Kęstutis Girnius. Vienybė – kokia ir kokia kaina?

Vienybė buvo Valstybės šventės leitmotyvas. Premjerė Ingrida Šimonytė sakė, kad jau tradicija tapęs „Tautiškos giesmės“ aplink pasaulį“ giedojimas yra mūsų tautos balso jėgos ir vienybės simbolis. „Mes, Lietuvos žmonės, įrodėme, kad ypač didelių sunkumų akivaizdoje, net ir būdami labai skirtingi, galime susitelkti ir parodyti, kokia galinga jėga slypi vienybėje.“ Nuo Australijos iki Aliaskos lietuviai esą vieningi, arba bent tai teigia kai kurie entuziastai.

Dažnai vienybė yra geras dalykas. Sąjūdžio klestėjimo metai parodė, ko galima pasiekti, kai tauta vieninga, susitelkusi ir solidari, kai pirmenybė skiriama bendram, o ne asmeniniam interesui, kai įsiviešpatauja pasitikėjimas gebėjimu įveikti visas kliūtis.

Bet vienybė – ne visada sužavėjimo vertas reiškinys. Neturiu omeny vien nuvalkiotą nacių Vokietijos pavyzdį arba piliečių polinkį palaikyti savo valdžią karo ar karinių avantiūrų atvejais. Reikia skeptiškai vertinti vienybę, kai dėl jos raginama pritarti vyraujančioms, dažnai valdžios peršamoms, nuostatoms arba bent viešai jų nekritikuoti. Tokiais atvejais padidėja savicenzūra bei tikimybė, kad bus priimti abejotinos vertės nutarimai.

Kiek iš tiesų yra tos vienybės, kiek ji tvirta, kiek ji plati? Sąlygos vienybei atsirasti sustiprėjusios per pastaruosius penkerius, šešerius metus, kai imtasi tvirtų priemonių pensijoms bei minimaliam atlyginimui didinti, įvairiais būdais kovoti su socialine atskirtimi. Anksčiau, kai vadinamoji tautos „grietinėlė“ neslėpė savo abejingumo vargingesniųjų likimui, jų kalbos apie vienybę ir bendrus reikalus atsidavė veidmainyste.

Bet nepasinaudota palankesnėmis sąlygomis. Santykiai tarp valdančiųjų ir opozicijos nepaprastai įtempti nuo naujos Vyriausybės kadencijos pradžios. Opozicijos nutarimas kelias savaites atskirai posėdžiauti yra išskirtinės įtampos rodiklis, pranokstantis Seimui būdingus apskritai karčiai priešiškus partinius santykius. Ir tai atsitiko, visiems kalbant apie poreikį susitelkti siautėjant karui Ukrainoje.

Ne ką geriau susikalba prezidentas ir valdančioji dauguma. Bene kiekvieną savaitę įvyksta retoriniai apsišaudymai; kurį laiką atrodė, kad premjerės svarbiausias siekis buvo iškovoti teisę atstovauti Lietuvai Europos valstybių Taryboje.

Gražiai skamba šūkis „nuo Australijos iki Aliaskos,“ bet veikiausiai šūkiu ir liks. Prasidėjo parengiamieji darbai dvigubai pilietybei įteisinti referendumu, kuris numatytas 2024 metais kartu su vyksiančiais prezidento rinkimais. Panašus referendumas, vykęs 2019 gegužę, nepritarė Konstitucijos 12 straipsnio pataisoms. Ir šį kartą nebus įteisinta dviguba pilietybė, bet ne tik dėl to, kad referendumo priėmimo kartelė itin aukšta. Nemažai lietuvių neigiamai žiūri į ne Lietuvoje gyvenančius tautiečius, išskyrus gimines ir draugus. Galime visi kartu giedoti himną, bet ne visi gali gauti ar atgauti pilietybę.

Praėjus vos dienai po Valstybės šventės, valstiečių lyderis R. Karbauskis pasakė, jog kreipsis į Konstitucinį Teismą (KT) dėl suteikto valstybės vadovo statuso Vytautui Landsbergiui. „Statusas mums nekliūna, jis tiesiog, mūsų įsitikinimu, prieštarauja Konstitucijai.“

Karbauskis sako netiesą: jam rūpi ne Konstitucija, bet Landsbergiui suteiktas statusas. 1988–1992 m. Landsbergis buvo valstybės vadovas ir universaliai tai pripažinta. Pagūglinus 1988–1992 m. užsienio spaudą bei mokslinius straipsnius apie Lietuvą tuo laikotarpiu, matyti, jog Landsbergis minimas penkis ar daugiau kartų dažniau negu bet koks kitas lietuvis. Ir tikrai ne dėl to, kad grojo pianinu.

Birželio pabaigoje Seimas pratęsė nepaprastąją padėtį Lietuvoje iki rugsėjo vidurio.

Už projektą balsavo 80 parlamentarų, 7 buvo prieš, susilaikė 28 politikai. Tai lyg rodo vienybę, nors būtų geriau, jog šiuo klausimu jos būtų mažiau. Seimo pirmininkė V. Čmilytė-Nielsen sakė, kad grėsmė visuomenės rimčiai nemažėja, Rusijos karinė agresija Ukrainoje tęsiasi, toliau daromi nusikaltimai žmoniškumui, jų mastas tik didėja. Bet Lietuva – ne Ukraina, čia tų reiškinių nėra. Socdemai nurodė, kad nepaprastąją padėtį reiktų įvesti tik pasienyje, nors ir ten nebūtinas joks ypatingas režimas. Kam reikia nepaprastosios padėties, kai kiekvienas, kuris nori, gali žiūrėti Rusijos propagandines laidas per palydovines antenas, ir nebuvo nė vieno Rusijos agresiją palaikančio mitingo, o ateityje veikiausiai ir nebus?

Nesuprantu šio susižavėjimo nereikalingu piliečių teisių ribojimu, bet įtariu, kad jis atspindi provizorinį valdžios nepasitikėjimą Lietuvos žmonėmis bei jos norą turėti kuo daugiau svertų savo rankose, kad galėtų lengviau sudrausminti nepaklusnius piliečius. Gerai, kad vis daugiau Seimo narių nepritaria daugumos siūlymams, kad esama mažiau vienybės ir daugiau diskusijų bei nuomonės įvairovės šitokiais klausimais.

Lietuviai turi vieningą nuostatą dviem klausimais – dėl Rusijos invazijos į Ukrainą ir dėl nelegalių migrantų. Pirmoji nuostata juos puošia, dėl antrosios turėtų gėdytis. Lietuviai masiškai aukojo pinigų, rūbų, maisto ir kitų reikmenų Ukrainai, priėmė bėglių į savo butus ar kitaip juos priglaudė, apskritai rodė pagirtiną didžiadvasiškumą. Valdžia negailėjo pastangų priglausti ukrainiečius bėglius, teikė finansinę, materialinę ir karinę paramą Ukrainai, nors proporcingai mažiau negu Estija ir Latvija, skaičiuojant vienam gyventojui.

Visos politinės partijos stojo į Ukrainos rėmėjų gretas. Ne visais klausimais susitarta, ir tai gerai, nes reikia kritiškai vertinti alternatyvas, o ne skubėti pritarti pirmam pasiūlymui. Sveikintina, kad jau skiriama 2,5 proc. BVP krašto apsaugai, sveikintina, kad į partijų susitarimą dėl gynybos neįtrauktas siūlymas gynybai skirti 3 proc. nuo BVP, ir dėl visuotinio šaukimo, juolab kad neaišku, kas bus šaukiama.

Būtų naudinga atviriau diskutuoti opius klausimus, tokius kaip sankcijas tranzitui į Kaliningradą, arba bent išaiškinti Lietuvos poziciją ir išvengti nesusipratimų bei įvairiausių spekuliacijų. Ukrainos atveju pasitvirtino Šimonytės teiginys, kad vienybėje slypi galinga jėga.

Visiškai kitokia padėtis kalbant apie per Baltarusiją atvykusius nelegalius migrantus. Lietuvos elgseną smarkiai kritikuoja tarptautinės organizacijos. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo nuomone, Lietuvos teisės normos, nesuteikiančios galimybės neteisėtiems migrantams prašyti prieglobsčio ir leidžiančios juos sulaikyti vien dėl patekimo į šalį neteisėtai, prieštarauja Europos direktyvoms. „Amnesty International“ sukritikavo Lietuvos pareigūnų elgesį su migrantais, siūlė sustabdyti apgręžimo politiką, paleisti visus prieglobsčio prašytojus ir neteisėtus migrantus.

Apsilankiusi Medininkų migrantų stovykloje, Seimo kontrolierė E. Leonaitė pareiškė, kad apgyvendinimo sąlygos ir ilgalaikis laikymas jose, neleidžiant laisvai išvykti iš stovyklos teritorijos, prilygsta žmogaus orumą žeminančiam elgesiui. Bet Vidaus reikalų ministrei A. Bilotaitei tai nė motais. Esą kritika nepagrįsta, migrantai neturi kuo skųstis, nebus didesnių pokyčių.

Deja, jai pritaria kolegos Vyriausybėje, patogiai užmiršę apie vertybių politiką, bei didžioji lietuvių dauguma, tvirtai įsitikinusi, kad Lietuvoje nėra vietos ne europiečiams ir ne krikščionims. Šitokios vienybės nereikia.