Krescencijus Stoškus. Kontrkultūrinė kultūros politika?! (II dalis)

„Nesivaikyk laimės: ji visada yra tavyje pačiame.“ Pitagoras

Vartojimo ideologija. Iki šiol kalbėjome apie reklamą kaip būtiną jungiamąją grandį tarp gamybos ir vartojimo. Bet gundymas vykdomas ne tik reklaminiais raginimais, skatinimais, intrigavimais, dirginimais, vaizdais ir garsais, kurie skelbiami įvairiausiose vietose bei komunikacijos priemonėse. Ir net ne visada masinėse.

Gundoma ir specialia informacija, ir atskirais straipsniais, leidiniais. Net pačiomis prekėmis, ir jų atnaujinamais įpakavimais ir daugybe kitokių viliojimo būdų. Kartu formuojama ir ištisa vartojimo ideologija, kuri įteisina nepaliaujamą ir vis spartėjantį vartojimą kaip pagrindinį moderniosios ekonomikos, o kartu ir visos civilizacijos pažangos variklį.

Vartojimo ideologija kartu su reklaminiais gundymais sukuria vartojimo psichologiją, o kartu ir savitą gyvenimo hedonizmą. Net pati gundomoji galia kyla iš jų siūlomų ir vartojimu įgyjamų malonumų. Kadangi visų žmonių malonumai lengviausiai sužadinami ir patenkinami juslėmis, apie jas susiformuoja ir ištisa gaminimo-gundymo-vartojimo kultūra.

Ten išaugo daugybė reklaminių institucijų ir technologijų. Atsirado specialūs gebėjimai, išradinėjantys publiką viliojančius dirgiklius bei stimulus, o kartu ir įgudimas įvairinti bei atnaujinti juos, kad jie neatsibostų, o juslės neatbuktų. Išmokta ugdyti naujus juslinius potraukius, pomėgius ir poreikius ir sukelti lūkesčius, jog jie neišsemiami. Ji pripratino net prie aibės vienkartinio vartojimo gaminių. O svarbiausia, čia pasiekta, kad žmonės prie jų prisirištų ir niekada neatitrūktų.

Priklausomybių tinkluose. Iš čia radosi ir daugybė priklausomybių. Į aibes juslinių ir iki galo nepasotinamų priklausomybių gundymo kultūra lengvai suvystė net labiausiai individualizuotas ir laisvės trokštančias bendruomenes ir visuomenes. Žmonės pasidarė priklausomi ne tik nuo daiktų pirkimo ir vartojimo. Suklestėjo senosios priklausomybės nuo loterijų, nuo azartinių lošimų ir žaidimų, nuo alkoholinių gėrimų ir narkotinių medžiagų, nuo gurmaniškiausių pomėgių ir pornografijos.

Atsirado ir visai naujos priklausomybės nuo televizijos, mobiliųjų telefonų, ir vis naujų ir naujų kompiuterinių žaidimų. Iš pradžių gundymu žmonės prijaukinami, o paskui remiamasi tuo, kad patys žmonės to nori. Tuo būdu gundymo kultūra ne tik sukuria juslines priklausomybes, bet ir jose įkalina. Užsimezga stabilūs ryšiai ir su madomis. Jos ima veikti reklamą, o reklama daro įtaką madų įsitvirtinimui. Mados savo ruožtu įsišaknija daugumoje kultūros sričių. Pirmiausia jos užvaldė pramogas ir meną.

Pramogų rojus. H. Kurnickis (Horst Kurnitzky. „Necivilizuota civilizacija“) antrindamas postmodernistams, šią situaciją nusako taip: „...Po ilgos kelionės ne ta kryptimi visuomenė, gal net to nepastebėdama, pasiekė savo tikslą. Visi visuomenės nariai yra raginami išlipti iš vaiduokliško istorijos laivo, pasiekti sausumą ir įžengti į postmodernų vartotojų ir pramogų kultūros rojų.“

To rojaus aptarimą jis pradeda nuo tokių kultūros prekyviečių ir muziejų kaip Disneilendas, Las Vegaso „Venecijana“, Gugenheimas su jo filialais ir kelionių verslais, kuriuose prekiaujama ne tik reginiais, inscenizuotomis patirtimis, bet ir organizuojamomis šeimyninėmis išvykomis. Jų pavyzdžiu visame pasaulyje steigiami pramogų centrai, pasažai, prekybos alėjos, teminiai parkai, teminiai naktiniai klubai.

Pačiose JAV esą 43 000 panašų prekybos centrų, kuriuose milijonai žmonių praleidžia savo laisvalaikį. Disneilende ir Holivude daugiausia patogumų randąs jaunimas.

Jiems skiriamos didžiausios šou, humoro programos ir meilės paradai. Bet jų turinys labiausiai atitinkąs 10-mečių – 12-mečių mentalitetą.

Jis sudaro regimybę, lyg ragintų niekada nesubręsti. Peliukas Mikis (Mickey) seniai ruošęs vaikus postmoderniam gyvenimui. Las Vegaso „Venecijana“ yra tiksli Venecijos kopija, kuri jau ištisus metus milijonams lankytojų reiškianti „tobulas“ pramogas. Ten pat teminiai parkai, vaizduojantys istorinius įvykius, herojų epus ir technikos vizijas. Jie siūlo panirimą į „autentiškas patirtis“. Bet iš tikrųjų tai esąs tik pasitraukimas iš tikrovės: „Kur dar galima taip paprastai ištrinti istorinę atmintį, o dabartį paskelbti visuomet trokšta ateitimi.“

Popsas. Prisipažinsiu, mane H. Kurnickis labiausiai nustebino savo išvadomis. Nors ėjome gana skirtingais keliais, tačiau mūsų išvados beveik visai sutapo.

Iš tikrųjų pramogos yra vienas iš charakteringiausių JAV kultūros požymių, nepaprastai išplitusių visoje dabartinėje civilizacijoje. Ir tai ne eilinės mados, o labiausiai masiniam verslui ir masiniam vartojimui pritaikytas produktas. Jam net ir reklamos daug nereikia. Susvetimėjusioms visuomenėms jos sukuria trokštamo bendravimo iliuziją. Bent laikinai kompensuoja asmeninių ryšių stygių. Kurnickis šią kūrybą vadina kiču.

Man atrodo, kad jis be reikalo bėga nuo adekvatesnio turinio terminų: masinė kultūra, populiarioji kultūra, arba tiesiog popsas. Į tokias pramogas pirmiausia plūsta lėtai bręstantis jaunimas. Ten traukia ir apskritai kuklesnių poreikių, mažesnio išsilavinimo bei savo laisve neįgalinčių naudotis žmonių minios. Popsas jas sutelkia. Tik ne kaip svetima jėga. Priešingai.

Ten jos tiesiog atranda save, savo bendrą ilgesį, nerimą, meilę ir visų kitus lengvai atpažįstamus jausmus. Ten išliejami ir tų jausmų atgarsiai. Išreiškiamas pusiau religinis prisirišimas prie popso žvaigždžių. O pramogų atnaujinimui visai pakanka šiais laikais lengvai techniškai gaminamų naujumo efektų: televizinių, kompiuterinių, kinematografinių, lazerinių, fejerverkinių šviesų ir spalvų, akustinių triukų.

Šventės ir pramogos. Šventės visada buvo išskirtiniai gyvenimo įvykiai. Jos suburdavo žmones dievų, gamtos ciklų, istorinių įvykių, o vėliau ir atskirų asmenybių bei jų socialinių grupių, jų gyvenimo etapų ritualiniam (apeiginiam, simboliniam) pagerbimui. Ritualas buvo pagrindinis jų organizavimo būdas.

Jį sudarė tam tikrų veiksmų, gestų ir žodžių sakymo bei giedojimų tvarka, kuri įtraukdavo šventės dalyvius į pagerbimo procesą ir nustatydavo jų vaidmenis šiame procese.

Ji telkė dalyvius bendram susikaupimui, rimtam nusiteikimui, apibrėžtų šventės intencijų išryškinimui, išgyvenimui ir įsisąmoninimui. Kuo svarbesnės ateidavo šventės, tuo puošnesni ir iškilmingesni buvo ritualai. Iškilmingumas priklausė ir nuo ritualo dramatizmo, ir nuo atlikėjų autoriteto, ir nuo jų socialinio statuso. O visos šios sąlygos lėmė, kiek gilus, unikalus ir įsimintinas buvo dalyvių įsitraukimas į šventės turinį.

Antroji šventės dalis paprastai būdavo pramoginė. Ji ne tik atpalaiduodavo šventės dalyvius nuo rimtosios dalies įtampos, bet ir kartu iki jos pabaigos palaikė atotrūkį nuo kasdienybės rūpesčių slėgimo.

Žodžiu, joms buvo skiriamas tik pagalbinis vaidmuo. Bet ir tada subrendusių, labiau išsilavinusių, autoritetingų dalyvių orumas ir autoritetas saugojo, kad tas atsipalaidavimas nepavirstų laukinėmis orgijomis ir nesunyktų šventės reikšmė. Moderniojoje civilizacijoje beveik neliko tokių švenčių ir tokių autoritetų.

Beveik visos pasaulietinės šventės yra skelbiamos tik kaip skirtingoms žmonių grupėms įdomių gyvenimo detalių priminimai bei eilinės pramogos, kurios savo ruožtu vis labiau leidosi iki banalybių, vulgarybių, o neretai ir iki narkotinių orgijų lygio.

Jos prarado iš kasdienio gyvenimo labiausiai išskiriančias prasmes, stabiliai palaikiusias ankstesnių civilizacijų kopimą aukštyn. Čia turima galvoje sutelktinė pagarba, taurinanti žmones ir įkvepianti juos dvasiniam augimui, socialinei ir kultūrinei brandai.

Nors daugelis madingų pramogų iš inercijos vis dar įtraukiamos į švenčių sąrašus, tačiau jos niekuo nesiskiria nuo eilinių vaišių ir paprastų susėdimų kavinėse. Turtingieji apie tas vaišes aplinkiniams žmonėms praneša nepaprastai pamėgtais fejerverkais. Panašios šventumo imitacijos bene geriausiai matyti iš naujųjų kalendorių.

Švenčių registras. Kalendorinių pasaulinių ir tarptautinių švenčių perteklius tik patvirtina, kad šventės jau yra netekusios savo šventinės prasmės.

Bet jos neblogai paliudija pramoginį ir hedonistinį civilizacijos pobūdį. Štai tos „šventės“: „laimės“, „helovino“, „Valpurgijų nakties“, „bučinių“, „įsimylėjėlių“, „virėjų“, „saldžiausios dienos“, „maisto“, „šokolado“, „kokteilių“, „jauno vyno“, „alaus“, „kavos“, „arbatos“, „pyragų“, „dešrainių“, „dienos be dietų“, „nutukimo“, „tulpių žydėjimo“, „žavėjimosi augalais“, „apatinių drabužių“, „šviesiaplaukių“, „kontracepcijos“, „orgazmo“, „seksualinės sveikatos“, „turizmo“, „vartotojų“, „televizijos“, „raudonos nosies“ „cirko“, „tango“, „šokio“, „gatvės muzikos“ ir panašios dienos.

Bet nesupaprastinkim situacijos. Iš tikrųjų tai yra naujasis religingumas, kurį kas išdrįsta pavadinti „daiktų kultu“. Taip visos šios šventės yra skirtos daiktų garbinimui. Daiktai aukštinami, šlovinami ir iškeliami virš žmogaus. Žmogus virsta jų menkstančiu priedėliu. Įdomu, ką galvos vėlesnių kartų žmonės, suradę tokius sąrašus. Gal maždaug tą patį, ką galvojame mes, išvydę archeologų atkastą 79-tųjų metų romėnų Pompėją.

„Pijokų himnas“. Atsimenu po karo vienas mūsų kaimo muzikantas, grodamas armonika, mėgo dainuoti tokią „talalušką“: „Kad vis taip būt, kad vis taip būt, kad visos dienos šventos būt. Tiktai viena darbų diena ir ta pati pageriama.“ Kažkas ją tada pavadino „pijokų himnu“. Jis labai tiko visam kolektyvizacijos etapui apibūdinti, kurį kita „dainuška“ irgi panašiai nusakė: „Vyrai gėrė, vyrai gers, kol žemelė apsivers. Kai žemelė apsivers, ir tada dar vyrai gers.“

Stebiuosi, kaip toli į priekį buvo užbėgę šie autoironiški himnai. Lietuvoje jie galiojo bene iki pat Aurelijaus Verygos atėjimo. Per 30 metų jis pirmas leidosi į mūšį prieš patologinio pramogavimo platinimą.

O aludarių, degtindarių, prekybos centrų ir jų liberalių rėmėjų pasipriešinimas puikiai įrodė, kokios galingos jėgos progreso ir tariamos laisvės vardan gramzdina mūsų civilizaciją į dugną. Kitaip ir būti negalėjo: jų pasaulis baigiasi su jų interesų ribomis. A. Veryga sustiprino viltis tų, kuriems rūpi, kad su šia civilizacija nepasibaigtų nei tautos, nei žmonijos istorija.

Gal to nenorėtų ir tie naujųjų „švenčių“ išradėjai, kurių pastangomis atsirado „nieko nepirkimo diena“, „pasipriešinimo pirkiniams diena“, o gal net ir „diena be automobilio“. Bet didžiuliame kalendorinių švenčių sąraše, kuriuo jau yra užpildytos bene visos metų dienos (kai kurioms dienoms jau tenka po 4 ar 5 šventes) jos nieko nereiškia.

Apie tikrąją laimę. Viduramžių epochoje dominavo mirties ir pomirtinio gyvenimo kultūra. Modernioji epocha subrendo kaip laimės siekiančio ir ją diegiančio žmogaus kultūra. Mirties kultūra ramino jį amžino gyvenimo džiaugsmais, modernybė – juslinio mėgavimosi akimirkomis čia ir dabar. H. Kurnickiui tas gyvenimas asocijuojasi su gyvenimu „virtualiame socialiniame pasaulyje“, „kuriame sunku atskirti norą nuo jo tenkinimo, įsivaizdavimą nuo tikrovės ir kur daikto reklama jau reiškia jo vartojimą, taigi nereikia net materialaus jos pakaitalo, kad toliau vyktų pakaitalų gamybos pažanga“.

Yra pagrindo situaciją nusakyti ir taip. Bet svarbiausia čia yra tai, kad beatodairiškai bėgdamas nuo viduramžių dvasinių idealų į kūniško gyvenimo realybę, jis ėmė leistis į malonaus, bet vertybiškai skurdaus juslinio ir fiziologinio egzistavimo lygį.

Tik pavienėse srityse (moksle, mokykloje, kariuomenėje ir sporto varžybose) beliko tas viešas vertybių ugdymo mechanizmas, kuris visais laikais skatino visuomenę laipsniškai kopti pakopomis iš apačios – į viršų.

Visur kitur išvešėjo pramogų pasaulis, nukreipiantis dėmesį nuo turtinių ir politinių privilegijų, nuo individualių interesų susidūrimų ir neprognozuojamų „anarchistinės visuomenės“ (A. Maslow) veiksmų. Kitaip sakant, nuo gyvenimo su realia praeitimi ir ateitimi, tarp kurių vyksta visos jo dramos ir tragedijos, nelaimės ir nesėkmės, praradimai ir žūtys.

Tik tokiame gyvenime galima sutikti tikrąją gyvenimo laimę, kuri gana reta, neprilygstama ir vis kitokia.

Vienokia laimė kyla iš sėkmingos santuokos, kitokia iš pavykusios ligonio operacijos. Dar kitokia laime džiaugiasi iš bankroto pakilęs verslininkas, o ką jau kalbėti apie valstybę, išsivadavusią iš okupacinio režimo.

Paprotinė laimė. Paprotinėje kultūroje laimė buvo siejama su dievų malone ir likimo dievų bei deivių (Moirų, Parkų, laumių, Laimos) lėmimu. Paprastai ir patys likimo dievai buvo tapatinami su žmonių likimo (atsitikimų, įvykių, žmonėms skirtos dalies) galia. Trijų graikų Moirų funkcijos buvo paskirstytos taip: viena turėjo verpti kiekvieno žmogaus gyvenimo siūlą, kita jį pravesti pro visus gyvenimo netikėtumus, o trečioji – jį perkirpti.

Romėnų Fortūna buvo suprantama kaip gėrybių dalinimu skirta dalis. Nuo jos priklausė laimė, atsitiktinumai ir sėkmė. O pati sėkmė ir palankūs atsitiktinumai čia buvo ne kas kita, kaip tos pačios laimės sinonimai. Panašią prasmę turėjo ir lietuvių Laimė. Ji lėmė ne tik žmonių gimimą, bet ir viso jų gyvenimo kokybę.

Šią tradiciją didžia dalimi išsaugojo ir archainės civilizacijos. Tik čia atsirado naujų funkcijų. Pagal tas funkcijas romėnų Fortuna gavo ir naujus vardus: Publikos Fortūna, Cezario Fortūna, Patricijų Fortūna, Mergaičių Fortūna ir t.t. Tose civilizacijose atsirado ir pirmieji laimės aiškintojai. Poetai ir išminčiai laimingu laikė žmogų, kurio gyvenime buvo daugiau gerų darbų ir sėkmingų dienų, negu blogų.

Laimės apibrėžimai. Laimė čia niekur nėra uždavinys, kurio sprendimų būtų galima ieškoti. Tai tik dievų nuosprendis, ar žmogui palankių įvykių susiklostymas, apie kurį galima sužinoti tik gyvenimo pabaigoje. Laimės galima linkėti, bet neįmanoma jos žadėti. Pitagoras bene pirmas ryžtingai perspėjo: „Nesivaikyk laimės: ji visada yra tavyje pačiame“. Anot I. Kanto: „Laimė yra ne proto, o vaizduotės idealas“.

Dar griežčiau formulavo D. Karnegis (Dale Carnegie): „Laimė nepriklauso nuo išorinių aplinkybių, ji reguliuojama mūsų psichologinės dermės“. Su paties asmens aktyvumu laimę siejo M. Gandis, Dalai Lama ir nemaža kitų Rytų kultūrų tęsėjų. Po tokiomis formuluotėmis galėtų pasirašyti beveik kiekvienas išminčius, stoikas, asketas, vienuolis, tikras dvasininkas, atsakinga, pareiginga asmenybė ir daug kitų žmonių, kurie patys sugeba save valdyti.

Bet tokių žmonių niekada nebuvo daug ir nebus. Dauguma žmonių mielai pasiduoda juslių valdymui, o juslės – dar galingesnių jėgų diktatui. O iš čia ir visos priklausomybės. Žodžiais jie gina laisvę, o naudojasi malonia vergyste. Ir tu čia nieko nepadarysi. Tokių žmonių principą bene lakoniškiausiai suformulavo Seneka: „Tikra laimė <...> mėgautis dabartimi, be nerimą keliančių minčių apie ateitį.“

Emocinis reguliatorius. Tai, ką žmonės vadina laime, yra tik viena, pozityvioji, jų gyvenimo pusė. Bet yra ir kita, negatyvioji. Jokiais instrumentais jos neatplėšiamos viena nuo kitos. Nepatirsime nelaimių – nebus ir laimės. Viena pusė traukia, o kita – atstumia. Taip gyvas padaras momentaliai pajunta, kokių dalykų jam reikia gyvenime siekti ir ko vengti, kad išliktų gyvas, sveikas ir pan. Ne jos yra tikslas. Tai tik priemonės, kurių pagalba kiekvienas organizmas, spontaniškai reguliuoja savo kasdienį gyvenimą.

Bet yra daug žmonių, kuriems rūpi tas priemones ir pačią gyvenimo akimirką čia ir dabar paversti tikslu. Tai labai naivi utopija, apie kurią gali rimtai svajoti tik naivus, nesubrendęs žmogus. Dabartis ne tą patį reiškia kūdikiui, vaikui ir gyvenimo patirtį turinčiam žmogui. Tik vaikas dėl menkos savo patirties linkęs pasikliauti vien savo emocijomis. Ir kaip tik dėl jo emocinės trumparegystės jam būtina subrendusių tėvų globa. Jų subrendimo matas ne kas kita, kaip patirtis ir jos atmintis. Tik toks žmogus tegali pasirengti ir ateičiai. Juo labiau imtis atsakomybės už kitų žmonių globą.

Dabar daug kalbama apie jaunų žmonių nepasirengimą šeimyniniam gyvenimui. Reikėtų sakyti tiesiai. Tai infantiliški „čia ir dabar“ žmonės, virtę juslinių įspūdžių ir emocijų įkaitais. Jie stokoja kultūrinio horizonto, t. y. visapusiško gyvenimo išbandymais įgytos patirties, vedančios iš praeities į ateitį. Išpaikinti žmonės nėra laimingesni už sugniuždytus žmones. Abiem jiem gresia gyvenimo prasmės praradimas.

Laimės surogatai. Nepaisant to, mes, žmonės, labai norėtume atplėšti pozityviąją pusę nuo negatyviosios. Užkonservuoti ją ir išsaugoti visiems laikams. Tam per visą žmonijos istoriją buvo paaukota daug jėgų. Žmonės visais laikais kūrė įvairius tikrosios laimės pakaitalus: pasakas, vizijas, meno kūrinius, ateities utopijas, svaigalus, akimirkų malonumus ir kitas pramogas. Tai vis būdai, kuriais yra pasitraukiama ar bėgama nuo realybės.

Visada reikėjo ir reikės laimės pakaitalų, surogatų, kai žmonės pavargs, susidurs su neįveikiamais gyvenimo sunkumais ir reikės nusiraminti bei palaikyti geresnio gyvenimo viltis. Tačiau visada bus svarbu neprarasti sveiko proto, neužsimiršti malonių svajonių ir kliedesių pasaulyje, bet prisiminti pareigas praeities kartoms ir atsakomybę už ateitį, kad būtų galima laiku sugrįžti į gyvenimą. Tik jame įgyjamas gebėjimais mokytis, lavintis ir grūdintis, kaip įveikti ir ištverti bet kokius gyvenimo sunkumus.

Kultūros istorikai ir rašytojai jau seniai rašo darbus apie istorinės atminties praradimą ir dedamas pastangas išstumti iš mūsų gyvenimo mirtį. Iš čia ateina ir atsakymas į klausimą, kodėl šiame progresyviajame ir geriausiame iš pasaulių tiek daug nerimo, stresų, nusivylimų, depresijų ir nihilizmo. Kodėl?