Tokia, bene populiariausia ir vyraujanti yra šiuolaikinės Lietuvos visuomenės diagnozė. Ji reiškia, kad nustatyti galima tik socialinės ligos simptomus, bet ne jos priežastis. Tačiau tikrovė yra kitokia. Netgi primityvių instinktų ir destruktyvių emocijų valdomas pasaulis vis dėlto gyvena pagal savo dėsnius, kuriuos galima pažinti ir racionaliai paaiškinti.
Ištakos
Viešai trenk moteriai į veidą – kitų akyse būsi bailys ir niekšas, nušauk moterį ir tapsi minios didvyriu, o tavo kelias – Drąsos keliu. Dresuok savo dukrelę tarsi papūgėlę ir paversk ją valdomu ruporu, kokius parodymus dėl seksualinio išnaudojimo duoti. Mergaitės psichinis ir dvasinis traumavimas tenesustabdo tavęs, nes kilnus tikslas – pedofilų klano demaskavimo tikslas pateisina priemones.
Vadinasi, policija perėmė teismo funkcijas ir konstatavo tokį seksualinį mažametės prievartavimą, kurį apkaltinamuoju nuosprendžiu gali nustatyti tik teismas, išimtinai teismas ir niekas kitas, išskyrus teismą.
Remiantis šia niekine, nuo Iljičiaus lemputės nurašyta pažyma, kuriai vis dėlto buvo suteiktas įsiteisėjusio apkaltinamojo teismo nuosprendžio statusas ir galios, Kauno miesto apylinkės teismas atėmė iš biologinės motinos dukterį. Pelė pagimdė kalną, teisinės minties debilizmas įsuko tragifarsiškų įvykių karuselę.
Anarchija tik formali tvarkos motina
Kodėl pedofilija kelia tvarų ir atgrasų visuomenės pasibjaurėjimą? Dėl dviejų priežasčių. Pirma, tėvai (normalūs, žinoma) negali nemylėti savo vaikų. Svarbiausia, kad ne tik dėl meilės jiems, bet ir dėl meilės sau. Mat vaikai, iš dalies sušvelnindami rūstų Dievo nuosprendį „Juk tu dulkė esi ir į dulkę pavirsi“ (Pr. 3), yra raktas į tėvų genetinį nemirtingumą ir giminės tęstinumą.
Antra, kitų skausme žmonės jaučia savo skausmą, o pedofilijos keliamą grėsmę kitų vaikams suvokia kaip grėsmę ir savo vaikams. Dėsninga, kad bent jau intuityviai suvokdami šią problemą, žmonės Garliavoje išreiškia savo pilietinę poziciją dėl tvirkinamų vaikų teisių ir kartu protestą dėl bejėgiškos ir neveiksmingos teisėsaugos institucijų veiklos.
Kitas dalykas, kad minia daro žmogui ne tik pozityvų, bet ir destruktyvų, hipnotizuojantį poveikį. Išoriškai nepastebimas, bet realiai veiksmingas lyderių elgesys užvaldo minią, sukurdamas tam tikrų minčių, bendros pozicijos ir elgesio užkrečiamumą. Tariamai chaotiška ir autonomiškai veikianti minia išties perleidžia lyderiams didelę dalį savo veiksmų kontrolės ir paklūsta jų valiai.
Kitaip tariant, jeigu N.Venckienės aplinka yra suinteresuota neperduoti dukrelės jos biologinei motinai, minia tampa instrumentu, kuriuo manipuliuojama kai reikia išreikšti paramą, pasipiktinimą, ironiją, juoką, verksmus, ašaras ir besąlygišką atsidavimą Garliavos Žanai d‘Ark. Tokia minios psichinė būsena yra artima transui, kai kairysis galvos smegenų pusrutulis „atsakingas“ už logiką yra tarsi „įšaldytas“, o dešinysis, kuriam pavaldūs jausmai ir emocijos, dirba visu pajėgumu.
Pirmyn į akmens amžių?
Kas gali paneigti, kad Lietuvos teismai neturi autoriteto ir pasitikėjimo visuomenėje, jų priimti sprendimai ir nuosprendžiai dažnai kelia nepašalinamas dvejones dėl jų pagrįstumo ir teisingumo?
Kita vertus, kas gali paneigti, kad rinkimai Lietuvoje yra laisvi ir demokratiški, o valdžia, įskaitant teismų valdžią, visuose hierarchijos lygiuose sudaroma įstatymo pagrindu? Taigi mes turime tuos teismus, kurių nusipelnėme ir kurių esame verti. Tad teismai turi keistis kartu su visuomene, kurios veidrodis teisingumo vykdymo srityje jie ir yra.
Dvasininkas klysta, painiodamas geraširdingumą su įstatymais, kurių Kristus šventai laikėsi ir anaiptol neragino jų nesilaikyti arba nepaklusti valdžiai. Priešingai. Kai fariziejai, paspendę Kristui pinkles, paklausė jo mokėti ciesoriui mokesčius ar ne, Kristus, suprasdamas jų klastą ir savo ruožtu atlikęs su fariziejais testą dėl mokesčių pinigo – denaro, kuriame buvo ciesoriaus paveikslas ir įrašas, atsakė: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus ciesoriui, kas Dievo – Dievui“ (Mt. 22).
Antra, jeigu jau dvasininkas ragina nesilaikyti įstatymų ir ignoruoti teismų sprendimus (šioje srityje jis anaiptol nėra vienišas), kyla teisėtas klausimas, kokią alternatyvą jis siūlo? Laikytis minios – Linčo teismo ar Švento keršto įstatymo, leidžiančio „didvyriškai“ nušauti moterį, ignoruoti teismų sprendimus ir apskritai bet kokias teisines taisykles, procedūras ir formalumus?
Išnarplioti neįmanoma, perkirsti
Ar mirusiajam Andriui Ūsui pateiktus kaltinimus galima pagrįsti mažametės mergaitės parodymais? Garliava atšaus: kvailas klausimas, kokiais dar kokybiškais įrodymais, išskyrus nukentėjusios mažametės parodymus, tai galima nepaneigiamai pagrįsti. Juolab, kad ekspertizės išvada nustatė – mergaitė nelinkusi fantazuoti ar meluoti.
Šventa tiesa, lygiai kaip ir ta, kad pagal tą pačią ekspertizės išvadą mergaitė nėra laisva nuo suaugusiųjų įtakos ir poveikio. Tai reiškia, kad negalima atmesti, jog ji yra nešvarių manipuliacijų įrankis, dresuota papūgėlė ir ruporas, atkartojantis tai, kas jai įteigta ir negalinti atskirti savo pergyvenimų nuo suaugusiųjų poveikio, įtaigos ir kryptingo „instruktažo“.
Ydingas ratas užsidarė: išnarplioti Garliavos mazgą neįmanoma, reikia jį perkirsti. Kaip? Kelias vienas – įvykdyti teismo sprendimą ir grąžinti mergaitę biologinei motinai. Besąlygiškai. Tiesa, atsižvelgiant į du svarbius dalykus.
Pirma, bet koks aktyvus ar pasyvus pasipriešinimas policijos pareigūnams turi būti interpretuojamas taip, kad visa su tuo susijusi rizika ir atsakomybė tenka būtent tiems, kas trukdo vykdyti teismo sprendimą. Savo ruožu tai suteikia policijos pareigūnams teisę panaudoti jėgą, o prireikus ir ginklą. Antra, neturėtų kilti hamletiško klausimo kaip elgtis, jeigu mažametė mergaitė, kuri nėra atsakinga laisvės „vartotoja“, nesutiktų būti paimta iš globėjų. Teismas nesaisto savo sprendimo tokia išlyga. Taškas.