Tą vakarą, kai Hario Poterio manijos aukos spietėsi prie Londono knygynų, tuščios ir pavojingos Vilniaus gatvės buvo pilnos šviečiančių portretų: iš jų žvelgė pagyvenęs vyras dažytais plaukais ir antakiais. Skvarbiu žvilgsniu ir autoritetinga, kiek ironiška monumentalaus veido išraiška jis nulydėdavo kiekvieną retą praeivį, skubantį į savo narvelį miegamajame rajone.
Monumentalių portretų viršuje puikavosi reto stambumo užrašas BANK MOSKVY (Maskvos bankas) – palyginti su juo, apačioje sugrūsti vietiniai rėmėjai atrodė smulkūs kaip utėlės.
Prekybos centrai visu garsu transliavo operatyvų siužetą apie tai, kaip JIS buvo pasitiktas, kur nulydėtas ir kodėl tai svarbu. Ar galima Kobzoną pavadinti stebukliniu personažu? Manau, kad taip. Jis įkūnija stebuklo viltį. Viltį, kad nepaisant VISO TO, kas įvyko ir išnyko per TĄ LAIKĄ, dar įmanomas STEBUKLAS.
Kaip ir pridera stebukliniam personažui, J.Kobzonas pasirodo su didele svita (armijos choras ir t.t.). Viena kita raukšle daugiau (patirtis!), uždažyta žilė, užpudruotos dėmės – viltis nemari! Komiksų veikėjai elastingi, ištveria visokius smūgius ir dažnai disponuoja keliais gyvenimais.
Kaip žinome, panašiai kaip Hario Poterio gerbėjai, kurie nekantravo sužinoti, ar jų dievas kris nelygioje kovoje su blogiu, tie, kurie J.Kobzoną vertina ne kaip estrados artistą, o valstybiniu požiūriu – kaip „mafijos krikštatėvį“ ir rusų saugumo projektą, irgi čia įžvelgia panašią gėrio ir blogio kovos intrigą.
Sovietinės rusų estrados legendos gastrolių išvakarėse spaudoje pasirodė straipsnių, keliančių klausimą, kodėl J.Kobzonas taip lengvai įsileidžiamas į Lietuvą, nors kitose šalyse jis – persona non grata. Pavyzdžiui, jis nepageidaujama persona Jungtinėse Valstijose, tačiau… neseniai lankėsi šioje šalyje! (Jam gerai; man Amerika nė už ką neduotų vizos – neturiu riebios banko sąskaitos, buto, pastovaus užsiėmimo…).
MASKVOS BANKAS PRISTATO… Įsivaizduoju valstybininką, susidūrusį su už jį daug stambesnio Kobzono šviečiančiu žvilgsniu iš reklaminio portreto. Valstybininką ima kankinti klausimas: JEIGU JIE TOKIE STAMBŪS, KODĖL DAR NENUSIPIRKO VISKO, VISO MŪSŲ ŪKIO? Valstybininkui daug mielesnis atsakymas JAU NUSIPIRKO negu JIEMS TO NEREIKIA, MES JIEMS NEĮDOMŪS, JIE TIESIOG TINGI…
Valstybininkui J.Kobzono gastrolės yra informacinio karo (kurį „Lietuva pralaimi“) įvykis. Asmeniškai aš neabejoju, kad Maskvos bankas ir armijos choras priskirtini valstybinio spec. eksporto kategorijai. Tačiau valstybininko mąstymo ypatumas tas, kad jis turi galvoje MORALINĮ KARĄ ir įsivaizduoja, kad Josifą Kobzoną, o ne, tarkime, Harį Poterį aš „renkuosi“ moraliniu, dvasiniu pagrindu.
(Valstybininko nacionalinis ypatumas – nepakantumas „nerimtam“ požiūriui į „informacinį karą“. Jei nori panervinti valstybininką, pasakyk, kad „1-asis Baltijos kanalas“ daug profesionaliau nušviečia Lietuvos įvykius ir gali sau leisti daug daugiau laiko skirti, pavyzdžiui, kultūrai ir analizei, negu lietuviški komerciniai kanalai, įskaitant „nacionalinį“. Be to, rusai, kitaip nei jų kolegos iš lietuviškų kanalų, neįsipareigoję valstybiniams rėmėjams bei reklamos davėjams Lietuvoje ir jų nebijo…)
Kartu su valstybininku žvelgdami į nemaraus grožio pagyvenusį vyriškį dažytais plaukais ir antakiais, negalime nuvyti šalin asociacijų su tarptautinės politikos aktualijomis. Haris Poteris atstovauja Britanijai, Josifas Kobzonas su choru – Rusijai.
„Didžioji Britanija nutarė įrodyti, kad Kremlius negalės nebaudžiamas žudyti“, – prisimename antraštę. Maskvos bankas pristato galios legendą tą patį vakarą, kai Londonas pristato kovos su blogiu herojų lemtį…
Bet kuo čia dėtas „pasirinkimas“, „moralė“, „dvasia“? Ar yra iš ko rinktis? Mielai būčiau sudalyvavęs psichozėje, budėjęs prie knygyno... Dėl materialių priežasčių čia tai neįmanoma. (Net knygynas bankrutavo.)
Pasakos apie Gėrio likimą pristatyme Lietuvos žmonės negali dalyvauti dėl „objektyvių“ priežasčių. Jie nesupranta užsienio kalbos. Čia vyko kitoks magijos seansas. J.Kobzonas jiems – natūraliai įdomus ir gražus, nes primena jaunystę. Ir man jis įdomus, nes primena vaikystę.