Reikia tikėtis, kad projekto šalininkai nuosekliai rengs dirvą galutiniam įstatymo patvirtinimui. Ir kad kai kurie mažumos nariai supras, jog aklas jų priešiškumas Landsbergiui, stulbinanti didžiadvasiškumo ir valstybinio mąstymo stoka nepuošia nei jų, nei Seimo, nei Lietuvos, kad atkaklūs jų neigimai nepaneigs istorinio Landsbergio vaidmens.
Jau kelis kartus bandyta formaliai pripažinti ypatingą Landsbergio vaidmenį, atkovojant Lietuvos nepriklausomybę. 2012 m. ir 2018 m. nepasisekė Landsbergiui suteikti prezidento ar valstybės vadovo statusą.
2015 m. pabaigoje Seimas nepritarė siūlymui Landsbergiui suteikti Laisvės premiją. Ji buvo suteikta kitais metais, bet paversta smulkių politinių intrigų auka, buvo netekusi savo vertės. Ir vėl priešinamasi ne dėl objektyvių priežasčių, bet dėl gėdingo nenoro pripažinti tai, kas yra akivaizdu, kad Landsbergis Lietuvai vadovavo kritiniais 1990 – 1991 m., kai Lietuva ne tik paskelbė, bet ir įtvirtino savo nepriklausomybę.
Landsbergis nėra joks gerasis dėdė, jis negailestingai kritikuoja ir tyčiojasi iš oponentų, neslepia savo paniekos ir to, ką apie juos galvoja. Bet juk nesiūloma suteikti Landsbergiui tolerantiškiausio politiko premiją ar pagerbti jį už pastangas skatinti politikų tarpusavio supratimą. Reikalaujama įvertinti jo vaidmenį Lietuvos atgimime.
Akivaizdu, kad joks kitas žmogus tiek neprisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės atkovojimo. Jis yra vienintelis žmogus, kurį, neklastojant istorijos, galima laikyti antrosios nepriklausomos Lietuvos „tėvu“.
Ne jis vienas atkovojo nepriklausomybę, reikšmingai prisidėjo kiti Sąjūdžio veikėjai, disidentai ir tie šimtai tūkstančių eilinių lietuvių, kurie daugeliu progų nedviprasmiškai rėmė Sąjūdžio, o ne „persitvarkusios LKP“, siekius.
Kaip Vaclavas Havelas Čekoslovakijoje ir Lechas Walęsa Lenkijoje, Landsbergis ryškiausiai įkūnijo savo tautos troškimus ir vadovavo jos kovai už laisvę. Lyg akivaizdu, jog nevalia to užmiršti, nevalia to paneigti, bet Landsbergio oponentai tai daro ištisą dešimtmetį, tuo įrodydami savo smulkų kerštingumą.
Kai buvo siūloma Landsbergiui suteikti Laisvės premiją, ne vienas politikas vertėsi kūlversčiais, siekdamas paneigti neginčijamą dalyką. R. Žemaitaitis aiškino, kad vienas iš tuometinių disidentų būtų galėjęs pasitaikyti ant scenos ir „bet kuris galėjo tą pasiekti.“ Kiek begerbiu Nijolę Sadūnaitę ir Antaną Terlecką, tiesiog neįsivaizduoju, kad jie būtų galėję stoti prie valstybės vairo, kaip nebūtų galėję tokios Sąjūdžio įžymybės, kaip Romualdas Ozolas, Bronius Genzelis ar beveik visi kiti Sąjūdžio Seimo tarybos nariai.
Svarstant Laisvės premijos suteikimą, A. Sysas stengėsi šmaikštauti.
„Istorijos nesuklastosi. Jei jis buvo tuo metu Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas, tai jis ir buvo Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas, o ne prezidentas. Aišku, mes galime pavadinti ir imperatoriumi ką nors.“ Sysas tebedainuoja šią dainą, nors pakeitė kai kurias natas. Dabar jis aiškina, kad projekto šalininkai „bando politiškai perrašyti istoriją, bandant įtvirtinti pavadinimus, kurių nebuvo... nereikia iškreipti istorijos, todėl aš ir susilaikysiu.“ Panašiai kalbėjo jo kolega Artūras Skardžius, pareiškęs, kad priešinsimės pastangoms perrašyti įstoriją. Sveikintinas jų noras ginti istorijos tiesas, bet pirma jie turi pripažinti tiesą, o ne išgalvotą pakaitalą.
Kad Landsbergis buvo ar bus valstybės vadovas, žinojo ar nujautė visi. Praėjus vos kelioms dienomis po Landsbergio išrinkimo Aukščiausios Tarybos (AT) pirmininku, Arvydas Juozaitis apgailestavo, kad padaryta „istorinė klaida“, esą į pirmininko postą reikėjo išrinkti A. Brazauską. Jei AT pirmininko postas būtų buvęs nereikšmingas, o Landsbergis nominalus politinių srovių blaškomas vadovas, niekas nebūtų kalbėjęs apie istorinę klaidą.
1990 m. rudenį pradėjęs veikti Lietuvos ateities forumas reiškė nepasitenkinimą AT vykdoma politika, ragino Lietuvos valdžią vykdyti lankstesnę politiką SSRS atžvilgiu, siekti daugiau kompromiso vidaus politikoje. Forumo veikėjų priekaištai su mažomis išimtimis buvo taikomi Landsbergiui, o ne pirmininko pavaduotojams B. Kuzmickui, K. Motiekai ir Č. Stankevičiui, nors jie nebuvo lengvasvoriai politikai. Sunkioji artilerija buvo nukreipta į Landsbergį, nes jis buvo pagrindinis valstybės politiką veikiančių sprendimų priėmėjas, kitaip tariant, valstybės vadovas.
Užsienio šalys, tarp jų ir JAV, laikė Landsbergį šalies vadovu, neabejojo jo svarba. Lygindami Gorbačiovo reakciją į 1991 m. sausio įvykius su Chruščiovo įvykdytu 1956 m. Vengrijos sukilimo numalšinimu, prezidento Bušo prezidentavimo kronikininkai M. Beschloss ir S. Talbot savo knygoje „At the Highest Levels“ (Aukščiausiu lygiu) rašė: „Jei Gorbačiovas būtų sekęs Chruščiovo scenarijumi, Landsbergis būtų buvęs jėga priverstas pasitraukti iš politikos – būtų turėjęs slapstytis, leisti savo dienas kalėjime arba būtų nužudytas. Užuot taip elgęsis, Gorbačiovas įkalbėjo kariuomenę atšaukti tankus ir palikti Landsbergio valdžią (komentaro autoriaus pabraukimas) ramybėje.“
Galėčiau nurodyti aibę tokių Landsbergio vaidmenį pabrėžiančių įvykių, bet ir taip aišku, kad istorijos perrašinėtojai yra Sysas ir Skardžius, juolab, kad siūloma Landsbergiui suteikti valstybės vadovo, o ne prezidento, statusą.
Yra dar viena kliūtis. Seimo teisininkai yra pateikę išvadą, kad siūlymas Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui suteikti valstybės vadovo statusą gali prieštarauti Konstitucijai. Mat 2002 m. Konstitucinis teismas (KT), svarstydamas pensijos įstatymo pataisas, pabrėžė, kad prezidento, kaip valstybės vadovo, teisinis statusas yra individualus ir skiriasi nuo visų kitų valstybės pareigūnų teisinio statuso. Esą 1990–1992 metais dirbusio AT pirmininko statusas nėra tapatus 1992 metais Konstitucijoje įtvirtinto prezidento, kaip valstybės vadovo, statusui.
Svarbu prisiminti, kad, kai Landsbergis buvo išrinktas AT pirmininku, dar nebuvo Lietuvos valstybės, ji dar buvo kuriama. Landsbergis, kaip ir kiti AT deputatai, buvo renkami pagal galiojančius Sovietų Sąjungos įstatymus, kitaip sovietai nebūtų leidę rinkimams įvykti. AT galios ir įgaliojimai buvo kitokie negu Lietuvos Seimo, nes LTSR, kaip ir visos TSRS, valdymo struktūra buvo kita, nebuvo prezidento pareigybės.
KT privalo prisiminti, jog Lietuvos valstybės nesukūrė 1992 m. Konstitucija, ne vien jos nuostatomis vertiname praeitį. Ar KT aiškins, kad iki Konstitucijos įsigaliojimo (kurios tvarką nustatė Landsbergio 1992 m. lapkritį pasirašytas nurodymas) niekas nevadovavo Lietuvai, kadangi AT taisyklės nepripažino valstybės vadovo statuso? Ir kad neįvardijus vadovo statuso, nėra vadovo. Net KT sofistams turėtų būti itin sunku priimti tokią nutartį, bet stebuklų šalyje...
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.