsaugos ministerijai ir jos klientams.