Net nemažai pacifistų mano, jog reikia ginti laisvę, bet ne smurtu, kad pasyvus pasipriešinimas gali būti tiek pat veiksmingas kaip pasikliovimas jėga.
Dėl galimo pacifizmo veiksmingumo galima ginčytis, bet spartus Lietuvos ginklavimasis rodo, kad Lietuva nelinkusi eiti pacifizmo keliu – labiau rengiamasi partizaniniam karui negu pasyviam pasipriešinimui.
Manytum, kad šalis, kuri vertina laisvės gynimą, vertintų ir gerbtų tuos, kurie tai darė, kovodami ir žūdami dėl savo šalies. Ir, kad Vilniuje seniai būtų paminklas pokario metų partizanams, kurie daugelį metų atkakliai priešinosi okupantui. Tai ilgiausias ir kruviniausias pasipriešinimas naujausių laikų Lietuvos istorijoje. Bet paminklo nėra.
Tiesa, yra kuklus paskutinio partizano vado Jono Žemaičio – „Vytauto” paminklas prie Krašto apsaugos ministerijos.
Yra dar kitas Kaune Vytauto Didžiojo Karo muziejaus sodelio panteone. Bet „Vytautas” tik vienas žmogus, ir jis nėra vienintelis, kovojęs su okupantu. Gėdinga, kad sostinėje dar nepastatytas deramas paminklas. Provincijoje padėtis kita.
Lietuva neturi vieningo savo naujausių laikų istorijos naratyvo. Nėra sutarimo ne tik dėl partizanų kovų, bet ir dėl visos okupacijos, mandagiai pavadintos sovietmečiu. Šis žodis labai patogus, leidžia nuslėpti nemalonių faktų.
Kaip atsakytų žmogus į klausimą, „Seneli, ką darei per okupaciją?“ Vargu, ar jis su pasididžiavimu aiškintų, kad buvo partinės organizacijos sekretorius, aktyvistas, komjaunimo organizatorius, prokuroras, teisėjas, valdžios ramstis ar numylėtinis.
Nebūtų lengva didžiuotis ir ekonomine karjera. Kaip smalsiam vaikaičiui ar proanūkei paaiškinsi savo pasisekimą, jei karjera priklausė nuo okupanto malonės, nuo gebėjimą jam įtikti. Ne tiek įtikinimai skambėtų jau trafaretiniu tapęs aiškinimas, jog ir tada „dirbome Lietuvai". „Sovietmetis" švelnesnis, tikrovę užglaistantis žodis.
Nemažas Lietuvos gyventojų procentas teigiamai vertina sovietmetį, šis vertinimas veikia jų elgesį. Žinant asmens požiūrį į sovietmetį, galima gana tiksliai nuspėti už kurias partijas jis balsuoja, kiek jis pasitiki valdžios institucijomis, kiek jis atsparus Rusijos propagandai.
Ir kadangi okupacija baigėsi prieš beveik tris dešimtmečius, tai reiškia, kad sovietinės santvarkos gynėjai savo nuostatas bent iš dalies yra perdavę savo vaikams ir vaikaičiams.
Nemažai jų laiko partizanus žudikais, banditais, buržuaziniais nacionalistais ir panašiai, nepritartų paminklui partizanams. Tai jų teisė. Ir ne tik partiečiai bei sentimentaliai tarybinius laikus prisimenantys nenorėtų, kad partizanai būtų viešai gerbiami.
Karai yra reikšmingi momentai tautos gyvenime, jie prisimenami, įamžinami paminklais, pasakojimais ir kitomis priemonėmis. Net ir tie karai, kurie nebuvo itin garbingi. Genocidiniai karai – tai išimtis.
Vašingtone pastatytas paminklas Vietnamo karui, kuriame užrašytos visų Vietnamo kare žuvusių ir be žinios dingusiųjų karių pavardės.
Vietnamo karas buvo nuožmus, įvykdyta daug nusikaltimų. JAV įvedė vadinamąsias laisvo šaudymo zonas (free-fire zones), kuriose kiekvienas ten esantis žmogus buvo laikomas teisėtu taikiniu.
Nevalia žudyti žmogaus vien dėl to, kad jis nepaisė tavo nurodymo kur nors eiti, arba negalėjo išsikraustyti, atsisakė palikti savo tėviškės, nutaręs ten mirti, grįždavo ką nors paimti, ar kapus prižiūrėti.
Nuo 1965 iki 1972 per savo Pheonix programą amerikiečiai ‘neutralizavo’ beveik 82 tūkstančius įtariamų Vietcongo pareigūnų, informatorių ir rėmėjų, iš kurių iki 41.000 buvo nužudyta.
Vietcongas neliko skolingas. Apskaičiuojama, jog per tą patį laikotarpį komunistai nužudė per 30 tūkstančių vietnamiečių ir pagrobė dar 50 tūkstančių. 80 proc. jų buvo paprasti valstiečiai, tik 20 proc. pareigūnai, policininkai ar savigynos būrių nariai.
JAV kariai plačiai vartojo napalmą - viena baisiausių degių medžiagų. Ja buvo užpildomos aviacinės bombos, artilerijos sviediniai, rankiniai ir mechanizuoti liepsnosvaidžiai.
JAV naudojo defoliantą „Agent Orange“ Vietnamo džiunglių lapijai naikinti, juo išpurškė apie 12 procentų Pietų Vietnamo teritorijos.
Apskaičiuojama, kad daugiau negu du milijonai vietnamiečių nukentėjo nuo „Agent Orange“, apie 150 tūkstančių vaikų gimė su įgimtais defektais. Memoriale įvardyti visi žuvę kariai, ir tie, kurie bombardavo napalmu, apšaudydavo civilius, purškė defoliantus, žinodami apie jų poveikį. Kitaip negalėtų būti.
Pagrindiniai priekaištai partizanams gerai žinomi. Jie esą žudė civilius (nors valdžios informatoriai buvo neuniformuoti kariai), kai kurie dalyvavo masinėse žudynėse.
Visi partizanai nebuvo nepriekaištingi, bedėmiai riteriai.
To negalima ir nereikia neigti. Bet negalima neigti, kad dauguma kovojo už Lietuvą ir jos laisvę, ilgai turėjo gyventojų palaikymą. Negalima nutylėti, kad kaimuose buvo dainuojamos partizanų dainos, kad nebūta stribų dainų.
Seniai pribrendo laikas pastatyti paminklą, pagerbti partizanus ir jų kovas.
Paminko nėra dėl kelių priežasčių.
Kaip minėta, pokario metai ir visa okupacija yra skirtingai vertinama. Nėra konsensuso ir dėl pirmojo nepriklausomybės laikotarpio bei ankstesnių metų. Paminklas Vileišiams pastatytas šįmet, pavėlavus bent dešimtmetį. Įsiviešpatavo lietuviams nebūdingas drovumas. Valdžios baigštumas yra kita, gal net svarbesnė priežastis. Susiklostė sunkiai suprantama padėtis.
Priimami arba siūloma priimti įvairius įstatymus, kurie baustų už istorijos iškreipimą, Lietuvos ir jos gyventojų niekinimą.
Dabar Seime svarstomas Vyriausybės siūlymas drausti prekybą prekėmis, kuriomis „iškraipomi Lietuvos istoriniai faktai, menkinama Lietuvos istorija, nepriklausomybė, teritorinis vientisumas ar konstitucinė santvarka“.
Nors šie įstatymai pažeidžia žodžio laisvę ir netinka save gerbiančiai demokratijai, jie sulaukia platesnio pritarimo Seime.
Skubama bausti ‘istorijos falsifikatorius,’ bet nedrįstama viešai pagerbti tuos, kurie padėjo savo galvas, kad Lietuva gyventų. Gerbiami laisvės kovotojai, bet tik abstrakčiai, bijoma juos įvardyti.
Partizanų pasipriešinimas liks kontroversiškas, nesutarimai neišnyks, pastačius paminklą. Tai ne jo tikslas.
Bet jei valdžia įsitikinusi, jog verta ginti Lietuvą, tai privalu pagerbti tuos, kurie ją gynė tomis itin nedėkingomis sąlygomis pokario metais. Paminklas parodytų, kad partizanai vertinami, kad negalima jų sulyginti su tais, kurie vykdė Maskvos nurodymus pavergti Lietuvą.