Tiesa, sunkmetis dar tęsis dėl kelių priežasčių. Verslo pelnai, jei tokie bus, menkės, mažiau bus sumokama mokesčių. Nebus pelnų, nebus ir investicijų, vadinasi, nedarbas nemažės. Valstybės biudžetas bus surenkamas sunkiai, valdžiai reikia gerokai karpyti jo išlaidas.
Tokioje situacijoje, atrodytų, politikams nėra kito kelio, kaip parodyti pavyzdį, kalbėtis su rinkėjais, mėginti įtikinti, kad visiems solidariai būtina įveikti sunkumus.
Tačiau šiandien viešajame gyvenime matome priešingą vaizdą. Ne vienas Lietuvos pilietis pastaruoju metu tikriausiai sau uždavė klausimą: ar jau pasiekėme politinio cinizmo, arogancijos, melo dugną? Apie principingumą, elementarų žmogišką padorumą stebint Lietuvos valdžiažmogių elgesį kol kas negali būti nė kalbos. Čia dugno dar nematyti.
Kai Seimas rengiasi nuo vos 800 litų siekiančios pensijos nurėžti 50 litų, mažinti kitas socialines išmokas, Seimo narė Dalia Teišerskytė save paskelbia „nacionaline vertybe“, kuri gali važiuoti tik prabangiu automobiliu, už kurio nuomą mokesčių mokėtojai kas mėnesį sumoka 2,5 tūkst. litų.
Apie kokią valdžiažmogių etiką galima kalbėti, jei Seimo narių etikos sergėtojas Algimantas Salamakinas, važinėdamas per 100 tūkstančių kainuojančiu „Lexus“ automobiliu, išvedžioja, kad jam „mašinos markė nesvarbi“?
Dar Seimo narių patogumui yra garažas, zuja 80 automobilių, 60 vairuotojų, ir visa tai per metus kainuoja 600 tūkstančių litų. Parlamentarai „nuomojasi“ biurus iš giminaičių, fiktyviai įdarbina patarėjais žmonas, tėvus, brolius, pašaliečius, kurie ima ir pasipiktina, kad yra įdarbinti, bet pinigų negauna.
Dar tik prasidėjus ūkio krizei valdžia turėjo pademonstruoti solidarumą su sunkmetį išgyvenančiais piliečiais. Išėjo kaip visada: diržai buvo suveržti tautai, bet valdžia solidarumo neparodė. Tiesa, po skandalų, kritikos, atskleidus, kaip parlamentarams, ministrams, jų pavaduotojams ir patarėjams didėjo atlyginimai, jie per kelis kartus buvo sumažinti. Tik kas dabar tai prisimins?
Visi skandalai kyla dėl to, kad sistema buvo sukurta siekiant apgauti rinkėjus. Eilinio Seimo nario, net ministro atlyginimas nėra didelis. Kad nepiktintų žmonių, buvo nuspręsta dalį jo užmaskuoti priedais: reprezentacijai, parlamentinei veiklai. Tokia sistema paskatino didžiąją dalį politikų suktis taip, kad tie priedai iki paskutinio lito būtų išnaudojami. Skandalai buvo užprogramuoti.
Tiesa, yra gerų ženklų, kad sveiko proto valdžioje dar šiek tiek liko. Tolesnis toks žmonių kiršinimas, jų nuomonės ignoravimas, kai laukia socialinių išmokų mažinimas, „Sodros“ įmokų didinimas, biudžeto išlaidų karpymas, reikštų politinę savižudybę. „Ne pinigai yra esmė, o mūsų požiūris į sunkmetį. Jeigu mes solidarizuojamės su visa visuomene, jeigu visiems yra kažkas mažinama – ar vaiko pinigai, ar socialinės išmokos, ar pensijos, mes lygiai taip pat turime susimažinti išlaidas, kurios buvo didelės, nors pamažu mažinamos“, – šie Seimo pirmininkės Irenos Degutienės žodžiai parodo, kad ne visi politikai yra praradę sveiką nuovoką.
Dar nespėjusi, kaip sakoma, dorai apšilti kojų, šalies vadovė Dalia Grybauskaitė paskelbė, kad ji 3 milijonais sumažins prezidentūros išlaidas. Ir pradės taupyti nuo reprezentacijai, kelionėms, tarnybiniams automobiliams leidžiamų lėšų. Gal suma nėra labai didelė, ji neišspręs biudžeto problemų, tačiau principas pagirtinas: ką nors ragindamas gyventi pagal kišenę, pirmiausia turi taip elgtis pats.
Ar galėjo dar metų pradžioje panašiai pasielgti Seimas, Vyriausybė, ministerijos, dešimtys kitų valstybinių institucijų? Galėjo, bet nesielgė. Priešingai, aistringai būtinybę mažinti pensijas argumentuojantis socialinių reikalų ir darbo ministras su tokia pat aistra dalija tūkstantinius priedus savo patarėjams, padėjėjams. „Už krūvį“.
Ministrai tuo tarpu rimtais veidais svarsto, ar 6 tūkstančių litų alga „ant popieriaus“ valstybinės įmonės vadovui ne per didelė. Įsivaizduokime, pavyzdžiui, Rytų skirstomųjų tinklų įmonės, kurioje dirba keli tūkstančiai darbuotojų, kurios lėšų apyvarta milijardinė, vadovą dirbantį už tokią algą. Juk tokį pat atlygį gauna koks nors rupulevičius, trindamas patarėjo kėdę.
Beje, ar po skandalingos Astos Baukutės ir jos vyro Kęstučio Rupulevičiaus istorijos kas nors iš valstybės vadovų įvertino ministro Gedimino Kazlausko, dvi savaites dengusio skandalingą savo patarėją, elgesį? O kas įvertins G.Kazlausko medžiokles, pirteles su „prisikėlėliais“, miškininkų atleidinėjimą, siekiant susodinti „savus“? Paaiškėjus, kad G.Kazlauskas moka tūkstantinius priedus savo patarėjams ir padėjėjams, į kritiką ministras arogantiškai iškošė: „Moku tiek, kiek reikia.“
Kol tokie reiškiniai bus toleruojami, apie principingumą, padorumą Lietuvos politiniame gyvenime nebus įmanoma kalbėti.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.