Tik nepagalvokite, kad taip pradedu sėkmės mokytojo ar panašaus oro pilių pardavėjo karjerą. Nes pasvarstyti šį kartą, kai Seimo rinkimų įstatymas reikalauja iš tolo apeiti politikos aktualijas, norėčiau ne apie pavienių žmonių, bet apie miestų sėkmės istorijas. Dzūkijoje turime šviežią pavyzdį – Merkinė iš tylaus, Dievo užmiršto užkampio virto turistų traukos centru ir kulinarinės piligrimystės vieta.
Norėjau apie tai parašyti gerokai anksčiau, bet vis kas nors atitraukdavo dėmesį. Gal ir gerai, nes vasarą dar buvo likę abejonių, ar tas Merkinės pakilimas bus tvarus. Skeptikai kalbėjo, kad ateis ruduo, šlapias vėjas draskys nuo medžių paraudusius lapus ir miestelis vėl užsnūs, tarsi trumpam iš kapo prikeltas Krėvės padavimų herojus. Juo labiau, kad ši vasara buvo išskirtinė taip pat ir tuo, kad lietuviai, negalėdami išvykti poilsiauti į užsienį, gerokai daugiau keliavo po savo šalį.
Vasara baigėsi, o Merkinės centrinėje aikštėje, į kurią 1648 m. gegužės 20 d. pasiprašė išnešamas Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Vladislovas Vaza IV, kad galėtų numirti būdamas su savo liaudimi, sunku rasti vietą pastatyti automobilį. Dar tirščiau žmonių senojoje dvarvietėje, kur prie „Pasaulio puodų“ restorano nutįsta ilgesnės eilės, negu prie išankstinio balsavimo vietos sostinės Lukiškių aikštėje. Bistro „Šilo kopa“ paskelbė atostogas, bet vasaros pabaigoje atsidariusiame žvėrienos restorane „Dzūkynė“ ne kiekvienam pavyksta rasti laisvą stalą.
Nenutrūksta į piliakalnį ir apžvalgos bokštą kopiančių turistų srautas, net Merkinės sendaikčių krautuvėlėje vieną savaitgalį nusižiūrėtos mielos senienos po savaitės tikriausiai jau nerasite – kažkas bus nupirkęs. O prie Merkinės parduodamų sodybų šeimininkai, kaip susitarę, šią vasarą gerokai padidino kainas ir vis tiek sulaukia pirkėjų.
Mažiau nei už pusšimčio kilometrų nuo Merkinės, Lazdijų rajone, ne ką mažiau įspūdingoje vietoje tyliai snaudžia panašaus dydžio Veisiejų miestelis. Negalėčiau pasakyti, kad ten nieko nevyksta: visą vasarą savaitgalių vakarais miestelėnus ir svečius džiugino Ančios ežere trykštantis muzikinis fontanas, dvaro parke kone kiekvieną savaitgalį vyko kokia nors šventė, o Dzūkijos katedra vadinamą Šv. Jurgio parapijos bažnyčią apžiūrėti sustodavo pavieniai į Druskininkus keliaujantys lenkų turistai. Ketvirtadieniais į Veisiejų turgų pasiknisti tarp dėvėtų rūbų ir buities rakandų suplūsta pusė Lazdijų rajono ir dar druskininkiečių nemažai suvažiuoja.
Kodėl tuomet Merkinė traukia investuotojus ir turistus, bet Veisiejuose tušti buvusio kino teatro ir pašto pastatai tyliai trupėdami laukia geresnių laikų, o didžiausia pastarojo dešimtmečio investicija – „Norfos“ tinklo parduotuvė?
Gal smarkiai skiriasi Varėnos ir Lazdijų rajonų valdžios požiūris į savo gražiausius miestelius? Kiek bandžiau klausinėti merkiniškių, Varėnos rajono merui jie labiausiai dėkingi už tai, kad jiems netrukdė. Lazdijų valdžia dėmesio Veisiejams negailėjo, bet to akivaizdžiai nepakako net ir tam, kad kaimo turizmo sodybomis nusėtas ežeringas Veisiejų kraštas rimtai pretenduotų tapti kurortine vietove.
Merkinę atgaivino ne politikų pažadai ar panašaus dydžio miesteliuose praktikuojamas Europos Sąjungos pinigų įsūdymas į naujas trinkeles, o vietos žmonių, patikėjusių šios vietovės išskirtinumu, entuziazmas. Pradžių pradžią turbūt reikėtų sieti su vėlyvuoju sovietmečiu, kai Merkinėje apsigyveno fotomenininkai broliai Černiauskai. Vienas iš jų – Algimantas – tebesidarbuoja Dzūkijos nacionaliniame parke, jo sūnus Mindaugas vadovauja Merkinės krašto muziejui, o kitų Merkinės Černiauskų giminystės ryšius atrinkčiau tik po ranka turėdamas plačiašakį jų genealogijos medį. Kiek žmonių jiems pavyko uždegti tikėjimu, kad Karalių miesto didybę įmanoma atgaivinti, dabar jau nelengva suskaičiuoti. Bet kad tarp jų atsirado žurnalistas, keliautojas, o dabar ir „Pasaulio puodų“ šeimininkas Vytaras Radzevičius, šiek tiek ir aš pats prisidėjau, parduodamas jam vienkiemį tarp miškų prie Merkinės.
Merkiniškius ir savais ten pasijutusius atvykėlius vienija paslaptis, kuri iš tikrųjų ir sukūrė Merkinės atgimimo fenomeną. Jie visi tiki, kad yra ne varžovai ir konkurentai, o vieno tikslo siekianti bendruomenė. Atsidarys dar vienas restoranas ar viešbutis – bus dar daugiau svečių. O tai reiškia tvariau veiks ir visi anksčiau Merkinėje įsikūrę verslai. Man dar niekur kitur neteko matyti, kad restorano šeimininkai, negalėdami pasiūlyti laisvo stalo, rekomenduotų apsilankyti pas konkurentus, o Merkinėje taip būna.
Ilgai galvojau, ar Merkinės sėkmės istoriją galėtų pakartoti Veisiejai, Daugai ir kiti istoriniai Lietuvos miesteliai? Gal tai ir nėra visiškai neįmanoma, bet iš kur tiek Černiauskų paimsim? O jei rimčiau, tai didžiausia provincijos tragedija yra ne gyventojų senėjimas ir investicijų stoka, o ja tikinčių ir kryptingai veikiančių intelektualių asmenybių stygius.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.