Juolab, kad šios bylos visuomenės, politikų ir aukščiausiųjų šalies pareigūnų yra stebimos tarsi per padidinamąjį stiklą ir remiantis jų tyrimo eiga bei rezultatais yra formuojamas teisėsaugos institucijų įvaizdis. Juolab, kad kiekviena moteris, aptardama situaciją prie kavos puodelio ir kiekvienas vyras, darydamas tą patį prie alaus bokalo, turi savo versiją. Akivaizdžią versiją.
Ar Lietuvos teisėsauga- blogio įsikūnijimas?
Vienas romano ,,Mirusios sielos” herojus, apibūdindamas Čičikovui miestelio N grietinėlę, konstatavo: ,,Mieste yra tik vienas padorus žmogus - prokuroras. Nors ir tas pats, tiesą sakant, kiaulė”. Ar situacija dėl padorių teisininkų Lietuvoje nėra Nikolajaus Gogolio epochos miestelio N veidrodinis atspindys? Gal teisėsaugos ir teisingumo vykdymo institucijos yra formuojamos iš kokių tik nori, tačiau jokiu būdu ne iš dorų ir sąžiningų žmonių?
Jeigu pastarasis klausimas nebūtų ironiškas ir retorinis, jis būtų įžeidžiantis. Įžeidžiantis ne tik Lietuvos, bet ir daugumos pasaulio valstybių piliečius. Įžeidžiantis todėl, kad pagal korupcijos lygį, kuris kartu yra ir objektyvaus bei nešališko teisingumo vykdymo lakmuso popierėlis, Lietuva tarp visų reitinguojamų valstybių užima vietą ketvirto dešimtuko viduryje.
Vadinasi, šiurkščiai kalbant, maždaug septyniose iš dešimties pasaulio valstybių padėtis dėl teisingumo vykdymo yra veikiau blogesnė nei geresnė kaip Lietuvoje. Kita vertus, jeigu kiekviena tauta turi tokią valdžią, įskaitant teisminę valdžią, kokios ji yra verta, tai pasirodys, kad mes patys niekieno neverčiami ir neprievartaujami, užsikrauname slogią amžinos kaltės ir moralinio nepilnavertiškumo komplekso naštą.
Sunkus kelias teisingumo link
Valstybė, nustatydama sudėtingas baudžiamojo persekiojimo ir teisingumo vykdymo taisykles, formalumus ir procedūras, suvaržo savo pačios jėgą, be kurios neįmanoma veiksmingai kovoti su nusikalstamumu. Procesinių garantijų paskirtis sumažinti nekaltų žmonių nuteisimo tikimybę, padidina tikimybę, kad atsakomybės ir bausmės išvengs vagys, žudikai, banditai, pedofilai, priesaikos laužytojai, šmeižikai, patentuoti chamai ir pan.
Kauno miesto apylinkės teismas atėmė iš biologinės motinos dukterį, remdamasis Kauno Panemunės policijos komisariato Drąsiaus Kedžio prašymu išduota pažyma, kurioje nurodyta, kad jo mažametė dukrelė buvo seksualiai išnaudojama Laimutės Stankūnaitės tėvų namuose. Taigi, niekinei policijos pažymai buvo suteiktas įsiteisėjusio apkaltinamojo teismo nuosprendžio statusas ir galios, o teisinės minties debilizmas įsuko tragifarsiškų įvykių karuselę.
Nuodingo augalo vaisiai negali būti kitokie, kaip tik nuodingi. Vakaruose populiari vadinamoji „užnuodyto medžio vaisiaus“ doktrina, kurios silpnesnis, Lietuvoje vartojamas atitikmuo yra principas ,,iš neteisės negali kilti teisė”. Pagal šią doktriną užnuodyta pažyma negalėjo sukelti jokių teisinių padarinių. Išskyrus, nebent sankcijas tam neprilygstamam proto bokštui, kuris šią pažymą išdavė ir tam, kuris ja rėmėsi, priimdamas sprendimą atimti dukterį iš biologinės motinos.
Nelabai pagarbiai su teisine logika buvo elgiamasi ir tolesnėje šios bylos tyrimo eigoje. Jeigu byloje pakako duomenų įtarimams dėl L. Stankūnaitės dukrelės seksualinio išnaudojimo pareikšti Andriui Ūsui, tai įtarimai su nenumaldoma logika turėjo būti pareikšti ir asmeniui, be kurio žinios, sutikimo ir palaiminimo mažametė mergaitė negalėjo būti tokiu būdu išnaudojama.
Kita vertus, nors minėtas nusižengimas teisinei logikai akivaizdus, vis dėlto pastarąjį argumentą dėl įtarimų L. Stankūnaitei labai pažeidžiamu daro vėlgi ta aplinkybė, kad jie negalėjo būti pareikšti panaudojant užnuodyto medžio vaisių. Kitaip tariant, iš neteisės kildinant teisę. Kur slypi tokios nuodingos šaknys? Neteisės šaknys? Giliai kasti nereikia.
Mat diskutuotinas yra dalykas, ar mergaitės parodymai yra tiesa arba, atvirkščiai, jos tėvo poveikio, įtaigos ir kryptingo instruktažo rezultatas. Tačiau jokių abejonių nekelia ta aplinkybė, kad instruktuoti savo dukrelę Drąsos kelio įkvėpėjas galėjo tik neteisėtai atėmęs ją iš motinos, o tai ir buvo padaryta remiantis būtent „užnuodyta“ pažyma.
Aptariama byla, kuri AT nutartimi yra atnaujinta mirusiojo A. Ūso atžvilgiu, ignoruojant tokią „smulkmeną“, kad Niurnbergo tribunolas neteisė netgi mirusiojo Adolfo Hitlerio - didžiausio visų tautų ir laikų nusikaltėlio, labai iškalbinga vienu požiūriu. Ji rodo, kokia Lietuvoje yra giliai įsišaknijusi gyvybinga iliuzija esą, visos rezonansinės bylos gali ir turi būti sėkmingai ištirtos. Netgi jeigu byloje surinkti įkalčiai yra toks užnuodyto medžio vaisius, kuris jau nebegali duoti jokių vaisių.
Rezonansinių bylų numarinimo priežastys
Viena svarbiausių tokio pobūdžio priežasčių, drąsiai galima sakyti priežastis Nr.1, yra objektyvi. Reikalas tas, kad konkrečios bylos gali būti tiriamos tik laikantis sudėtingų procesinių garantijų, kurios labai palengvina kaltininkų, bet labai apsunkina teisėsaugos institucijų gyvenimą. Antra, ne ką mažiau svarbi priežastis - tai teisėsaugos institucijų pareigūnų ir teisėjų kvalifikacijos, profesionalumo stokos ir (ar) aplaidumo, neveiklumo arba visų minėtų aplinkybių visumos nulemtos šiurkščios klaidos.
Šios, dažnai nepataisomos klaidos, negali būti išgyvendintos kosmetinėmis reformomis, pavyzdžiui, įvedant visuomeninių tarėjų institutą. Įvedant tam, kad nemokyti galėtų mokyti mokytus, o neteisininkai, taigi, automatiškai „dorieji“ piliečiai galėtų veiksmingai sutramdyti teisininkų, taigi, automatiškai „korumpuotųjų“ klano apetitą. Anaiptol nėra jokia panacėja ir diletantiškas politikų įsikišimas, kuris paprastai veikiau komplikuoja problemas nei padeda jas išspręsti.
Trečia priežastis, kuri iš principo neišsprendžiamomis paverčia kai kurias rezonansines bylas - tai vadinamosios sąmokslo teorijos. Ryškus šių teorijų pavyzdys – Vytauto Pociūno byla. Simptomiška, kad tyrimas joje ne kartą buvo atnaujintas, remiantis išimtinai prielaidomis ir kartu ignoruojant pagrįstas išvadas, kurios buvo grindžiamos objektyviais, bylai tirti reikšmingais duomenimis. Tačiau žmonių įsitikinimai anaiptol nėra pagrindas atmesti tas byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurios prieštarauja šiems įsitikinimams ir jų pačių sukurtoms sąmokslo teorijoms.
Ketvirta priežastis - unikali. Viktoras Uspaskichas pakišo šauniajai Lietuvos teisėsaugai riebią ir didelę kiaulę. Pakišo todėl, kad grįžo į Lietuvą ir dabar prokurorai tik beviltiškai stebi kaip Darbo partijos byla sklandžiai rieda senaties termino link. Koks apmaudas! Užuot likęs Maskvoje ir suteikdamas prokurorams galimybę dėl kaltininko neišdavimo kaltinti rusus, dabar darbiečių lyderis įminė prokurorams neišsprendžiama mįslę - ką daryti, kad nepatirtų kracho. Panašu, neišvengiamo.
Nepaminėjau korupcijos faktoriaus, kaip visų priežasčių varomosios priežasties? Kaltas, tačiau teisėsaugininkų neprofesionalumas ir politikų įtikėjimas savo diletantiško įsikišimo veiksmingumu, ko gero, smarkiai pranoksta korupciją varžytuvėse dėl lemiamo vaidmens „sėkmingai“ numarinant rezonansines bylas.