Daugiausia dėmesio sulaukė nutarimas totalitarinius ir autoritarinius režimus traktuoti lygiai (nors paprastai jie nėra sutapatinami), kas sukėlė aštrias diskusijas, ar galima pagerbti Antaną Smetoną, ar Vilnius turės atsisakyti planų pastatyti jam paminklą.
Antanas Smetona yra kontroversiška asmenybė, jo istorinis vaidmuo dviprasmis, ne tik dėl to, kad jis suvaidino centrinį vaidmenį, padedant palaidoti demokratiją, bet ir dėl to, kad jis pabėgo iš Lietuvos tą lemtingą 1940 m. birželio 15 d.
Smerktinas ne tiek pats pabėgimas, kiek jo aplinkybes, kad jis darė tai slapta, nepranešęs nei tautai, nei plačiajam pasauliui apie sovietų ultimatumą, viešai nepasmerkęs Lietuvai gręsiančios okupacijos. Užuot demonstravęs savybes, kurių tikimasi iš valstybės vadovo, Smetona nusiplovė rankas nuo bet kokios atsakomybės už šalies likimą, savanaudiškai dejuodamas tik dėl savo nelaimės, abejingas represijoms, kurias tautai teks kentėti po sovietų padu.
Jo pro memoria, parašyta Rytprūsiuose 1940 m. liepos 1–25 d., taigi, vos mėnesį po pabėgimo, yra vienas gėdingiausių dokumentų Lietuvos istorijoje. Jame nerasi nė vieno susirūpinimo žodžio dėl okupuotos tautos likimo, bet daug apie „mūsų daiktus“ (nuosavybę) ir jam, prezidentui, rodomą nepagarbą. „Keturiolikti metai nesu turėjęs atostogų“ – taip jis teisino savo pasitraukimą, lyg kažkas būtų privertęs jį būti diktatoriumi. Pro memoria yra egocentriniai smulkmeniško asmens, o ne „Tautos Vado“ apmąstymai.
Vis dėlto jis suvaidino ypatingą vaidmenį ypatingu Lietuvos istorijos laikotarpiu, jis 15 metų buvo Lietuvos valstybės galva, svarbiausias nepriklausomybės metų politikas. Jei ne jo asmuo, tai bent jo pareigybė verta pagarbos ir paminėjimo. Jis labiausiai atstovauja tarpukario valstybei, kuri, nors ir nebuvo be trukūmų, suvaidino nepaprastai reikšmingą vaidmenį mūsų istorijoje. Per tuos 22 nepriklausomybės metus buvo sukurta moderni lietuvių tauta, išvengtas baltarusių likimas. Buvo puoselėjama tautinė savimonė, sustabdytas nutautėjimas, integruotasi į Vakarų Europos kultūrą, sukurta švietimo sistema, įgyvendinta žemės reformą ir pertvarkytas šalies ūkis, pasėti pilietinės visuomenės daigai, išvystytas gilus patriotizmas, kurį įkūnijo miškuose kovojantys partizanai bei nevilčiai nepasidavę dešimtys tūkstančių tremtinių.
Viešojoje erdvėje šis lemiamas laikotarpis ignoruojamas, elgiamasi, lyg jo nebūta. Pastatyti paminklai Vincui Kudirkai, Jonui Basanavičiui, broliams Vileišiams – iš esmės už nuopelnus iki nepriklausomybės atkūrimo. Reiktų viešojoje erdvėje įamžinti pirmojo penkmečio politinius vadovus, kaip Mykolą Krupavičių ir Mykolą Sleževičių. Bet po 1926 m. perversmo politinis gyvenimas bus numarintas, ir tikrai nereikia paminklų Augustinui Voldemarui ar Juozui Tūbeliui.
Apskritai Lietuvoje vengiama statyti paminklų, nors manau, kad tai klaida. Reikia puoselėti istorinę topografiją, priminti, kad Lietuva ne tik šiaip sau žemės plotas, kad lietuvių šaknys Lietuvoje yra gilios, kad jie nėra tik neseniai atvykę atklydėliai, migrantai. Paminklais, gatvių pavadinimais ir memorialinėmis lentomis vietovėms suteikiamas istorinis matmuo, viešai reiškiama tautos ir valstybės saviprata. Negana griauti okupanto paminklus, reikia viešai įamžinti tuos, kurie kūrė Lietuvą, taigi, ne tik – gal ir ne pirmoje eilėje – politikus.
Nesu Smetonos gerbėjas, bet manau, kad dera jam pastatyti paminklą Vilniuje, kuklų, o ne gigantišką kaip Petro Cvirkos. Tiktų ir dėl to, kad Smetona gyveno Vilniuje nuo 1902 m. iki 1919 m., kai pasitraukė prieš miesto okupaciją. Viešojoje erdvėje jis beveik nematomas. Kaune buvusios prezidentūros sode stovi jo ir trijų kitų prezidentų paminklai, restauruotas jo dvaras, Užugirio kiemas, netoli gimtinės Užulėnuose. Viena nauja statula nereikš jo reabilitacijos, iš dalies užpildys visuomenės atminties spragą.
Skeptiškai vertinu naująjį įstatymą, kuris linkęs centralizuoti atminties politiką. Europos Sąjunga (ES) nėra Sovietų Sąjunga. Kompartija priimdavo sprendimus, kuriuos privalėjo įgyvendinti visos jai pavaldžios organizacijos. ES galioja subsidiarumo principas, kuris nurodo, kad aukštesnio lygio organizacijos neturi kištis į žemesnio lygio organizacijų veiklą, kad įgaliojimai ir sprendimai būtų lemiami kuo artimesniu piliečiams lygmeniu, taigi žemesnėse valdžios grandyse. Sprendimus turėtų priimti savivaldos, atsižvelgdamos į gyventojų norus.
Pastaruoju metu dėmesio sulaukė P. Cvirka, Salomėja Nėris, Julius Janonis. Kiekvienas atvejis yra skirtingas. Cvirka ne tik išdavė Lietuvą, bet buvo etatinis kolaborantas. Gerai, kad pagaliau iš Vilniaus centro buvo pašalintas jo paminklas. Bet jei jo gimtasis Klangių kaimas būtų pageidavęs perkelti paminklą į savo teritoriją, vargu, ar būtų galima tai drausti. Nežinau, ar tebeveikia 1953 m. įkurta Cvirkos etnografinė sodyba-muziejus. Bet nei muziejus, nei perkeltas paminklas nesudrebintų valstybės pamatų, negriautų demokratijos.
Kas atsitiks Salomėjos Nėries gimnazijai Vilniuje ir jos paminklui-biustui? Nėris išdavė Lietuvą, parveždama Stalino saulę, bet ji esą vėliau apgailestavo, tad jos negalima sutapatinti su Cvirka. Bus norinčių pakeisti gimnazijos pavadinimą, bet ne mažiau tam priešinsis. Negaliu spėti, kaip viskas baigsis.
Į drausmintųjų gretas pateko ir J. Janonis. Nesuprantu kodėl. Jaunam žmogui dera piktintis dėl socialinės nelygybės, darbininkų išnaudojimo bei skurdo. Nors jis simpatizavo bolševikams, jis mirė 1917 m. gegužės 30 d., kada Rusiją valdė Kerenskis, o ne Leninas, kada beveik niekas – tikrai ne Janonis – nenumatė, jog bolševikai užims valdžią ir įves nežabotą terorą. Janonis nepropagavo teroro, tad biržiečiai turi teisę palikti jo paminklą ramybėje, nors ir apgailestaudami, kad jo paminklas panašus į daugelį raudonarmiečių su plevenančiais apsiaustais statulų.
Įstatymas numato patariamąjį vaidmenį specialiai tarpinstitucinei komisijai. Dar prieš trejus metus prezidentas Nausėda ragino steigti specialistų komisiją, kuri aiškiai nubrėžtų nacionalinės atminties politikos gaires. Specialistų komitetų išvados sudarytų tvirtesnį pagrindą sprendimams negu nuogirdos, akimis permesti interneto straipsniai, kurie dažnai veikia diskusijas. Bet būtų klaida jas pervertinti ir sureikšminti. Specialistų komisijos irgi klysta, juolab tai sritis be jokių specialistų.