Kodėl reikia skirti ir kuo remiantis skirti?
Pateiktas pavyzdys iliustruoja principą, kad kaltė baudžiamąja prasme yra išimtinai teisinė, o ne moralinė kaltė. Nors moralės ir teisės normos dažnai sutampa, tačiau privalomos yra tik pastarosios. Būtent jų nesilaikymas ar pažeidimas yra kaltės bei atsakomybės pagrindas. Kitaip tariant, kai žmogus negelbsti savo artimo, tai teisinę atsakomybę lemia įstatymo nustatyti įpareigojimai, o ne apeliacijos į moralę.
Kitą žmogų, juolab čempioną, smerkti ir kalti prie kryžiaus lengva. Kitas dalykas, ar kiekvienas bus toks greitas smerkti ir nukryžiuoti pats save. Tarkim, važiuodamas greitkeliu Jūs nestabteldamas, o jei ir stabtelėdamas, tai grynai iš smalsumo pralekiate pro sunkiai sužeistą ir pagalbos besišaukiantį žmogų. Jūs taip nepasielgtumėte? Žinoma, Jūs ne, bet vis dėlto maždaug 9 iš 10 žmonių būtent taip ir pasielgia.
Vadinasi, jeigu ne Jūs partrenkėte nelaimėlį arba nebūdamas gydytojas ar policijos pareigūnas neturite ir prievolės juo rūpintis, tai nuvažiavęs savo keliais esate tyras prieš įstatymą. Lygiai kaip ir olimpinis čempionas, negelbėjęs skęstančio vaiko. Tai neatleidžia jus nuo atsakomybės prieš moralinį įstatymą ir Dievo teismą? Žinoma ne, bet atleidžia nuo teisinės atsakomybės, o tai ir reikėjo įrodyti.
Etiketės problema moralėje ir teisėje
Buitinėje, šnekamojoje kalboje žmonės tam tikriems veiksmams lengvai suteikia nusikaltimų [pvz., nužudymų, vagysčių ar prievartavimų] prasmę, o asmenims supaprastintą nusikaltėlių [žudikų, vagių, pedofilų] statusą. Tačiau teisine prasme viskas daug sudėtingiau. Asmens pripažinimo kaltu sąlyga nėra vien kai kam akivaizdus faktas, kad žmogus tyčia atėmė kitam gyvybę, apsivogė ar seksualiai išnaudojo vaiką.
Priešingai. Nužudymą, vagystę ar pedofiliją turi nustatyti ir verdiktą dėl asmens kaltės priimti tik išimtinai teisinės tvarkos įgaliotas ir valstybės vardu veikiantis teismas. Jis tai daro atsižvelgdamas į besirungiančių kaltinimo ir gynybos šalių motyvus bei argumentus ir laikydamasis sudėtingų teisingumo vykdymo taisyklių bei procedūrų.
Ar faktinės bylos aplinkybės atitinka įstatyme numatyto nusikaltimo sudėtį, o teisiamasis padarė jam inkriminuojamą nusikaltimą, teismas sprendžia, vertindamas byloje surinktus įkalčius, kuriuos pripažįsta arba nepripažįsta leistinais ir teisėtais įrodymais. Savo ruožtu liudytojų parodymų, ekspertizių išvadų ir kitų įrodomosios informacijos šaltinių, kaip ir daug reikšmių turinčių anglų kalbos žodžių, konkreti reikšmė priklauso nuo konteksto ir paaiškėja tik kontekste. Jame paaiškėja ir tiesioginių bei netiesioginių įkalčių įrodomoji galia.
Nežinojimas yra palaima vieniems, prakeiksmas kitiems
Atsijoti grūdus nuo pelų, sudėlioti nustatytas faktines bylos aplinkybių detales į vientisą mozaiką ir nustatyti, ar asmens kaltė dėl jam inkriminuotų nusikaltimų yra įrodyta arba neįrodyta - tai atsakingas sprendimas. Atsakingas todėl, kad sprendžiamas ne tik konkretaus žmogaus, tegul ir teisiamojo likimas, bet ir visuomenės saugumo užtikrinimo, pasitikėjimo teismais, jų vykdomu teisingumu, taip pat ir valstybe klausimai.
Dar radikalesnis šiuo požiūriu legendinis Jungtinių Valstijų Aukščiausiojo Teismo teisėjas Oliveris Vendelas Holmesas. Jis yra apibrėžęs teisę ne kaip naiviai suvokiamą įstatymo diktatūrą, o kaip ,,prognozę apie tai, kaip faktiškai elgsis teismai‘‘. Savo ruožtu būtent įstatymus interpretuojančius JAV AT teisėjus Holmesas yra vaizdžiai apibūdinęs kaip ,,devynis skorpionus viename butelyje‘‘. Ne todėl, kad garbaus amžiaus teisėjus užgriūna netikėtos hormonų audros, o todėl, kad jie nesutaria esminiais įstatymų interpretavimo ir taikymo klausimais.
Tokios problemos svetimos minios teismui, kuris „neklysdamas“ nustato, kada teismas klysta. Be to, klysta taip šiurkščiai ir taip įžūliai bei ciniškai išprievartauja teisę, kad jų sprendimai savo amoralumu netgi pranoksta fašistų ir bolševikų teismų sprendimus. Taip pat minios teismas nustato, kad dviejų žmonių, tarp jų ir moters, nužudymu įtariamas asmuo – tai ne žudikas , bet didvyris, o jo kelias - Drąsos kelias. Ir, priešingai, biologinė motina, kuriai jokie įtarimai nepareikšti, yra sąvadautoja, pardavinėjanti savo dukrelę pedofilams.
Kam teiktinas prioritetas: esą aukščiausius moralės standartus atitinkančiai minios tiesai paskutinėje instancijoje ar tegul ir netobulam, tačiau tam teisingumui, kuris vykdomas laikantis teisinės tvarkos nustatytų taisyklių ir procedūrų? Nors civilizacija vienprasmiškai išsprendė šią dilemą, tačiau urviniais, primityviais instinktais grindžiamas minios teismas vis dėlto tebėra stebėtinai gajus. Pasak šv. Aurelijaus Augustino, žmonių aklumas yra girtis savo aklumu, o ,,nežinojimas ir kvailumas taip pat slepiasi po paprastumo ir nekaltumo vardais‘‘.
Dievo įsakymų ir teisės santykis
Krikščioniškos ir apskritai bendražmogiškos moralės esmę išreiškia Dievo įsakymai ,,Nežudyk‘‘, ,,Nesakyk netiesos‘‘, ,,Negeisk svetimo vyro ar svetimos moters‘‘, ,,Negeisk svetimo turto‘‘ ir kiti. Šie pamatiniai moraliniai įstatymai, draudžiantys žmogui daryti blogį, skriausti kitus ar piktnaudžiauti savo padėtimi ir teisėmis, vis dėlto nėra absoliutūs.
Biblija, ypač Senasis Testamentas, numato daugiau nei pakankamai išimčių iš minėtų taisyklių. Netgi kraują stingdančių išimčių. Taip pat ir įstatymas visada numato, kokiais pagrindais remiantis ir kokių taisyklių laikantis netaikomas draudimas atimti kitam žmogui gyvybę, išsisukinėti ar sakyti netiesą, sunaikinti ar neatlygintinai paimti turtą arba apvaisinti moterį kito vyro-donoro sperma.
Jeigu atsiribosime nuo fašistų ir bolševikų režimų, kurie nors ir veikė pagal galiojančius įstatymus, tačiau pagal tokius įstatymus, kurie išniekino pačią žmoniškumo esmę ir prigimtinę teisę, tai turėsime pagrindą padaryti išvadą, labai nepalankią karingiems teisuoliams bei moralistams.
Kuo nors įtikėję žmonės paprastai ieško argumentų, patvirtinančių jų įsitikinimus ir su panieka atmeta šiems įsitikinimams prieštaraujančius argumentus. Paradoksas: savo moraliniu tyrumu ir skaistumu įsitikinęs žmogus, tampa nepakantus ir šališkas. Jis smerkia visus, suabejojusius jo teisumu ir kartu užkelia ant pjedestalo bei garbina dviguba žmogžudyste įtariamą asmenį ir minios vedlius.
Priešingai šiems arogantiškiems moralistams, įstatymui lojalūs piliečiai, nepretenduojantys į moralės monopoliją ir teisingumą paskutinėje instancijoje, vadovaujasi nors ir nuasmenintomis, tačiau nešališkomis ir objektyviomis teisės normomis. Taip pat ir teismų sprendimais, nors anaiptol ne visuomet teisingais ir pagrįstais, jeigu nepasakyti griežčiau, tačiau vis dėlto ne ,,tobulu‘‘ minios teismu, kuris primityvius instinktus ir žemus jausmus dangsto tariamai aukštos moralės vėliava.