K.Girnius. „Drąsos kelias“ ar akligatvis?

Lietuvoje rinkimų išvakarėse politinės partijos dygsta kaip grybai po lietaus, bet sunku daugelį jų rimtai traktuoti. Naujas partijas dažnai steigia apie save labai gerai galvojantys žmonės, trokštantys ir besigardžiuojantys žiniasklaidos dėmesiu, bet neturintys nei naujų idėjų, nei rimtesnio politinio užnugario, nei rinkimų kampanijos plano. Jie laukia stebuklo. Ta viltis nėra visiškai bergždžia.

Per 2000 m., 2004 m, ir 2008 m. Seimo rinkimus Lietuvos žmonės rodė nepaprastą susižavėjimą naujais politiniais dariniais. Rolando Pakso, Artūro Paulausko, Viktoro Uspaskicho ir Arūno Valinsko partijos pasiekia stulbinančių rezultatų per savo pirmuosius rinkimus. Tad naujų partijų steigėjai gali viltis, kad laimė nusišypsos ir jiems. Juk kuo jie prastesni už Valinsko „šoumenus“.

Šiomis dienomis „Drąsos kelias“ paskelbė savo pirmojo dešimtuko sąrašą. Sąrašas įspūdingas, rasta vietos iškiliems politikams, profesoriams, žiniasklaidos įžymybėms – Valdas Vasiliauskas, Povilas Gylys, Algirdas Patackas, Gintaras Aleknonis, Vytautas Daujotis, Vytautas Matulevičius. Sąrašas bus papildytas kitomis garbingomis pavardėmis. Jau reiškiama viltis, kad šis „antisistemininkų“ sąrašas privers sistemines partijas rimtai suklusti.

Norėtųsi sveikinti šių žinomų žmonių ryžtą eiti į politiką, kovoti su korupcija ir kitomis blogybėmis, mesti iššūkį sustabarėjusioms partijoms, jų pastangoms mūsų politinio nerimo žiemą suteikti naujų vilčių paprastiems žmonėms. Norėtųsi… bet negaliu. Nepaisant kilniausių ketinimų ir tikslų, „Drąsos kelias“ ir jo sutelkti veikėjai neišgydys politinės sistemos, o, ko gero, tik giliau ją nugramzdins į liūną. Ši partija nėra atsakas į susikaupusias politikos blogybes, bet jų simptomas ir atspindys.

Dešimtuko sąrašas yra įspūdingas, bet kas jungia šiuos žmones? Ar jie galės veiktų kartu Seime, o ne tik dalyvauti bendrose spaudos konferencijose? Patackas ir Gylys yra antipodai. Pirmasis yra dešinysis politinis kalinys, didelis Landsbergio rėmėjas; antrasis yra kairysis, profesorius, kompartijos ir LDDP šulas. Lig šiol smarkiai skyrėsi ne tik Aleknonio ir Vasiliausko rašymo bei argumentavimo stilius, bet ir pagrindinės nuostatos daugeliu klausimų. Panašūs kontrastai galioja kitiems sąrašo nariams, pvz, Matulevičiui ir buvusiam kunigui Varkalai.

Skirtinga gyvenimo patirtis ir prieštaringi ideologiniai įsitikinimai nereiškia, kad ateityje nebus galima dirbti kartu. Bet ar yra bendrų darbų ar siekių, kurie jungtų ir vienytų? Kedžių istorija ir mergaitės likimas labiausiai sutelkė „Drąsos kelią“. Bet teismams priėmus savo sprendimus ir mergaitę perdavus motinai, mergaitės klausimas yra netekęs savo reikšmės. Galima piktintis sprendimais, nurodyti, kaip jie nesidera su sveiku protu ar prigimtine teise, prakeikti jo vykdytojus, bet nebus galima priversti teismą keisti savo sprendimą politiniu spaudimu, ypač šituo atveju. Mergaitė negali būti ateities bendradarbiavimo pagrindas.

Šią savaitę paskelbtame pareiškime teigiama, kad pagrindinis „„Drąsos kelio“ narių tikslas yra su šaknimis išrauti Lietuvoje išvešėjusią korupciją visose paprastų žmonių gyvenimo kokybei svarbiose srityse ir įdiegti Lietuvoje vakarietišką atvirumo kultūrą“. Bet jei sąrašo narių klaustume, kokiomis konkrečiomis priemonėmis ketinama įgyvendinti šį kilnų, nors ir atvirai populistišką tikslą, nemanau, jog sulauktumėme rišlaus atsakymo. Viskas tebėra skambių šūkių plotmėje, rimtas planavimas net neprasidėjo.

Pabrėžiu rimtų planų svarbą, prisimindamas, kaip išsivaikščiojo Tautos prisikėlimo frakcija, kaip skilo Darbo partija (prisiminkime Muntianą), kaip iširo prezidento Adamkaus 2000 m. puoselėjamas Pakso ir Paulausko partijų bendradarbiavimas. Jei panašus likimas laukia „Drąsos kelio“, vargu ar verta už jį balsuoti.

Susiskaidymo galimybės yra labai didelės. Nevalia užmiršti, kad vadinamųjų inteligentų tuštybės ir jautrumo tikriems ir menamiems įžeidimams koeficientas yra žymiai didesnis negu paprastų mirtingųjų. Rimti nesutarimai yra užprogramuoti.

Tai ne tik a priori apmąstymas. Vidaus vaidai jau ardo protesto judėjimą. Birželio pradžioje atrodė, kad pasiseks sukurti vieningą, plataus masto judėjimą, bet dabar jau veikia bent trys skirtingos grupės, kurios nedraugiškai aiškinasi tarpusavio santykius. Ir suvedinėja sąskaitas.

Pirmadienį „Drąsos kelio“ pareiškime rašoma, kad „negalime jungtis su D. Kuoliu, bent jau tol, kol nebus ištirti ir išsklaidyti įtarimai dėl 4 mln. Lt, kuriuos susižėrė (mano paryškinimas – K.G.) jo vadovaujamas Pilietinės visuomenės institutas“. Kuolio vadovaujamas institutas konkursą laimėjo 2010 m. vasarą, bet nuo finansinės krizės pradžios Kuolys atsisakė atlyginimo, institute dirbo visuomeniniais principais, o neseniai atsistatydino iš direktoriaus pareigų. Konkurso programoje dalyvauja 30 savivaldybių ir 120 mokyklų, tad nei institutas, nei Kuolys jokių milijonų nesusižers. Tai, kad lengva ranka žarstomi nepagrįsti kaltinimai verčia abejoti, kiek bus stengiamasi „įdiegti Lietuvoje vakarietišką atvirumo kultūrą“.

Nemažesnį nerimą kelia skubus, beveik neatsakingas veržimasis į valdžią, nepadarius namų darbų. Pustrečio mėnesio prieš rinkimus, taigi paskutinę minutę, sąrašas sudaromas ir išmetamas viešumon, lyg būtų perkamas pigus loterijos bilietas. Jei pasiseka pritraukti pakankamai rinkėjų, iškovojamas Seimo nario mandatas. Jei laimė nenusišypso, mažai kas pralošta, ypač jei kandidatuojama tik pagal sąrašą arba tenkinamasi minimalia rinkimo kampanija vienmandatėje apygardoje. Pralaimėjus galima ramiai grįžti į seną darbą, apgailestaujant, kad neapsišvietę rinkėjai neišnaudojo jiems suteiktos progos išrinkti puikius kandidatus.

Politinės partijos kūrimas yra sunki ir sudėtinga užduotis, reikalaujanti ilgalaikio įsipareigojimo ir daug juodo darbo. Abejoju, ar „Drąsos kelio“ vadai yra pasiryžę tęsti partijos organizavimo darbą, jei partijai nepasisektų, o jie patys nelaimėtų mandatų. Jei nėra rimto įsipareigojimo, tai tik žaidžiama politika - mėgėjo, o ne profesionalo lygmenyje. Seime jau apstu tingių mėgėjų, kurie ten pateko, prisistatę, kaip naujoviškai galvojantys „antipolitikai“. Nematau, kodėl reikėtų juos pakeisti panašiais tuščiažodžiautojais.

Gal klystų. Gal „Drąsos kelio“ vedliai susitelks, palaidos asmenines ambicijas, prieš ir po rinkimų negailės pastangų, siekdami sukurti pastovią politinę jėgą, o Seime kryptingai mėgins įgyvendinti savo pažadus. Tokiu atveju turėčiau pripažinti, kad žiauriai klydau. Nemanau, kad to prireiks.