„į dienos šviesą išnyra ilgą laiką tylią neapykantą „Romuvai“ kentę veikėjai, nelyg kokie mitiniai troliai, pasiruošę visaip dergtis ir kenkti“.
Tarp išvardintų mitinių trolių paminėta ir mano pavardė. Tiesa, čia Jonas Vaiškūnas nusižengė savo pomėgiui daugžodžiauti ir mintį išsakė trumpai. Čia ištrauka iš jo straipsnio „Atsakymas prieš pagonis kariaujančiam Pavilioniui“:
„...iš „Romuvos“ bendrijos pašalinto tūlo Kęstučio Račkaičio šmeižikiško skundo Seimo nariams , kurį rašinio pabaigoje pacitavęs Ž. Pavilionis „Romuvai“ dar pagrasina teismais: „Jei tai tiesa, tai šitas reikalas vertas ne Seimo balsavimo, o teisėsaugos tyrimo.“
Kitame sakinyje Jonas Vaiškūnas pranešė, kad man, Kęstučiui Račkaičiui, ruošiamas teisminis ieškinys. Kadangi į teismą mane „Romuva“ žada duoti jau dvejus metus, tai neišgirdęs nieko naujo nutariau į šį jo rašinį nekreipti dėmesio ir užsiėmiau savo reikalais.
Niekuomet neslepiu nei ką darau, nei ką mąstau, todėl buvau tikras, kad žmonės, asmeniškai pažįstantys mane, nepuls manęs kaltinti, o dėl kitų aš nesukau galvos.
Deja, pastarųjų dienų įvykiai man priminė jau primirštus „Romuvos“ veikimo būdus. Tiek „Romuvos“ vadovė Inija Trinkūnienė, tiek kiti jos parankiniai „dvasininkai“ tiesiogiai susisiekinėja su mane pažįstančiais žmonėmis ir aiškina, koks blogis yra Kęstutis Račkaitis.
Taip, matyt, ruošiama dirva teismui, kuris galiausiai įvykdys liaudies valią atsikratant baisaus priešo.
Pradžioje nusišypsojau sau į ūsą. Žinojau, kad žmonės, neįsigilinę į klausimo esmę, mane prakeiks už „mūsų prigimtinio tikėjimo“ žlugdymą.
Po to nutariau paskambinti vienai iš paskalų nešiotojų, irgi „Romuvos“ dvasininkei. Šnekėjome daugiau nei valandą. Daug įdomaus ir netikėto sužinojau tiek aš, tiek ji. Atsisveikinome lygtai gražiuoju. Šiandien permąstydamas mūsų pokalbį prisiminiau, kad ši dvasininkė pokalbio metu tiek mane, tiek mano vaikus iki devintos kartos prakeikė porą sykių. Ji yra labai jautri, todėl jos nekaltinu. Bet galbūt tai šiek tiek atskleidžia priežastis, dėl kurių aš pradžioje asmeniškai, o dabar jau viešai keliu klausimus „Romuvai“.
„Romuva“ tiek susirūpinusi valstybės pripažinimu, kad jai nelabai rūpi, kokia yra žmogaus pasaulėžiūra.
Daug svarbiau, kad žmogus pritaptų prie jau esamų narių. Taip buriami bendraminčiai (arba tiesiog beminčiai) į darinį, kuris jau dabar atitinka visus pagonims skirtus apibūdinimus. Liūdniausia, kad šis darinys skelbiasi kaip protėvių paveldo tęsėjas. Pasakysiu tik tiek, kad nei lietuviai, nei kitos artimos tautos nebuvo pagonys tikrąja to žodžio prasme.
Istoriškai primesta nuostata, kad mes esame pagonys (pagardinant žodeliais „paskutiniai Europoje“) yra tiek giliai įaugusi į mūsų smegenis, kad net nesusimąstome apie pasekmes. O tos pasekmės yra žiaurios.
Pagonis yra plati sąvoka ir mus susieja su įvairiausio plauko tikėjimais bei pažiūromis. Reiškinys gal kiek panašus į visos po-sovietinės erdvės žmonių prilyginimą „homosovietikus“. Homosovietikų apibendrinta kultūra yra per skurdi ir nepajėgi atlaikyti gyvenimo iššūkių.
Pagonys irgi yra apibendrinanti sąvoka ir sulygina visus į vieną „neišmanėlių“ būrį. Keista, kai „Romuva“, savyje turinti ir mokslo žmonių, bando ant šio žodžio statyti savą pasaulėžiūrą.
O juk žodžiai turi didelę reikšmę žmogaus pasaulio suvokime ir pasirinkimuose. Suvokdamas tai, kreipiausi į Teisingumo ministeriją su prašymu pataisyti jų vedamą žinyną. Bet grįžkime prie dvasininko Jono Vaiškūno kaltinimų.
Gerbiamo Jono Vaiškūno norėčiau paklausti šių klausimų:
1. Tai, kad pora interneto platybėse susibėgusių „dvasininkų“ pasinaudoję šmeižtu nusprendė pašalinti Kęstutį Račkaitį iš „Romuvos“, nereiškia, kad jis yra pašalintas iš šios bendrijos, nes norint pašalinti žmogų iš bendrijos reikia atlikti veiksmus, nurodytus statute bei Lietuvos įstatymuose. To nebuvo laikomasi.
Gal todėl po šio susibėgimo nei vienam iš jūsų neužteko dvasios pasirašyti priimto sprendimo? Ar aš klystu? Ar turite pasirašytą dokumentą, kuriame nurodyta, kada ir už ką aš esu išmetamas?
2. Sakote nesuprantąs, kokius pažeidimus esate padaręs. Įveskite į Youtube žodį „NEDALIA“, bet galit ir nevargti, nes vien tik pirmojo punkto užtenka, kad visi kiti jūsų sprendimai būtų pripažinti negaliojančiais, nes iš neteisės negali gimti teisė. O gal jūs turite savo teisės suvokimą, kur melas ir tiesa gyvena šalia ir visa tai vadinasi darna?
3. Visiškai nesuprantu, Jonai, jūsų sakinio dalies „... šmeižikiško skundo...“. Jeigu yra šmeižtas, tai prašom įvardinti, kur, o jei tai skundas, tai vadinasi kalbama apie tai, kas tikrai įvyko. Apsispręskite. Įvertinus tai, kad „Romuvos“ bėdas pradėjote viešinti jūs, to pasekoje ir aš niekam nieko už akių nesakiau, tai laišką Seimui vadinti skundu yra šiek tiek per daug.
Tiesa, turiu atsiprašyti, kad per skubėjimą nepasiunčiau laiško kopijos asmeniškai jums, bet juk Seimo narys Valerijus Simulik, stumiantis jūsų pripažinimą, laišką gavo, todėl laiško turinys jums tikrai nėra paslaptis. Belieka šmeižtas. Klausimas, kurioje vietoje?
Visiems kitiems žmonėms, kurie išgyvena dėl mūsų protėvių pasaulėžiūros įteisinimo, galiu užtikrintai atsakyti, kad stovime ant labai tvirto pagrindo ir tik laiko klausimas, kada žmonės suvoks, kokį palikimą gavo.
Kai ateis ta diena, niekam nebekils klausimų apie pripažinimą ar nepripažinimą, nes pasaulėžiūros sklaidoje kažkieno pripažinimas nėra lemiamas veiksnys. Daug svarbiau yra tai, kokios mintys yra skleidžiamos. Į tai ir turi būti telkiamas visas dėmesys.
Nuo paties pirmojo žingsnio priklauso tai, kokį pasaulį mes sukursime, todėl jeigu kyla įtarimų, ar matote kažkur šešėlį, tai reikia klausti ir šviesti.
Man labai keista matyti žmones, kuriuos užgauna paprasti klausimai, kurie neklauso, kas sakoma, o žiūri, kas sako. Toks jau mūsų tautos likimas, kad per ilgus pavaldumo amžius pamiršome turintys ir savo plaučius. Įkvėpkite. Žemė vis dar po kojomis.