K.Jovaišas. N.Venckienė demaskavo ne teisėjų darbo broką, o savo neišmanymą

Permetęs akimis dalį Neringos Venckienės straipsnelio „Pedofilijos byla: „nuoseklūs“ L. Stankūnaitės aplinkos parodymai“, tariau sau, jog nesu tiek nusikaltęs prieš Dievą ir žmones, kad jį skaityčiau. Juolab, kad kokiu nors būdu į jį reaguočiau. Tačiau pamatęs, kad nepaprastai didelį ažiotažą sukėlęs minėtas „šedevras“ gali visiškai nepagrįstai pakirsti visuomenės pasitikėjimą teismo nuosprendžiu, pakeičiau sprendimą.

Žinoma, nesirengiu atlikti neįmanomos misijos – ką nors įrodyti N. Venckienės gerbėjams. Mat įtikėję savo kumyro neklystamumu, jie selektyviai vertina faktus, priimdami tik tai, ką nori girdėti ir iš karto atsižegnodami nuo to, kas prieštarauja jų įsitikinimams. Kita vertus, dėl violetinės publicistės gebėjimų tvirtą nuomonę turi ir jos oponentai. Nepaisant to, vis dėlto esu tikras, kad nepakenktų pagrįsti šią nuomonę teisiniais argumentais. Objektyviais ir nešališkais.

Tinkamo objekto pakeitimas netinkamu

Akivaizdu, kad nedidelės apimties straipsnelyje, o būtent toks ir yra aptariamas N.Venckienės opusas, logiška būtų pirmiausia aptarti tuos tariamai prieštaringus ir nenuoseklius Laimutės Stankūnaitės aplinkos parodymus, kurie yra svarbūs ir reikšmingi pedofilijos bylai teisingai spręsti. Būtent, ar yra tiesioginių ar netiesioginių parodymų, kurie leistų manyti, kad Andrius Ūsas, esą tenkino savo iškrypėliškus poreikius su mažamete mergaite.

Nors pedofilija, kaip bjaurus, atgrasus ir žmogaus jausmus bei protą įžeidžiantis reiškinys ir bijo viešumo, tačiau vis dėlto nuo visų žmonių neįmanoma nuslėpti visų požymių, kurie rodo, kad toks nusikalstamas seksualinis ryšys egzistuoja. Konkrečiu atveju tai galėtų būti, pavyzdžiui, parodymai apie neadekvačiai seksualią mergaitės elgseną, šleikščiai familiarų bei intymų A. Ūso ir dviprasmišką tariamos sąvadautojos – Laimos Stankūnaitės elgesį.

Ar N.Venckienė atskleidė panašaus pobūdžio prieštaringus ir nenuoseklius L. Stankūnaitės aplinkos parodymus? Ne, nė iš tolo, nors būtent tokius parodymus ir turėjo atskleisti žmogus, pasišovęs demaskuoti teisėjų darbo broką pedofilijos byloje. O ką šiame straipsnelyje šaunioji publicistė vis dėlto siūlo patiklaus skaitytojo dėmesiui? Vieno „dramatiškiausių“ savo dukterėčios gyvenimo įvykių – krikštynų vaizdo panoramą, perteiktą liudytojų akimis.

Tačiau nė vieno vienintelio fakto apie tai, kad nors vienas liudytojų būtų atskleidęs kokias nors detales ir faktus, leidžiančius spręsti apie mažametės seksualinį išnaudojimą. Jokių parodymų, nei tiesioginių, nei netiesioginių ir netgi jokių užuominų apie tai, kas duotų bent menkiausią pagrindą manyti, jog tokio išnaudojimo būta. Nebent kiekvienas krikštatėvis, kaip ir A. Ūsas, pagal ponios N. Venckienės logiką, yra dar ir pedofilas viename asmenyje.

Žiūrime, ką turime

Pateikusi skirtingų liudytojų parodymus apie tai, kas ir kodėl buvo kviečiamas dukterėčios krikštamote bei krikštatėviu, taip pat apie kitus nereikšmingus ir neinformatyvius faktus, nenuilstama pedofilijos demaskuotoja absoliučiai nesivargina aptarti, kokie parodymai ir kokia apimtimi nesutampa. Tačiau šis „menkas“ neapsižiūrėjimas jai visiškai netrukdo pompastiškai pretenzingai ir su šventu pasipiktinimu konstatuoti, esą šie parodymai radikaliai skiriasi ir tik teismas juos „įvertino kaip nuoseklius“.

Argumentuotai paneigti galima tą poziciją, kuri grindžiama faktų analize, o ne tą, kuri remiasi tik absoliučiai nuogais ir nemotyvuotais tvirtinimais. Juolab tokiais, kurie yra nukreipti įtikinti kūnu ir dvasia atsidavusius gerbėjus. Kadangi nesirengiu atlikti to analitinio darbo, kurį turėjo atlikti būtent N. Venckienė, t. y. aiškiai ir tiksliai parodyti, kokių liudytojų parodymai ir kokia apimtimi iš esmės nesutampa, tai konstatuosiu tai, ką su nenumaldoma logika reikia konstatuoti.

Karolis Jovaišas

Peršasi išvada, kad aptariamas straipsnelis yra skirtas jos gerbėjams pamaloninti ir kartu savo įvaizdžiui sustiprinti. Planas, nors ir nėra apsunkintas jokios, nė mažiausios intelekto naštos, vis dėlto suveikė.

Nepaisant to, kad aptariamame straipsnelyje pateikti parodymai kai kuriais niuansais ir skiriasi, tačiau šie skirtumai yra visiškai nereikšmingi siekiant nustatyti objektyvią tiesą byloje. Be to, būtent tokio pobūdžio nesutapimai yra ne tik visiškai natūralūs, bet ir neišvengiami. Iš esmės neišvengiami. Įrodymų teorija, kuri Garliavos princesei, regis, yra terra incognita (nežinoma žemė) tai lengvai ir įtikinamai paaiškina. 

Reikalas tas, kad žmonės, apklausiami kaip liudytojai, anaiptol ne visada yra pajėgūs adekvačiai suvokti įvykius, įvertinti jų svarbą bei reikšmę bylai. Be to, kyla ir objektyvios, bylai tirti reikšmingų aplinkybių perteikimo problemos. Liudytojai, deja, ne visuomet sugeba tiksliai, artikuliuota kalba išreikšti ir perteikti tai, ką jie matė bei girdėjo ir kokiame kontekste, kokioje įvykių rutuliojimosi raidoje tai matė ir girdėjo.

Ir, pagaliau, svarbiausia. Kaip jau minėjau, liudytojų parodymai, kurių turinys aptartas minėtame straipsnelyje, nėra reikšmingi tiesai byloje nustatyti. Nors niekada nelaikiau reikalinga slėpti savo skeptiško požiūrio į N. Venckienės, kaip teisininkės kvalifikaciją ir intelektinius gebėjimus, vis dėlto esu tikras, kad ji ir pati tai puikiai suvokia. Patikslinu: turiu omenyje ne tai, kad ponia N. Venckienė suvokia, jog ji nėra minties gigantas, o tai, kad ji suvokia, jog minėti liudytojų parodymai yra nereikšmingi bylai teisingai išspręsti.

Taigi, peršasi išvada, kad aptariamas straipsnelis yra skirtas jos gerbėjams pamaloninti ir kartu savo įvaizdžiui sustiprinti. Planas, nors ir nėra apsunkintas jokios, nė mažiausios intelekto naštos, vis dėlto suveikė. Nenuostabu, jis ir buvo skirtas ištikimiausiems bei neišrankiausiems gerbėjams, taip pat pakrikusios violetinės minios likučiams. Pagarbiai lenkiu galvą prieš šią, nesvarbu, kad primityvią, bet užtat veiksmingą viešųjų ryšių akciją. Tiksliau labai primityvią ir kartu labai veiksmingą. Žinoma, siauram ratui apmulkintų ir savotiškai užhipnotizuotų žmonių.