Pasmerktas būti krizių premjeru. Taip dažnai yra sakoma apie konservatorių lyderį. Kai daugiau nei prieš dešimt metų A.Kubilius pirmą kartą buvo paskirtas Ministru Pirmininku, Lietuva taip pat pergyveno krizę. Todėl nori nenori jo veikla yra lyginama su pirmuoju premjeravimu.
Prieš dešimtmetį A.Kubilius, nepaisant ir administravimo klaidų, ir nepatyrimo, ir chaotiško vadovavimo, įnirtingos interesų kovos, atrodė geriau. Tai ne vien laiko paveikti sentimentai.
Pirma, tuometinė krizė, palyginus su dabartine sistemine pasauline kapitalizmo krize, buvo vieni juokai. Pirmą kartą tapusiam premjeru, jam – fizikui, pakako logikos ir išminties, kad svarbiausia – subalansuoti viešuosius finansus, ir be didesnio vargo jo Vyriausybė tai padarė.
Antra, prieš dešimtmetį A.Kubilius turėjo kur kas stipresnį užnugarį.
Irgi valdė koalicija, tačiau dominavo, nors ir susiskaldžiusi, konservatorių partija. Ją ir visą Seimą tvirta ranka vairavo Vytautas Landsbergis, kurio autoritetu niekas, net koalicijoje buvę centristai ir krikščionys demokratai, nedrįso abejoti.
Šiuo metu yra priešingai. Arūnas Valinskas tikrai nėra autoritetas, galintis valdyti tokį margą daugpartinį Seimą. Bet ir pats A.Kubilius nėra toks partijos lyderis, kuris gali suvaldyti savo partiją, kaip tai darė V.Landsbergis.
Ne partijos ar frakcijos Seime posėdžiuose konservatoriai polemizuoja su premjeru. Viešai ir per spaudą. Polemika viešojoje erdvėje rodo, kad tai, kas buvo leidžiama V.Landsbergiui, A.Kubiliui – ne.
Prieš dešimtmetį A.Kubiliaus Vyriausybė tik nubrėžė reformų kryptis, bet esminių pertvarkų neįgyvendino, gal nespėjo. Šiuo metu premjerui jau reikia ne tik sutvarkyti viešuosius finansus, bet ir imtis struktūrinių reformų, be kurių Lietuva niekada neišbris iš krizės.
Ką reikia daryti jau buvo žinoma ir prieš dešimtmetį: pertvarkyti vidaus reikalų sistemą, reformuoti švietimą, sveikatos apsaugą. Mažinti biurokratiją, skatinti verslą, gerinti verslumo aplinką.
Tačiau prasidėjus ūkio atsigavimui, gavus bilietą į Europos Sąjungos traukinį, tuometinė socialdemokratų valdžia pamiršo bet kokias reformas. Jas įgyvendinti trukdė ir interesų kova, net tie patys konservatoriai, neleidę optimizuoti mokyklų, ligoninių tinklo, gremėzdiško valstybės valdymo.
Prieš dešimtmetį Tarptautinis valiutos fondas, ES ir kitos tarptautinės institucijos reikalavo privatizuoti valstybinius bankus. Valdžios kišenės poreikius tenkinusi bankinė sistema buvo nepatikima. Dabar jau seniai privatizuoti, didžiąja dalimi švedų rankose, bankai taip pat ima kelti grėsmę Lietuvos ūkiui: nutraukė finansavimą verslui, perveda milijardus kreditinių išteklių savo motininiams bankams Švedijoje.
Paradoksalu, bet būtent dėl tokio neatsakingo švedų bankų, dar prieš metus raginusių „vartoti ateities lūkesčių sąskaita“, pavertusių konservatyvų verslą parduotuvėmis, besivaržančiomis kuri daugiau parduos kreditų, elgesio dabar pasigirsta raginimų vėl steigti valstybinį banką. Tam, kad būtų bent iš dalies atkurtas civilizuotesnis paskolų verslui teikimas.
Prieš dešimtmetį nemažai įmonių, vis dar glaudžiai susijusių su Rusija, bankrutavo. Bet tai neprilygo dabartiniams mastams. Vien šiais metais bankrutavo beveik 500 įmonių, o per kitą pusmetį jų bus dar daugiau.
Beje, šiuo metu nedarbas vis dar dvigubai mažesnis nei prieš dešimtmetį. Bet greičiausia tik todėl, kad tūkstančiai netekusiųjų darbo susikrovė lagaminus ir geresnį gyvenimą stengiasi užsitikrinti Londone, Niujorke ar Dubline.
Taigi A.Kubiliui teks ne tik suvaldyti viešuosius finansus, karpyti pensijas, socialines išmokas, atlyginimus viešojo sektoriaus darbuotojams, mažinti biurokratų skaičių. Nors ir sudėtingas, bet tai pats lengviausias darbas. Svarbesnis yra strateginis uždavinys – paversti Lietuvą šiuolaikiška, atvira, modernios ekonomikos šalimi.
Ar pavyks kiek pakeistam ministrų kabinetui įgyvendinti viešojo sektoriaus reformas? Ar pavyks pritraukti inovatyvių investicijų, skatinti XXI amžiaus technologijų industrijų plėtrą?
Pagaliau, ar A.Kubilius pajėgs kaip lyderis brėžti atviros, šiuolaikiškos Lietuvos gaires? Regint kai kuriuos konservatorių sprendimus, kyla daug abejonių. Taikliai tokias tendencijas apibūdino Tomas Venclova: „primityvėjimas ir provincialėjimas“.
Paradoksalu, bet konservatoriui A.Kubiliui, po beveik dešimtmečio socialdemokratų (kairiųjų!) valdymo, teks išspręsti ir dar vieną esminį klausimą, be ko Lietuvoje nebus politinės, ekonominės, socialinės darnos – garantuoti daugiau socialinio teisingumo. Kaip rašė XVIII amžiaus dvasininkas, mąstytojas ir ekonomistas Tomas Maltusas, „bet kuriai visuomenei didžiausią grėsmę kelia skurdas ir per didelis turtas“.
Ar A.Kubilius sugebės? Po pavasarinio blaškymosi kyla daug abejonių. Ar jos bus išsklaidytos, parodys darbai ir sprendimai.