Sunkiai suvokiama, kaip tai gali įvykti šalyje, kuri puikuojasi esanti teisinė valstybė ir ES narė. Dar labai glumina tai, kad A. Paleckiui neleidžiama susitikti su artimaisiais. Per devynis kalinimo mėnesius jam vieną kartą leista susitikti su žmona, bet neleista nė karto pasimatyti nei su vaikais, nei su tėvais. Tad elgiamasi su juo lyg jis būtų pavojingiausias nusikaltėlis, kurį reikia visiškai izoliuoti nuo pasaulio, net artimųjų.
Reikia smerkti tokį pasibjaurėtiną teismų elgesį, kuris angliškai būtų vadinamas cruel and unusual punishment (žiauria ir neįprasta bausme).
Didžiausią atsakomybė tenka prokurorui ir teismui, nes tik jie gali nurodyti neleisti suimtajam pasimatyti su lankytojais.
Kad toks draudimas nėra įprastas reikalas rodo Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnis, kuriame rašoma, kad suimtajam „ir tardymo izoliatoriaus administracijai turi būti nurodoma šio draudimo trukmė, asmenys, su kuriais neleidžiama pasimatyti, ir kitos aplinkybės, dėl kurių draudimą būtina taikyti“. Duodama suprasti, kad draudimo trukmė turėtų būti ribota, kaip ir skaičius asmenų, su kuriais neleidžiama pasimatyti.
Įstatyme dar rašoma, kad draudimas leistinas „tik siekiant užkirsti kelią nusikalstamoms veikoms ar kitiems teisės pažeidimams, apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves arba kai suimtojo pasimatymas galėtų pakenkti ikiteisminio tyrimo sėkmei“.
Tiesiog nesuvokiu, kaip sūnaus susitikimas su motina ir tėvu galėtų kenkti kitiems žmonėms bei bylos tyrimui, juolab kad jis, be abejo, būtų filmuojamas ir įrašomas.
Vienas draudimo pasimatyti teisintojas aiškino, kad nors viskas filmuojama, Paleckis galėtų ką nors pranešti tėvams, o tai liktų jų atmintyje ir jie galėtų ta informacija laisvai disponuoti. Bet teisėsaugos organai arba turi tą informaciją, arba jos neturi. Jei jie turi, tai Paleckis šeimai neperduoda teisėsaugai nežinomos informacijos. O jei informacija nauja, tai tyrėjams dar geriau, nes jie gauna naujos, gal naudingos informacijos.
Bet tik žmogus su lakia ir iškreipta vaizduote gali manyti, kad į aštuntą dešimtmetį įžengę Paleckio tėvai yra jo suokalbininkai, ketinantys sukelti pavojų teisingumui ir Lietuvos valstybei.
Pagrindinė atsakomybė tenka prokurorui ir teismui, bet visa ši afera, kitaip jos vadinti negalima, sukelia gėdą visai teisinei sistemai, kuri ramių ramiausiai susitaiko su atviru vieno žmogaus teisių pažeidinėjimu. Nesuprantu, kodėl aukštesnė teismų instancija negalėjo pasakyti, kad šitokie veiksmai nepriimtini, kad negalima nenuteistam žmogui taikyti šitokias bausmes.
Ilgalaikis įtariamojo kalinimas atspindi kagėbistinį požiūrį į teismus. Sovietiniais laikais „rezonansines bylas“ lėmė visagalė partija. Nebuvo nė menkiausios galimybės, kad koks suimtas disidentas būtų išteisintas, tad nesudarydavo didesnio skirtumo, ar jis kalėjo prieš ar po formalaus teismo nuosprendžio. Buvo užtikrinta, kad jis neišvengs „teisėto“ atpildo. Bet nebegyvename sovietijoje, ką turėtų įsisąmoninti ir teismai.
Laisvės atėmimas yra nuožmi bausmė. Žmogus yra uždarytas narve, kaip koks laukinis žvėris, tad galima laisvę atimti tik tada, kai teismas nustato, jog iš tiesų įvykdytas šios bausmės vertas nusikaltimas. Nevalia atimti žmogui laisvę vien įtarus, kad jis nusikalto. Neįmanoma kompensuoti žmogui už be pagrindo atimtą laisvę. Teisėjas ir prokuroras negali atsukti laiko atgal ar pratęsti žmogaus gyvybę, paaiškėjus, kad jie be pagrindo atėmė jo laisvę.
Paleckis nėra vienintelė polinkio ilgam laikui suimti įtariamuosius auka. Eglė Kusaitė buvo įkalinta devynis mėnesius, nors buvo aišku, jog ji nebuvo pavojinga potenciali teroristė.
Tik išskirtinėmis aplinkybėmis galima ilgesnį laiką laikyti įtariamąjį kalėjime. Pagrindinis kriterijus suėmimui – rizika, kad jis pabėgs nuo teisingumo. Esą tokiu atveju galima sulaikyti įtariamąjį, kol tyrimas baigsis, net jei sudėtingas tyrimas užtruks metus.
Argumentas neįtikina. Jei tyrimas vos prasidėjęs ir nenumatoma jo baigtis, negalima žmogaus įgrūsti į kalėjimą, viliantis, kad ilgainiui bus surinkta pakankamai medžiagos jį nuteisti. Jei prokurorai nėra tikri, kad galės užbaigti tyrimą per metus, tai reiškia, kad jų įtarimai neturi tvirto pagrindo, ir kad yra proporcingai didelė tikimybė, jog sulaikytasis yra nekaltas. Riziką, kad žmogus pabėgs, su kaupu atsveria rizika, kad nekaltas žmogus neteks laisvės. Nors neturiu duomenų, manau, kad Lietuvoje gerokai daugiau žmonių be pagrindo sulaikomi negu pabėga.
Ilgas įkalinimas nepateisinimas, nes yra visokiausių kitų kardymo priemonių: namų areštas, užstatas, dokumentų paėmimas, rašytinis pasižadėjimas neišvykti, ant kojos uždedama elektroninė apykojė, kuri nuolat nustato įtariamojo buvimo vietą.
Pažymėtina, kad kitam bylos įtariamajam – Vilniaus verslininkui Deimantui Bertauskui – taikomos švelnesnės kardomosios priemonės.
Paleckio bylą gaubia tyla. Jis kaltinamas šnipinėjimu, bet nuo jo sulaikymo prokuratūra beveik neteikia informacijos apie vykstantį tyrimą. Iš neaiškių prokuratūros ir žiniasklaidos pranešimų atrodo, kad Paleckis ir kiti įtariamieji galėjo kontaktuoti su kitoje byloje nuteistu Rusijos FSB pareigūnu Nikolajumi Filipčenka, kuris esą perduodavo savo viršininko nurodymus rinkti informaciją apie Lietuvos pareigūnus, prokurorus, teisėjus, prisidėjusius prie Sausio 13-osios bylos tyrimo, taip pat kitus duomenis.
Skeptiškai vertinu sąmokslų teorijas. Bet neatmetu galimybės, kad patys rusai pakišo Paleckį, su juo kontaktavo ir ko nors paprašė, po to nutekino informaciją Lietuvos teisėsaugai. Paleckis jiems naudingesnis kaip kankinys, nekaltas žmogus, su kuriuo teisiškai susidorojama, nes jis drįsta sakyti „tiesą“, kad sausio 13 d. „savieji šaudė savuosius“.
Suprantu, kodėl žmonės laiko A. Paleckį niekšu, bet teisinėje valstybėje parijai turi tiek pat teisių, kiek ir garbingiausi piliečiai. Labai gaila, jog to nesupranta teisėsaugos pareigūnai, kuriems labiausiai turėtų rūpėti teisingumo kokybę.
1995 m. liepos 12 d. Vilniaus brigados lyderiui Borisui Dekanidzei buvo įvykdytas paskutinis mirties bausmės aktas nepriklausomoje Lietuvoje. Šio barbariškumo atgyvenos buvo atsisakyta po trejų metų, kai Konstitucinis Teismas panaikino mirties bausmę, nurodęs, jog tokia bausmė nedera su Konstitucijoje garantuota žmogaus teisė gyventi.
Nors ilgas įtariamojo įkalinimas neprilygsta mirties bausmei, viliuosi, kad greit bus atsisakyti šio sovietinio mentaliteto relikto.