Įvairiopai stengtasi paaiškinti nuviliančius rezultatus. Vieni nurodė ypač sudėtingas mokymosi sąlygas, siautėjant pandemijai. Bet tik 1 procentas neišlaikė anglų kalbos egzamino, o net 9 proc. kandidatų gavo šimto balų įvertinimus, o sąlygos buvo tos pačios. Kiti mano, kad rezultatų nuosmukį sukėlė pats egzaminas, kuris buvo per sunkus arba nesuprantamai suformuluotos užduotys. Kitaip esą negalima paaiškinti, kaip per metus galėjo tiek suprastėti egzamino rezultatai. Esama ir kitų aiškinimų.
Valdžia reagavo įprastai, suskubo sukurti veiksmingo regimybę. Vėlai penktadienio popiet Švietimo, mokslo ir sporto ministras A. Monkevičius pranešė sudaręs darbo grupę teikti siūlymams dėl matematikos mokymo.
Rezultatai esą patvirtino, kad ministerijos parengtas mokinių ugdymo kokybės gerinimo planas yra reikalingas nedelsiant, o „nuo šio rudens jame numatytas priemones pradėsime taikyti tam tikrose mokyklose“.
Taigi, galime būti ramūs, valdžia visas per dešimtmečius susikaupusias problemas operatyviai išspręs. Bet jei viskas taip lengva, tai kodėl šitokia komisija nebuvo sudaryti pernai ar prieš dešimt, ar dvidešimt metų?
Tarptautiniai tyrimai seniai rodo, kad moksleivių matematikos lygis yra žemas. Seniai raginama pasimokyti iš pažangesnių šalių. Suomijos, Pietų Korėjos ir Singapūro moksleiviai yra tarp geriausių visame pasaulyje.
Šiose šalyse vaikų mokymui, taigi ir mokytojams, skiriamas ypatingas dėmesys. Mokytojų prestižas aukštas, jų atlyginimai karališki. Suomijoje mokytojais gali tapti tik tie studentai, kurie baigė universitetą geriausiame trečdalyje. Laukiama, kad jie įsigytų magistrą.
Tad jiems mokami puikūs atlyginimai. Vidutinis gimnazijos mokytojo Suomijoje atlyginimas yra apie 4,000 eurų per mėnesį. (Suomijos švietimo sistema detaliau apibūdinta bernardinai.lt straipsnyje. Singapūre mokyklų direktoriai gauna stambius priedus, jei moksleiviams sekasi. Jei egzaminų rezultatai prasti, jie atleidžiami, kaip atleidžiami neveiksmingų bendrovių vadovai ar tarybos nariai.
Pinigai neišsprendžia visų problemų, bet be pinigų kai kurios problemos neišspręstinos. Moksleiviai deramai išmoks matematiką tik jei turės gerus mokytojus, o gerų mokytojų nebus, kol matematiką baigusiems studentams nebus mokami padorūs atlyginimai, tokie, kokius jie gautų, jei dirbtų kaip programuotojai, buhalteriai, bankininkai, fintech specialistai.
Gal ne tiek pat, kiek Suomijoje, bet nemažiau negu 3 tūkst. eurų per mėnesį. Tik tokiais atlyginimais mokyklos galės įtikinti gabius matematikus rinktis mokytojų profesiją.
Nors Lietuvoje yra puikių mokytojų, ne paslaptis, kad į Pedagogikos institutą ir Edukologijos universitetą dažnai stodavo moksleiviai, kurie nepatekdavo į reiklesnes aukštąsias mokyklas. Nemažai mokytojų buvo ne pirmūnai universitetuose, bet atsilikėliai.
Iš jų stebuklų nesulauksime. Be griežtos atrankos ir patrauklių atlyginimų bus sunku įtikinti gabius ir pasišventusius jaunuolius tapti mokytojais. Vargu, ar gabus vaikinas ar mergina nutars mokytojauti, žinodami, kad mokytojams sunku sudurti galą su galu, ir kad pasirinkę kitą profesiją neturėtų tokių rūpesčių.
Naujų kadrų komplektavimo negalime atidėti, tad reikia dabar keisti mokytojų atlyginimo tvarką, pradėti diegti sistemą, kurioje vieni, net mažą patirtį turintys, mokytojai kelis kartus daugiau uždirbs negu kolegos humanitarai, istorikai, svetimų kalbų mokytojai, kad jauno matematikos ar gamtos mokslų mokytojo atlyginimas bus dvigubai didesnis negu lituanistų.
Tai atrodo giliai neteisinga. Už tą patį darbą lyg privalu mokėti tiek pat. Idealiame pasaulyje taip gal ir būtų, bet mes tokiame negyvename. Prestižiniuose JAV universitetuose ekonomikos profesoriai uždirba tris, keturis, penkis kartus daugiau negu filologai ar filosofai.
Per klaidą išviešinta, kad Massachusetts Institute of Technology (MIT) profesoriai I. Werning ir D. Acemoglu 2016 m. uždirbo beveik $900,000 per metus. Jiems ir kitiems ekonomistams mokami sieksniniai atlyginimai, nes privačiame sektoriuje uždirbtų gerokai daugiau. Prisitaikoma prie realaus gyvenimo.
Tokia nelygybė egzistuoja pradžios ir vidurinėse mokyklose. Apskritai jų lygis JAV yra nekoks. Bet turtingesniuose priemiesčiuose ir miesteliuose mokyklos yra aukštos kokybės, nes gyventojai yra pasiryžę smarkiai didinti nekilnojamojo turto mokesčius, kad būtų galima pritraukti gerus mokytojus itin gerais atlyginimais. Netaupoma vaikų sąskaita.
Mėginimas įvesti diferencijuotą atlyginimo sistemą sukeltų pasipiktinimo audrą. Protestuotų profsąjungos, piktintųsi „nuskriaustieji“ mokytojai (nors jų atlyginimai nebūtų karpomi), girdėtume kalbas apie socialinio neteisingumo skatinimą, pasidavimą gobšumui ir kapitalizmo dvasiai, lietuvių kalbos ir jos mokytojų pažeminimą. Būtų nepatogių momentų, reikėtų ir išlygų. Jei nepatyrusiems matematikos mokytojams mokami dideli atlyginimai, tokius pat, net didesnius, turėtų gauti patyrę, sėkmingi jų kolegos, seniai parodę gebantys puikiai išmokyti savo mokinius.
Bet humanitarinių sričių mokytojų atlyginimai liktų mažesni.
Suprantu, kad šitokioms pertvarkoms būtų priešinamasi, kad jos sunkiai dera su teisingumo ir lygybės principais. Bet kokios yra alternatyvios. Nerealistiška manyti, kad daugelis jaunų žmonių rinktųsi santykinį skurdą. Kodėl jie turėtų tai daryti, kai nemažai Seimo narių, kurie neva rūpinasi šalies ir jos gyventojų gerove, kaip dvasios nykštukai piktnaudžiauja parlamento veiklai skirtomis lėšomis. Ne tik sovietinės santvarkos auklėtiniai, kaip J. Bernatonis, bet ir jaunesni politikai, kaip P. Saudargas. O multi-milijonierius B. Bradauskas, aiškindamas, kaip per pusmetį pravažinėjo už 3 tūkst. eurų, šviesiai tiesiai rėžė – „Jei bakas tuščias, tai ir pilu. Savo pinigais tikrai nevažinėsiu.
Valdžia neturi ir greit neturės lėšų padvigubinti visų mokytojų atlyginimus, jau nekalbant ir apie aukštųjų mokyklų dėstytojus bei kitų profesijų atstovus. Suprantu, kad selektyvus atlyginimų didinimas tik reformų pradžia, kad reikės nutarti, kokias mokyklas ir kiek jų uždaryti, kokias švietimo įstaigas konsoliduoti, kaip pertvarkyti mokytojų rengimo programas, kaip visa tai finansuoti, kokius naujus mokesčius įvesti ir t.t.
Vis dėlto turime rinktis. Arba griebiamasi radikalių priemonių gerinti mokinių matematikos įgūdžius, arba elgiamasi, kaip lig šiol elgtasi, taigi, nieko nedarome, save apgaudinėjame veikimo regimybe, sudarant dar kelias komisijas, sukuriant kelias matematikos mokymo koncepcijas.