LRT, DELFI ir kai kurie kiti komunikacijos kanalai praneša, kad tokių mokyklų jau yra ir Lietuvoje. Nuo rugsėjo Vilniuje būsiančios dvi tokios klasės.
Ruošiamasi atidaryti bene dar vieną tokią mokyklą, kuri išsyk pavadinta prestižine. Kartu duodama suprasti, kad bene visų šių permainų šaltinis jaunos neurologės Gabijos Toleikytės tyrinėjimai, atlikti viename iš Londono koledžų.
Viskas čia primena gana naivų balandžio pokštą ar vaikišką pasaką. Kažkokia lietuvaitė paskelbia savo tyrinėjimą, atliktą viename Londono koledže. Ir to visai užtenka, kad Lietuvoje prasidėtų feministinė kontrrevoliucija, pasireiškianti fantastiškai greitu mokyklų pertvarkymu ir žiniasklaidos atsivertimu į senąjį tikėjimą.
Ištrintos tiesos virsta atradimais. Remdamasi tais tyrimais, neurologė siūlanti atsižvelgti „į berniukų ir mergaičių smegenų skirtumus“, nuo kurių priklausąs jų dėmesys. Vyrų smegenų struktūra sudaranti sąlygas vadinamajam tuneliniam mąstymui, kuriam būdinga sutelkti dėmesį į vieną dalyką, kai jie „nieko daugiau negirdi, nemato, nejaučia ir nesuvokia. Jų smegenys blokuoja trikdžius.
Moterų smegenų struktūra – priešingai – <...> fiksuoja visus aplinkos trikdžius. Todėl mergaitėms ypač svarbu atliekant gilaus susikaupimo reikalaujančius darbus būti tylioje aplinkoje. Berniukams gi trikdžiai nesvarbūs.
Mokytojai intuityviai diktuoja tokias darbo sąlygas, kurios jiems yra natūraliai priimtinos. Todėl moterys mokytojos natūraliai rūpinasi tyla klasėje, o mokytojai vyrai nereaguoja į nedidelį aplinkoje esantį triukšmą, nes jis, jų nuomone, niekam netrukdo“.
Ji pasakojanti, kad Anglijoje jau vyksta diskusija apie tai, kad dabartinėje mokykloje berniukai yra feminizuojami, nes ten jie dažniausiai bendrauja su moterimis, kurios iš jų reikalauja moteriškų dalykų.
Jos nekreipia dėmesio į tai, kad berniukai paprastai žaidžia stumdydamiesi. Tuo tarpu mergaitėms labiau patinka vadinamieji socialiniai žaidimai. Kitoks ir jų bendravimo būdas. Bendrose klasėse šitie prigimtiniai jų poreikiai yra slopinami, daug smegenų resursų jie sunaudoją, kad prisitaikytų prie kitos lyties elgesio.
Dėmesio centre berniukai ir mergaitės. Tą patį teigiančios ir tokių mokyklų steigėjos Lietuvoje. Jos atkreipia dėmesį į skirtingus mokymosi būdus: „Berniukai užduoties atlikimui skiriamą laiką įvertina iš anksto ir nusprendžia, kiek jo galima „leisti vėjais“, o kiek jo pakaks realiam darbui. Mergaitės gi visą užduoties laiką skiria užduočiai: susikaupusios apmąsto, atlieka, o atlikusios analizuoja vėl ir vėl, ar viskas atlikta tikrai teisingai. Jų smegenys dirba visą užduočiai atlikti skiriamą laiką, priešingai nei berniukų.“
Ką tai reiškia? Pajuokavimą? Atgimstančią viduramžių mąstyseną? O gal tiesiog feministinės ideologijos pabaigos pradžią. Juk tokiais dalykais nei JAV, nei Europoje nejuokaujama. Feminizmo kryptys čia yra išskleidusios kaip ištisa aibė moterų santykių su vyrais.
Iki XVIII a. pabaigos jos formavosi kaip išsivadavimas (emancipacija) iš griežtų apribojimų šeimoje ir valstybėje. Paskui virto lygių teisių reikalavimais. Galų gale buvo subrandintas lygybės su vyrais ir pranašumo prieš vyrus troškimas. O XX a. antroje pusėje pradėta populiarinti gyvenimo be vyrų ideologija bei psichologija, kurio kraštutinė utopija buvo pavadinta „Padugnių manifestu“ („SCUM Manifesto“).
Leidėjai ją iššifravo „Visiško vyrų išnaikinimo draugijos manifestas“ („Society for Cutting Up Men“). Jos autorė V. Solanas skelbė: „Dabartinės technologijos leidžia daugintis be vyrų (taigi ir be moterų) ir gaminti tik moteris. Reikia nedelsiant taip ir padaryti. Vyro neverta saugoti net dėl abejotinų reprodukcinių tikslų. Vyrai yra biologinis nukrypimas: Y (vyriškasis) genas – tai nepilnas X (moteriškasis) genas, jis turi neužbaigtą chromosomų komplektą.“
Kad ir kaip įvairiai būtų interpretuotas jos tekstas, ši valkatavimą, agresyvumą ir prostituciją praktikavusi moteris buvo pripažinta svarbia feminizmo figūra, aiškiai užbrėžusia kraštutinę istorinio feminizmo ribą.
Nuo vieno kraštutinumo – į kitą. Nesunku suprasti, kad gyvenimo be vyrų mitologija kyla kaip iš lesbietiškos fiziologijos, taip ir iš nesėkmingo lyčių bendravimo, nusivylimo psichologijos.
Lygybės su vyrais taip pat, kaip ir lygių teisių ideologija, yra labiau sąlygota socialinių sąlygų. Bet šitie santykiai žmonių mąstyme visada buvo painiojami.
O XX a. antroje pusėje teisių lygybė jau beveik visuotinai įsitvirtino kaip lyčių vienodumo ideologija ir psichologija. Tas įsitvirtinimas reiškėsi:
1) lyčių skirtumo neigimu,
2) lyčių galimybių vienodumo įteisinimu,
3) moterų suvyriškėjimu, o vyrų – sumoteriškėjimu.
Ir štai siurprizas!
Tuo metu, kai Lietuvoje feminizmas yra pasiekęs bene pačią kulminaciją politikoje, žiniasklaidoje ir viešajame gyvenime, prasideda praktinis feminizmo neigimas. Pirmiausia, kaip sakyta, nustebina tas lengvas pasitikėjimas vienos jaunos lietuvių neurologės tyrinėjimais.
Antra, sudaroma regimybė, kad lyčių skirtumai tik dabar atrasti, o anksčiau jie tarytum niekam nebuvo žinomi.
Trečia, nutylima, kad naivioji feministinė ideologija seniai tuos skirtumus yra nubloškusi į šalį.
Ketvirta, nepasakoma, kad tokios praktikos didžia dalimi atstato tradicinį požiūrį į žmogaus lytį.
Penkta, net nemėginama aiškintis, kas iš tikrųjų atsitiko, kad lyčių skirtumai vėl pripažįstami.
Naujoji feminizmo banga. Panašu, kad formuojasi nauja mada. Vyks tam tikras vertybių perkainavimas. Naujatikiai visada persistengia. Jie labai nori būti pastebėti, todėl visada atrodo juokingi.
Turbūt būtų buvę korektiškiau, jeigu neurologė būtų pradėjusi ne nuo savo „atradimų“, bet nuo permainų Amerikos ir Didžiosios Britanijos madose, kurios praneša, kad tų šalių jaunimas jau ima bodėtis seksualinės revoliucijos malonumais, iki kraštutinumo sufiziologinusiais ir sumechaninusiais vyrų ir moterų tarpusavio santykius.
Yra ryškių ženklų, kad tokiam mados kraštutinumui artėja pabaiga. Ten ne tik atsiranda berniukų ir mergaičių klasės, bet pradedami ryškinti jaunuolių ir merginų elgesio ir aprangos skirtumai.
Vis labiau vertinami tarpusavio pagarbos ženklai. Vaikinai rimtai mokosi džentelmeniškumo, o merginos elegancijos. Atsiranda ir aiškinimai, kad tai nėra grįžimas į viduramžius, bet reakcija į naująją barbarizaciją. Minimas subtilesnių santykių ilgesys.
Tikriausiai tai būtų galima vadinti prablaivėjimu iš to santykių suvulgarėjimo, kuris tęsėsi beveik pusšimtį metų.
Vis daugiau imama kalbėti apie seksualinės disciplinos ir susilaikymo prasmę. Stiprėja raginimai uždrausti prostituciją. Ypač sparčiai plinta pilietinės akcijos ir juridiniai nuosprendžiai prieš išvešėjusius priekabiavimus. Daug kas šiuos procesus jau vadina trečiąja feminizmo banga.
Kas kam trukdo? Bet grįžkime prie sensacijos, sudrumstusios mokyklinį vandenį. Juk taip buvo stengiamasi, kad berniukai žaistų su lėlėmis, o mergaitės konstruotų mašinas.
Ir džiūgaujama, kai jiems pavykdavo susikeisti jų prigimčiai labiau svetimais vaidmenimis. Ir štai netikėtas akibrokštas. Mokytojos ėmė projektuoti atskiras mergaičių ir berniukų klases.
Tiesa, jų siūlomos reformos motyvas pasirinktas bene pats juokingiausias: berniukai trukdo mergaitėms mokytis. Jeigu tik tai, tada trukdančius reikėtų atskirti nuo netrukdančių. Juk ne visi berniukai trukdo ir ne visos mergaitės uoliai mokosi. Tačiau išvada teisinga, nors ir be galo banali: berniukai skiriasi nuo mergaičių ne tik auklėjimu, bet ir prigimtimi. O tuos skirtumus net kruopščiausiu auklėjimu retai tepavyksta įveikti.
Žinoma, juos galima ir užmaskuoti, ir ignoruoti, ir neutralizuoti hormonais. Tik kam to reikia? Kam? Kam unifikuoti ir luošinti žmones? Kad jie atitiktų falšyvą doktriną? Daug būtų padoriau ir teisingiau pačią doktriną taisyti.
Vienodumo ideologija. Iki kokio radikalumo turėjo būti ideologizuoti žmonės ir pats jaunimas, kiek turėjo būti užblokuotas ir neutralizuotas sveikas protas, kad jis priimtų pačią primityviausią ne tik lyčių, bet ir žmonių vienodumo ideologiją.
Žmonės kaip ir pati gamta – ne serijinės gamybos produktai. Jie yra skirtybės.
Jų nevienodumas kyla ir iš pačios žmonių prigimties (lyties, jėgos, sveikatos, gebėjimų), socialinės padėties, atsitiktinių gyvenimo aplinkybių, ir iš jų veiklumo: išsilavinimo, kūrybingumo, darbštumo, pareigingumo, dedamų pastangų, veiklos ypatybių, gyvenimo būdo ir pan.
Kas atsitiko, kad žmonės, šimtmečiais ugdę ir tebeugdą savo skirtybes, taip lengvabūdiškai galėjo susitaikyti su jas neigiančios žmonių lygybės ideologija. Kasdien jie grumiasi, varžosi, rungtyniauja, sportuoja, lenktyniauja, konkuruoja dėl aukščiausio statuso, prizo, apdovanojimo, pripažinimo, pirmos vietos ir t. t. Ir čia pat kartoja: visi žmonės yra lygūs (vienodi).
Atrodytų, sunku suprasti, kaip tokioje iki kraštutinumo atomizuotoje civilizacijoje galėjo įsitvirtinti visai sovietiška lyčių vienodumo ideologija ir psichologija. Ar tai ne ciniškas melas? Melas per akis. Ir stebėtinai žmonės susitaikė su tuo melu kaip gyvenimo norma. Bet tai nebuvo atsitiktinis dalykas.
Istorinės pamokos. Tokią situaciją nulėmė istorinės aplinkybės. Luominę visuomenę išardžiusi XVIII a. prancūzų revoliucija savo šūkyje „lygybę“ įrašė tarp „laisvės“ ir „brolybės“. Tai buvo trečiojo luomo valstybė, atmetusi luominės visuomenės privilegijas ir sukūrusi lygias teises visiems jos piliečiams. Bet ji ilgai netvėrė.
Ypač pakrikęs buvo XIX a.: įvyko dvi restauracijos, sukurtos dvi imperijos, ištvertos trys revoliucijos. Vieni grūmėsi už laisvę ir lygybę, kiti – už tvarką.
Atsirado daug socialistinio ir komunistinio pasaulio pertvarkymo projektų, buvo atgaivintos nuo Renesanso laikų kurtos lygybės utopijos. Laisvės ir lygybės principai čia buvo daug kartų atkuriami ir naikinami. Galų gale jie buvo radikalizuoti ne tik teoriniuose debatuose, bet ir 1871 m. revoliucijoje.
Karlas Marxas, atmesdamas daugumą utopinio socializmo ir komunizmo formų, savo projektą susiejo su sparčiai augančios darbininkų klasės bruzdėjimais.
Tos klasės žmones jis vadino proletarais. Lotynų kalba „proletarius“ reiškė žemiausios padėties Romos pilietį, kuris neturi jokio turto, bet tarnauja valstybei tik tuo, kad gimdo palikuonis. Jis matė, kaip didėjantis skurdas suvienodina žmones.
O iš to darė išvadą, kad tai duoda pagrindą suvienyti pasaulio proletariatą ir sukelti jo organizuotą pasipriešinimą, kuris panaikintų privatinę nuosavybę, o kartu ir klases.
Iš visų klasių jis išsiskiriąs ne tik skurdžiu egzistavimu. Jis tiesiog neturįs nieko: nei turto, nei išsimokslinimo, nei auklėjimo šeimoje, nei tėvynės, nei tautybės. Tik šis samdomo darbo padėties nualintos darbo armijos vienodumas galįs užtikrinti tikrą lygybę ir užbaigti klasinių visuomenių istoriją.
Taigi XIX a. jau painiojosi trys skirtingos lygybės sampratos: 1) vienodumo ir lygių teisių, 2) lygių teisių ir 3) vienodumo.
Lygybės principo taikymas. Skirtingos lygybės reikšmės visada priklausė nuo to, kokioms žmonių bendro gyvenimo sritims lygybės principas yra taikomas. Iki šiol kalbėjome tik apie politinį taikymą. Bet iš tikrųjų to taikymo sričių yra daug daugiau.
Pirma, lygybė reiškia vienodus atskirų ir skirtingų žmonių santykius su kokia nors juos jungiančia bendrybe ar visuotinybe: pavyzdžiui, su gamta, Dievu, valstybe, tauta, tėvyne, partija, draugija bei jų priimtoms elgesio taisyklėms, socialiniais tikslais, uždaviniais.
Vien tik žmonių priklausomybė kokiai bendrijai formaliai nustato jų vienodą padėtį ir vienodą (lygią) galimybę saistyti save su ja.
Antra, viena iš tokių bendrybių yra valstybės priimami ir skelbiami įstatymai, nutarimai, potvarkiai ir kt. Todėl pagrįstai sakoma: prieš įstatymus visi jos piliečiai yra lygūs.
O tokia valstybė yra teisinga, jeigu joje įvedama tvarka, kuri niekam neleidžia daryti išimčių, kitaip sakant, užkerta kelius savivaliavimams, lipimui per kitų galvas ir t. t.
Kitos lygybės formos. Trečia, lygybė yra vienodumas. Žmonės yra be galo skirtingi ir įvairūs, tačiau bet kokioje bendrijoje tie skirtumai gali būti suderinami, jeigu jie turi vienodas bendravimo, bendradarbiavimo ir bendrabūvio taisykles ir visi jų laikosi.
Nuo tų taisyklių pripažinimo ir laikymosi priklauso bet kokios bendrijos (demokratinės valstybės, tautos, tėvynės, partijos, draugijos ir t. t.) egzistavimas. Bendrijai stiprėjant, prie tokių taisyklių jungiasi ir bendra kalba, bendros sąvokos, bendros mintys, bendri tekstai, bendri tikslai, bendri norai ir panašūs dalykai.
Ketvirta, pati universaliausia ir kartu intymiausia lygybės forma yra nusakoma vadinamąja aukso taisykle, kuri sulygina reikalavimus sau pačiam su reikalavimais kitiems. Ši taisyklė paprastai nusakoma taip: su kiekvienu žmogumi mes turime elgtis taip, kaip norėtume, kad ir kiti žmonės elgtųsi su mumis.
Socialinis teisingumas. Penkta, kalbant apie lygybę, visada privalu turėti galvoje ne tik, kur tas lygybės principas yra taikomas, bet ir kokio tipo valstybėje.
Socialinio teisingumo principas priklauso vien tik nuo valstybės istorinio tipo, todėl jis labiausiai konvenciškas. Luominė visuomenė labiausiai rūpinosi privilegijų išsaugojimu ir kilmingųjų lygybe. XIX a. prancūzų respublikas vienijo buvusio trečiojo luomo lygybė.
Bolševikinė revoliucija beturčių lygybę įvedė smurtinio buržuazijos likvidavimo būdu. Kaip lyčių, taip ir socialinių skirtumų naikinimas priklauso tik pernelyg brangių utopijų sričiai.
Šiuolaikinė Vakarų demokratija daugiausia grindžiama politine, juridine, moraline ir socialine lygybe. Socialinė lygybė čia paprastai nustatoma pagal vidurinio visuomenės sluoksnio padėtį ir interesus. Šiuo būdu nustatoma, kad vieni žmonės turi turto per daug, o kiti – per mažai.
Kad tie skirtumai sumažėtų, turtingiesiems įvedami progresiniai mokesčiai, o skurstantieji yra remiami. Tuo būdu lygybės principas paverčiamas atskirties mažinimo principu.
Kad ir kaip būtų taikomas lygybės principas, jis reikalingas ne tam, kad unifikuotų žmonių skirtybes, bet kad sutelktų tas skirtybes humaniškesniam (darnesniam, teisingesniam, demokratiškesniam) gyvenimui, t. y. bendravimui, bendradarbiavimui, bendrabūviui.
Bet užbaigiant šį svarstymą, praverstų pasitarti ir su bene žymiausiu pasaulio socialiniu psichologu Erichu Frommu.
Ką manė E. Frommas? 1951 m. parašytame straipsnyje „Vyras ir moteris“ stebėjosi, kad jau XVIII–XIX a. atsirado keistas galvojimas: „Tie, kas tvirtino, kad moterys turi turėti lygias teises su vyrais, kartu teigė, jog psichologinių skirtumų tarp lyčių neegzistuoja.“
O jo gyvenamu metu tą požiūrį perėmę ne tik daugelis feminizmo šalininkų, bet ir progreso bei liberalizmo ir kitų grupių propaguotojų: „Jie kalba, kad jeigu ir egzistavo kada nors kokie skirtumai, tai jie suvedami į kultūros, auklėjimo skirtumus, bet nėra esminių psichinių skirtumų tarp dviejų lyčių.“
Frommas pagrįstai aiškino, kad lygybė jokiu būdu nereiškia tapatybės. Jo manymu, lygybė reiškia tik tai, kad nepaisant žmonių skirtumų, niekas neturi teisės panaudoti kitą kaip savo tikslų siekimo priemonę.
Tokia išvada daroma iš principo, kad kiekvienas žmogus yra savitikslis: „O tai reiškia, kad kiekvienas žmogus kaip savo rūšies ir savo tautos atstovas turi turėt laisvę savo individualumui vystyti. Lygiateisiškumas numato ne skirtumų neigimą, o jų pilnesnės realizacijos galimybę.“
Mums ypač reikšmingas yra šis jo perspėjimas: „Jeigu mes lygybe laikome skirtumų nebuvimą tarp žmonių, tai prisidedame prie tendencijų, kurios atveda prie mūsų kultūros nuskurdinimo, t. y. prie <...> praradimo to, kas yra pats vertingiausias žmogiškosios būties, kiekvieno žmogaus ypatybių suklestėjimo ir vystymosi komponentas – jo individualumo.“
Įdomu, ką būtų pasakęs Frommas, jeigu jis būtų išgyvenęs iki šių dienų.