Europos komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen sakė, kad visi ES aukščiausios instancijos teismo sprendimai yra „privalomi visų valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant nacionalinius teismus.“ Lenkija neketina trauktis.

Šis principinis nesutarimas pastato Lietuvą į nemalonią padėtį. ES palaikymas užrūstintų Lenkiją, vieną svarbiausių mūsų partnerių, o pritarimas Lenkijos pozicijai užtrauktų Briuselio nemalonę, nederėtų su Lietuvos pastangomis vaizduotis vertybinę užsienio politiką vykdančia šalimi. Premjerė I. Šimonytė pažymėjo, jog ginčas dėl europinės ir nacionalinės teisės „kelia rūpestį“ dar ir dėl to, jog abi ginčo šalys Lietuvai „tiek politiškai, tiek geopolitiškai, tiek geostrategiškai vienodai svarbios“. Ji viliasi, kad bus rasta „išeitis iš šitos nemalonios situacijos.“ Panašiai galvoja prezidentas G. Nausėda.

Neketinu nagrinėti konkretaus Briuselio ir Varšuvos ginčo. Veikiau dėmesį skirsiu galimoms europinių teismų viršenybės įsitvirtinimo pasekmėms ateities Europai.

Lietuvoje esama nuogąstavimų, mano nuomone, gerokai perdėtų, kad sąmoningai ar nesąmoningai kuriamos Jungtinės Europos valstybės, kuriose centriniai ES organai viešpataus tautinių valstybių sąskaita. Vis daugiau teisių pervedant ES institucijoms, smarkiai sumažės atskirų valstybių galios ir suverenumas. Briuselis suvaidins lemiamą vaidmenį nustatant biudžetą ir finansų politiką, kiek ir kokius mokesčius reikia rinkti, nutariant, kiek migrantų privalo priimti kiekviena šalis, kaip juos maitinti ir apgyvendinti, kokias taisykles taikyti transporto sektoriui ir t. t.

Didesnės valstybės, taigi ir didesnės tautos, galės veiksmingiau atsispirti Briuselio spaudimui, kai jos to norės, mažosios turės tenkintis suverenumo trupinėliais, kurie nukris nuo Briuselio stalo.

Didesnės valstybės, taigi ir didesnės tautos, galės veiksmingiau atsispirti Briuselio spaudimui, kai jos to norės, mažosios turės tenkintis suverenumo trupinėliais, kurie nukris nuo Briuselio stalo. Tokioje centralizuotoje Europoje Lietuva turės tokį pat svarų vaidmenį nulemiant svarbiausius ES nutarimas, kiek Pasvalys ar Pabradė turi nustatant Lietuvos valstybės politiką – taigi, beveik nulinį.

Vargu, ar šis scenarijus taps tikrove, nes individualios valstybės turi pakankamai galių Briuselio sprendimams ar savavaliavimui priešintis, kurti esmines jų teises ginančias koalicijas. Gerokai didesnį pavojų sukelia europiniai teismai, kurie skelbia savo teisių ir sprendimų viršenybę net šalies konstitucijos atžvilgiu.

Europos teisingumo teismas (ETT) tvirtina, kad ES teisė turi viršenybę prieš nacionalinius įstatymus ir kitus teisės aktus, ir kad ES pilietybė yra pagrindinis valstybių narių piliečių statusas. Šie teiginiai yra abejotini. Šalies Konstitucija įteisina valstybės sandorą ir pačią narystę ES, iš Konstitucijos kyla narystės ES galimybė, o Konstitucija nekildinama iš narystės ES. Netikina teiginys, kad ES pilietybė viršesnė už atskirų šalių pilietybę.

Tapdamas Lietuvos piliečiu pasidariau ir ES piliečiu. Kiek žinau, negalima tiesiogiai įgyti ES pilietybės, juolab ją įgijus prašyti, kad kuri nors ES šalis dar suteiktų jos pilietybę.

Netikina teiginys, kad ES pilietybė viršesnė už atskirų šalių pilietybę. Tapdamas Lietuvos piliečiu pasidariau ir ES piliečiu. Kiek žinau, negalima tiesiogiai įgyti ES pilietybės, juolab ją įgijus prašyti, kad kuri nors ES šalis dar suteiktų jos pilietybę.

Princetono universiteto medievistas Joseph R. Strayer savo įtakingame ese On the Medieval Origins of the Modern State rašė, kad „valdovas, kurio sprendimus buvo galima panaikinti, buvo valdovas, praradęs didžiąją savo valdžios dalį.“ Karaliai palaipsniui įgijo galią panaikinti vietinių baronų, grafų, kunigaikščių teismų nutartis, taip sumažindami skirtumą tarp žemių, kurias jie tiesiogiai valdė, ir tų, kurias jų vardu valdė baronai.

Išbarstytos politines galios salos buvo integruotos į tvirtą teritorijos bloką, pavaldų vienam valdovui. Panašūs procesai vyksta ES, ETT aiškinant, kad atskirų šalių konstituciniai ir aukščiausieji teismai turi jam paklusti, tad nebeturi galios tarti paskutinį žodį savo teisinėje sistemoje.

KT „priežiūra“ nebūtinai smerktina. Konstituciniai teismai (KT), kaip akivaizdžiai rodo Lietuvos patirtis, gali priimti nepamatuotus, nepagrįstus, kenksmingus sprendimus, kuriuos verta panaikinti. Bet galios sukoncentravimas gali sukelti neigiamų pasekmių.

Neprisimenu, kuris KT teisėjas, gal E. Kūris, aiškino, kad Konstitucija yra tai, ką KT nutaria apie tai, kas ji yra. Šis teiginys yra stulbinančiai arogantiškas, ciniškas, bet, deja, teisingas.

Neprisimenu, kuris KT teisėjas, gal E. Kūris, aiškino, kad Konstitucija yra tai, ką KT nutaria apie tai, kas ji yra. Šis teiginys yra stulbinančiai arogantiškas, ciniškas, bet, deja, teisingas. Arogantiškas, nes KT teisėjai prisiskiria sau unikalią galią interpretuoti pagrindinį šalies įstatymą, taigi ir kitus įstatymus.

Ciniškas, nes implikuoja, kad Konstitucija yra neapibrėžtas dokumentas, kurį galima savavališkai suprasti, paskelbti ydingą nutartį, kuri prieštarauja arba nedera su Konstitucijos kūrėjų siekiais, daugumos žmonių ir Seimo narių nuostatomis. Teisingas, nes visos valdžios institucijos privalo gerbti ir įgyvendinti KT nutartį.

Atskirų šalių KT nutarimus galima apskųsti, bet ETT žodis esąs lemiamas. Tokios pretenzijos sukelia ypatingų iššūkių. Valstybės turi savo unikalias istorijas, kultūrines ir visuomenines tradicijas, kurios lemia jų teisines sistemas ir įstatymus, kurie vieni nuo kitų gerokai skiriasi. Tiek JAV, tiek Prancūzija pabrėžia bažnyčios ir valstybės atskyrimą, yra laikomos pilietinio, o ne etninio nacionalizmo paradigmomis.

Tačiau JAV mokiniai gali dėvėti kryžius, jarmulkas, kitokią religinę atributiką, Prancūzijoje – ne. Viena šio skirtumo priežasčių yra skirtingas istorinis paveldas – ilga ir nepaprastai arši kova tarp Bažnyčios ir laicistų, kuri 1905 m. baigėsi itin radikaliai atskiriant Bažnyčią ir valstybę. Ir dar dėl to, kad Prancūzijoje mokykloms suteikiamas ypatingas vaidmuo puoselėjant respublikines vertybes. Prancūzijos ir JAV valstybinėse mokyklose nėra religijos pamokų, bet Vokietijoje, kaip ir Lietuvoje, religinis ugdymas yra valstybinės mokyklos mokymo programos dalis, nors pamokos nėra privalomos visiems mokiniams.

Kiekviena šalies sistema turi savo neigiamas ir teigiamas puses, bet nesutarimai kontroliuojami, kol klausimai svarstomi ir sprendžiami pagal šalies teisines tradicijas. Bet kas būtų, jei ETT kiltų noras ar poreikis visai ES sukurti vieningą valstybės-bažnyčios-mokyklos interesų derinimo sistemą? Kokiu pagrindu būtų priimtas sprendimas šiuo ir panašiais klausimais?

Negalint suderinti skirtingų šalių tradicijų, tad jas atmetus, veikiausiai būtų siūlomi itin abstraktūs, formalią lygybę pabrėžiantys, vis labiau „pažangūs“ visuotini kriterijai, kurie yra priimtini teisėjams ir filosofams, bet sunkiai dera su atskirų šalių teisinėmis ir visuomenės tradicijomis, dažnai joms prieštarauja.

Kadangi didesnė intelektualų, tarp jų ir teisėjų, dalis yra skeptiškai nusiteikusi religinių ir tradicinių vertybių atžvilgiu, yra nemaža tikimybė, kad ETT nutarimai ideologijos ir vertybių klausimais bus nepalankūs labiau tradicinėms rytų Europos šalims, reikalaus tradicijas keisti ar panaikinti.

JAV jau girdisi balsų, teigiančių, kad lyčių lygybės principas reikalauja, jog Katalikų Bažnyčia privalo moteris įšventinti į kuniges. Kadangi didesnė intelektualų, tarp jų ir teisėjų, dalis yra skeptiškai nusiteikusi religinių ir tradicinių vertybių atžvilgiu, yra nemaža tikimybė, kad ETT nutarimai ideologijos ir vertybių klausimais bus nepalankūs labiau tradicinėms rytų Europos šalims, reikalaus tradicijas keisti ar panaikinti.

Būtų sunku priešintis tokiai tyliai bei giliai revoliucijai iš viršaus. Galima priversti atskirų šalių KT peržiūrėti savo nutartis, pakeičiant konstitucijas taip, kad pataisyta konstitucija aiškiai prieštarautų nutarčiai. Šitoks koregavimas sunkiai įsivaizduojamas ES kontekste, ypač jei galioja įsitikinimas, kad ES įstatymai yra tai, ką ETT nutaria, jog jie yra.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (77)