K.Jovaišas. Kalėjimas ilgisi Viktoro. Kaip nušluostyti ilgesio ašaras?

Jos ekscelencija, tarsi iš kantrybės išvestas Jupiteris, žaibu trenkė į „darbiečius“, siekdama eliminuoti juos iš Vyriausybės formavimo proceso. Eliminavimo motyvai: rinkimų tvarką šiurkščiai pažeidusi Darbo partija, įtariama dėl „juodosios buhalterijos“ ir neskaidrios veiklos, o šios partijos lyderiai yra kaltinamieji baudžiamojoje byloje. Kartu prezidentė pareiškė, kad palaikys tik tą politinę partiją, kuri sukurs valdančiąją daugumą be atstumtųjų.

Kalėjimo ilgesys kol kas be atsako

Prezidentės pozicija neabejotinai randa atgarsį sielose tų žmonių, kuriems iki gyvo kaulo yra įgrįsęs arogantiškas, iki kaklo prisidirbęs, tačiau vis dėlto nepaskandinamas svarščikas. Nors iš peties kirtusi prezidentė yra teisi moraline prasme, tačiau politine ir teisine prasme jos pozicija yra pažeidžiama ir dviprasmiška. Mat nepaisant visų juodų darbų ir nešvarių machinacijų, Uspaskichas ir Co laikomi teisėtai gavę Tautos mandatus, kol neįrodyta priešingai. Teisine, o ne buitine prasme.

Dėsninga, kad elementarią retoriką įvaldęs „darbiečių“ lyderis oriai atkerta, esą prezidentė nepagrįstai ignoruoja rinkėjų valią. Kadangi „teisingai“ balsavę rinkėjai nėra „lygesni“ už svarščiko rinkėjus, o ir pirmųjų balsai nėra svaresni nei antrųjų, tenka pripažinti - didysis pasakorius neprašauna pro šalį. Įstatymas nenumato, kad primityviais ir demagogiškais pažadais suvedžiotų rinkėjų balsai būtų antrarūšiai, nesvarbu, ar kas pasilieka sau teisę vertinti kitaip. 

Taigi, pareikšdama iš esmės ultimatyvaus pobūdžio reikalavimus, prezidentė pervertino savo įtaką ir galią. Beje, tokio pervertinimo akivaizdūs simptomai pasireiškė dar tuomet, kai valstybės vadovei nepaklusę rinkėjai, iš dalies balsavo priešingai jos priesakams. Būtent rinkėjų maištas ir suteikia pigios demagogijos ereliui sparnus, aroganciją ir atsainų prezidentės pykčio ignoravimą. Maža to, prezidentei teks susitaikyti ne tik su moraline, bet ir politine nesėkme. 

Lietuva yra ne prezidentinė, o parlamentinė respublika ir tai ignoruoti politikui nevalia. Šio teiginio akivaizdus įrodymas yra Koalicijos sutartis, įtvirtinanti tą politinę realiją, kad Seime valdantieji turi ne trapią, o geležinę daugumą, suteikiančią teisę atmesti ultimatyvius prezidentės reikalavimus bei įveikti jos veto. Kitas dalykas, kad socdemai, nors ir sukurdami valdančiąją daugumą su Darbo partija, į atsakingus valstybinius postus nesiūlo šios partijos lyderių, kurie yra kaltinamieji baudžiamojoje byloje. 

Šia apimtimi jie tenkina prezidentės reikalavimą. Atsižvelgiant į tai, kad gilias demokratijos tradicijas turinčiose valstybėse susikompromitavę politikai paprastai yra priversti atsistatydinti iš atsakingų postų, toks tenkinimas yra visiškai dėsningas. Tai šiokia tokia, bet vargu ar didelė paguoda valstybės vadovei, kuri, regis, norėtų kartą ir visiems laikams atsikratyti „darbiečių“ lyderio. Norėtų, bet, atrodo, nelabai žino, kaip tai padaryti. Kitaip tariant, problema - kaip prieš Viktorą Uspaskichą sukauptą kompromatą paversti tokiais kokybiškais jo kaltės įrodymais, kurie leistų patenkinti kruvinomis ašaromis verkiančio kalėjimo troškimą priglausti sūnų palaidūną.

Ko vertas prokuratūros demaršas?

Veikiau ženklas rinkėjams, nei paprastas sutapimas buvo prieš pat rinkimus prokuratūros išplatintas pareiškimas, kad kaltinimai „darbiečių“ lyderiams sugriežtinami ir perkvalifikuojami į sukčiavimą. Toks, politikavimu kvepiantis perkvalifikavimas, kartu nutolino ir pavojingai artėjantį senaties terminą, į kurį, regis, daug vilčių dėjo tiek šios bylos „figūrantai“, tiek ir advokatai.
Tai dar nereiškia, kad šios bylos nagrinėjimas pajudės iš mirties taško. Jeigu prokuratūra visiškai bejėgiškai kapanojosi, nepajėgdama pagrįsti įrodymais pareikštų kaltinimų dėl „juodosios buhalterijos“, tai kaip ji sugebės įrodyti sunkesnį nusikaltimą? Ar tai neprimena spuoguoto paauglio ketinimo iškelti sunkesnį svorį po to, kai jis patyrė visišką fiasko, neiškėlęs lengvesnio? Klausimas ne tas, kokia veika inkriminuojama „darbiečiams“, o tas, kokią veiką kaltinimo šalis pajėgi pagrįsti nepaneigiamais įrodymais.

Šia prasme veikos perkvalfikavimas į sunkesnę, nors ir suteikia prokuratūrai papildomą šansą, bet neįneša aiškumo, ar prokuratūra pasinaudos šiuo šansu. Juolab, kad per ketverius metus trunkanti Darbo partijos bylos nagrinėjimo epopėja veikiau primena grupinį teisingumo prievartavimą, negu jo vykdymą. Ar verta tuomet stebėtis, kad valstybinį kaltinimą minėtoje byloje palaikantis prokuroras, kaip teigė Neringa Venckienė, Seime netgi familiariai kreipėsi į Uspaskichą vardu?

Ar galima tikėtis, kad toks prokuroras, siekdamas užkirsti kelią bylos vilkinimui imsis ryžtingų ir veiksmingų priemonių? Ne, o galėtų! Išties, jeigu prokuroro reikalavimu tyrimą atlikusi gydytojų komisija padarytų išvadą, kad jų kolega kokiam nors proceso dalyviui nepagrįstai diagnozavo ligą, tokia išvada būtų viltį teikiantis precedentas. Juo remiantis būtų įmanoma sutramdyti medikų savivalę, o prireikus, ir atimti iš prasikaltusio eskulapo licenciją verstis gydytojo veikla. Tai būtų veiksminga bylų vilkinimo užkardymo priemonė, nes priverstų gydytojus pasverti, ar verta rizikuoti, kad metų metai mokslo nueitų šuniui po uodega. 

Dviračio išradinėti nereikia

Ar aptarta padėtis yra be išeities ir „darbietis“ Nr. 1 gali nebaudžiamai tyčiotis iš Lietuvos teisėsaugos beviltiškų pastangų? Ar galima įžvelgti šviesą tunelio gale, kuri nebūtų artėjančio traukinio šviesa? Galima, jeigu Lietuvos sąlygoms bus kūrybiškai pritaikyta tai, kas patikrinta ir veiksmingai įdiegta pasaulio praktikoje. Atkreiptinas dėmesys: praėjusio amžiaus pirmoje pusėje Amerikos visuomenės priešas Nr. 1 Al Kaponė atsidūrė už grotų ne už reketą, žmonių terorizavimą ir serijines žmogžudystes, o už mokesčių vengimą. Priežastis paprasta: šis banalus nusikaltimas buvo įrodytas, šiurpūs nusikaltimai - ne.

Tačiau būtent tokio banalaus nusikaltimo prokuratūra ir nepajėgi įrodyti, nors „juodoji buhalterija“ yra ne savitikslis, o priemonė išvengti mokesčių. Kita vertus, kodėl ir kuriam galui sotus, gerai įmitęs ir nei išskirtinių gebėjimų, nei ambicijų, nei energijos neturintis prokuroras turėtų verstis per galvą ką nors įrodinėdamas? Juolab, kad jis ne iš nuogirdų, o iš savo patirties žino, kad pripažinimą ir karjerą paprastai lemia ne profesiniai gebėjimai ar sėkmingai išspręstos bylos, o ryšiai, atsidavimas ir lojalumas vyresnybei.

Norint pakeisti liūdną padėtį, būtina veidu atsigręžti į tai, ką sovietai vadino „supuvusių“ Vakarų vertybėmis. Turiu omenyje tai, kad prokurorai turėtų dirbti ne tik „iš idėjos“, bet ir siekdami kilti profesinės karjeros laiptais. Savo ruožtu, jų karjeros ir vietos prokuratūros hierarchinės sistemos piramidėje garantas turėtų būti pasiekti rezultatai konkrečiose bylose. Panašiai kaip Jungtinėse Valstijose, kur kaltinimo šalies naudai pasibaigusios rezonansinės bylos yra patikimas prokuroro profesinės, o neretai ir politinės karjeros laidas. 

Ar Lietuvoje nėra ambicingų, veržlių ir atkakliai karjeros pozityvia to žodžio prasme siekiančių teisininkų, kurie gali susidoroti su iššūkiu ir įrodyti, kad „nepaskandinamas“ V. Uspaskichas vis dėlto nėra toks? O ir jo bylą nagrinėti turėtų pripažinimo alkanas ir atkakliai karjeros siekiantis teisėjas, kuris ne šališkai vadovautųsi apkaltinamąja nuostata, gink Dieve!, bet ryžtingai užkirstų kelią bet kokiems bandymams vilkinti bylą, ypač dangstantis tariamomis ligomis.

Baigdamas priminsiu, kokius vis dėlto rezultatus ne tik Amerikoje, bet ir Lietuvoje duoda tinkama linkme panaudotas teisėjų karjerizmas. Pozityvia to žodžio prasme. Kai ant „prichvatizacijos“ bangos Lietuvą užplūdo nekontroliuojamo smurto banga, jos aukščiausia viršūnė, ko gero, buvo žurnalisto Vito Lingio įžūlus nužudymas. Jis metė iššūkį patiems teisingumo ir netgi Lietuvos valstybingumo pamatams. Todėl šios bylos baigtis buvo ne tik teisingumo vykdymo, bet ir pasitikėjimo atkurta valstybe klausimas.

Aptariamą bylą nagrinėję ir nuosprendį paskelbę teisėjai padarė stulbinamą karjerą. Vytautas Greičius tapo Aukščiausiojo Teismo pirmininku, Vladas Nikitinas - generaliniu prokuroru ir Albinas Sirvydis - Vilniaus apygardos teismo pirmininku. Tai, kad šie teisėjai užėmė minėtus postus po V. Lingio nužudymo bylos, dar nebūtinai reiškia, kad būtent dėl tos bylos. Kita vertus, jų karjerai minėta byla tikrai nepakenkė. Jeigu koks ambicingas prokuroras žinotų, kad ir jo karjerai nepakenks kaltinimo šalies pergale pasibaigusi Darbo partijos byla, jis, ko gero, labai pasistengtų, kad būtų nušluostytos ašaros, kurias taip ilgesingai lieja kalėjimas.