K.Girnius. Prezidentės užsienio politika – važiuoti ar nevažiuoti?

Praeitą savaitę politologai ir apžvalgininkai svarstė, ar prezidentė Dalia Grybauskaitė turėtų ar neturėtų keliauti į Ukrainą susitikti su prezidentu Viktoru Janukovyčiumi, ir ar toks vizitas būtų naudingas Lietuvai. Prezidentė nukeliavo į Ukrainą, susitiko su kalinama buvusia Ukrainos premjere Julija Timošenko, Janukovyčiui pareiškė, kad dabartinė šalies politika atitolina Ukrainą nuo Vakarų. Ir dangus negriuvo.

Prezidentės susitikimams su užsienio politikais ar jos sprendimams atsisakyti kvietimų susitikti suteikiama nepaprastai daug reikšmės ir dėmesio. Ankstesnių prezidentų kelionių politika (jei mes galime ją taip vaidinti) nebuvo tokia kontroversiška. Algirdas Brazauskas apskritai mažai keliavo, o Adamkaus vizitai – nei dažnos kelionės į Tbilisį, nei atsisakymas vykti į Maskvą minėti Antrojo pasaulinio karo pabaigos metinių 2005 m., – nebuvo itin kontroversiški. To negalima sakyti apie prezidentės sprendimus.

Atsakomybė už vizitų sureikšminimą tenka pačiai prezidentei. Kadangi ji niekada nėra nuodugniau išaiškinusi savo pagrindinių užsienio politikos gairių ir plačiau nekomentuoja savo nutarimų, kelionės tampa itin svarbia medžiaga, siekiant suprasti prezidentės užsienio politiką.

Grybauskaitės nutarimas atmesti JAV prezidento Baracko Obamos kvietimą susitikti Prahoje buvo netikėtas. Paprastai neatsisakoma susitikti su sąjungininkų vadovais, o neoficialūs aiškinimai – atseit prezidentė nuogąstavo, jog Obama ketino paskelbti Lietuvai nenaudingus nutarimus – neįtikino, juolab, kad JAV nesiėmė jokių Lietuvai kenksmingų žingsnių.

Prieš mėnesį prezidentė atmetė Lenkijos prezidento Bronislawo Komorowskio kvietimą kartu su Estijos ir Latvijos prezidentais aptarti pasirengimą NATO viršūnių susitikimui Čikagoje. Ir šį kartą aiškinimas – esą tie klausimai jau aptarti – neįkvėpė pasitikėjimo prezidentės diplomatiniais gebėjimais. Nutarimas buvo akibrokštas ne vienam, bet trims sąjungininkams. Grybauskaitės nutarimui pritarė Vytautas Landsbergis ir Česlovas Juršėnas.

Grybauskaitė sulaukė kritikos, kad ji dar pirmaisiais savo kadencijos metais neoficialiai susitiko su Baltarusijos prezidentu Lukašenka Vilniuje ir kai keliavo į Minską 2010 m. pabaigoje, artėjant Baltarusijos prezidento rinkimams. Abiem progoms jai buvo priekaištaujama, kad ji pataikauja diktatoriui. Šiuo atveju kritika buvo nepagrįsta. Šalies vadovai turi kalbėtis ne tik su nepriekaištingais demokratais bet ir su žmonėmis, kurių nekviestum į savo namus. Žiaurus valdžios susidorojimas su opozicija ir demonstrantais pavertė niekais bet kokias viltis pasukti Lukašenka žmogaus teisių gerbimo linkme, bet tokios Lukašenkos reakcijos nebuvo galima numatyti.

Vizitai ir kelionės tampa reikšmingomis, iš dalies dėl to, kad Lietuva turi mažai svertų kitoms šalis paveikti – nei meduolių, nei lazdų. Lietuva nėra turtinga šalis, negali kitoms šalims teikti finansinės paramos arba grasinti nutraukti tokią paramą, jei ta šalis elgtųsi netinkamai. Mūsų diplomatinis svoris irgi kuklus – vieni negalėtume suorganizuoti kitos šalies boikoto, reikėtų pasikliauti įtakingesnių valstybių parama. Neturime ne tik svertų, bet ir veiksmingų spaudimo priemonių. Vargu ar paskatintume arba įbaugintume kurią nors šalį, pareikšdami, kad ateityje su ja nebesidalysime savo patirtimi, stojant į NATO ar ES.

Lietuva turi didesnę svorį tik NATO ir ES, nes ji turi teisę vetuoti svarbius sprendimus. Bet normaliomis aplinkybėmis negalima naudotis ta teise, nes tai griautų organizacijų vienybę, izoliuotų Lietuvą ir ilgainiui jai pakenktų. Be to, jei šalis negeba įtikinti nė vieno sąjungininko ją palaikyti, tikimybė labai didelė, jog šalis klysta.

Kadangi Lietuva neturi rimtų svertų, simboliniai žingsniai ir gestai įgyja ypatingą reikšmę. Prezidentės atsisakymas susitikti su kurios nors šalies vadovu lyg ir rodo Lietuvos nepasitenkinimą tos šalies politika. Nutarimas priimti kvietimą, ypač jei jį pateikia abejotinus demokratinius kredencialus turinti šalis, interpretuojamas kaip malonės ženklu arba bent signalu, jog dar viliamasi paveikti tą šalį.

Yra ir kita priežastis, dėl kurios kelionių politikai skiriama tiek reikšmės. Prezidentės nutarimai nėra prognozuojami (kas numatė, kad ji nevyks į Prahą?), ir nėra tinkamai paaiškinami. Nemažiau svarbu tai, kad Grybauskaitė nėra nuosekliau išdėsčiusi savo užsienio politikos koncepcijos. Žinome, kad ji nori stiprinti ryšius su ES, ypač Skandinavijos šalimis bei Vokietija, kad ji atmeta Lietuvos pretenzijas būti regiono lyderiu, kad ji skeptiškai vertina Gruziją? Bet kokiu pagrindu? Kaip ji įsivaizduoja Lietuvos santykius su JAV? Lenkija? Latvija? Ir kaip prezidentė apskritai įsivaizduoja Lietuvos vietą ir vaidmenį pasaulyje?

Anksčiau buvo linkęs skeptiškai vertinti kritikus, kurie ragino prezidentę išdėstyti visuomenei savo Lietuvos viziją, paaiškinti, kokią Lietuvą ji norėtų matyti. Grybauskaitė - ne tas asmuo, kuriai rūpi vizijos ir su jomis neišvengiamai susieta gražbylystė. Ir kokia nauda iš patraukliai išdėstytos vizijos, jei ji lieka neįgyvendinta ir nelemia kasdienės politikos?

Mano ankstesnis abejingumas nebuvo pagrįstas. Kažkokios vizijos ir koncepcijos reikia, nes jos leistų žmonėms geriau suprasti prezidentės tikslus ir žingsnius, kaip jie vienas su kitu derinasi, kuo jais siekiama, kokia logika grindžiami prezidentės nutarimai.

Aiškiai suformuluota koncepcija būtų naudinga ir pačiai prezidentei, nes suteiktų rėmus mąstymui ir nutarimų priėmimui. Antai, jei rūpi geri santykiai su Estija ir Latvija, tai gal reikėtų priimti Komorowskio kvietimą vykti į Varšuvą, nors nėra realių galimybių priimti rimtesnių sprendimų ir norėtųsi Lenkijai duoti suprasti, kad iki kaulo įgriso jų nuolatiniai ir nepagrįsti priekaištai dėl lenkų tautinės mažumos. Gal tokiu atveju būtų nutarta priimti Komorowskio kvietimą.

Suprantu, kad reikalai nėra tokie paprasti. Tartum, būtų prieita išvada, jog Latvija beviltiškai pasiduoda Rusijos įtakai, ir neverta su ja derinti energetikos politikos, ar kad JAV perdėm kišasi į Lietuvos vidaus reikalus. To negalima skelbti. Be to, pasaulis nėra baltas ir juodas, įvykių raida nėra prognozuojama (kas numatė JAV finansų ir euro krizes ar tarptautinio džihadizmo proveržio), tad kartais reikia staigių ir neįprastų žingsnių, net savo paties paskelbtų normų nepaisymo.

Vis dėlto, koncepcija būtų naudinga ir nustatant užsienio politiką, ir ją vykdant ir išaiškinant. Priešingu atveju toliau bus stengiamasi suprasti Lietuvos užsienio politiką per kelionių politikos prizmę, panašiai kaip kadaise kreminologai stebėdavo, kaip Politbiuro nariai išsirikiuodavo tribūnoje per Spalio šventes. Yra ir horoskopai.