Vyrai ir moterys yra skirtingi
Didelė dalis mergaičių jau vaikystėje pajunta norą rūpintis ir globoti. Šis noras pirmiausia pildosi žaidimuose, o akivaizdžiausiai realizuojasi tada, kai moteris susilaukia vaikų. Iš dalies ir įvairiose kitose sferose, pavyzdžiui, mokytojų, auklėtojų, slaugytojų, gydytojų ir panašiose profesijose.
Tai nėra taisyklė be išimčių, tačiau vertinant bendrai, moterų ir vyrų psichologinės savybės skirias, o tai lemia pomėgių ir interesų skirtumus. Moksliniai tyrimai rodo didesnį moterų socialumą, ekstravertiškumą, teigiamą nusiteikimą (agreeableness), emocinį jautrumą, geresnį gebėjimą suvokti kito žmogaus emocinę būklę ir t.t.
Moterims labiau būdingos psichologinės savybės yra susijusios su prigimtiniu polinkiu į motinystę. Tyrimai rodo, kad mamos ir tėčiai su vaikais bendrauja skirtingai, ir tai svarbu vaiko raidai. Psichologinius skirtumus lemia skirtinga vyro ir moters įvairių smegenų struktūrų veikla. Tai patvirtina daugybė smegenų funkcinio magnetinio rezonanso, pozitronų emisijos tomografijos ir kt. naujausius neuromokslo metodus naudojančių tyrimų.
Išgalvotos nelygybės problemos
Nepaisant gausybės mokslinių duomenų, feminizmo ir kiti ideologizuoti judėjimai mus bando įtikinti, kad skirtingus berniukų ir mergaičių žaidimus, profesinius pasirinkimus ir vaiko priežiūros pasidalinimą šeimoje lemia visuomenės primesti stereotipiniai vyrų ir moterų vaidmenys. Šie stereotipai besą patriarchato struktūrinės moterų priespaudos įrankiai, todėl turi būti panaikinti.
Feminizmas prasidėjo nuo reikalavimo užtikrinti būtinas žmogaus teises moterims. Tačiau pasiekus teisinę lygybę, noras kovoti nepraėjo. Teko susikurti naujų problemų, kad toliau būtų galima mojuoti feminizmo kardais.
Paneigusios lyčių skirtumus, feministės atsisakė ir „stereotipinio“ lyčių papildomumo šeimoje: moterims vyras nereikalingas, tėvo figūra vaikui nebūtina, nesvarbu, kokios lyties asmenys kuria šeimą. Tačiau kartu jos reikalauja lyčių kvotų Vyriausybėse ir vadovaujančiose tarybose. Lyg ne vaikai, o sprendimai gimtų iš skirtingų lyčių sąjungos.
Labai ačiū feministėms, kad jos menkina tai, ką moterys dažniau renkasi daryti, bei dirbtinai siekia didinti moterų skaičių ten, kur joms dažnai tiesiog mažiau įdomu: labiau vyriškose profesijose, tiksliuose moksluose, karinėse pajėgose, atitinkamose sporto rungtyse ir pan.
Moterims primetami nauji stereotipai, kurie nebūtinai joms atrodo prasmingi, naudingi ar patrauklūs. Tačiau „naujoji moteris“ negali mąstyti kitaip, turėti kitokių interesų nei diktuojami grupelės aktyvisčių, agresyviai kalbančių visų moterų vardu.
Ketvirtoji feminizmo banga putoja isterija dėl problemų, kurias lemia objektyvūs lyčių skirtumai, pvz., mėnesinių stigmatizavimas (menstruation stigma), kampas tarp kojų sėdint (manspreading), šlapinimasis atsistojus (pee standing up), išsilaisvinimas nuo liemenėlių (braless, #freethenipple) ir pan.
Pradžioje siekta lygybės, o dabar jos neužtenka – žeminančiais šūkiais skelbiamas karas vyrams kaip antrarūšiams visuomenės nariams („men are trash“, „kill all men“ ir pan.). Šiame kare baltaodžiai heteroseksualūs vyrai kaltinami dėl visų globalių pasaulio negandų ir gali būti viešai be įrodymų ir be gailesčio sudoroti dėl vieno sakinio, prisiminimo ar „pasikėsinimo“, įvykusio vakar ar prieš porą dešimtmečių.
Iš kitos pusės feministės kovoja ir prieš „stereotipus“, kurie saugo moteris nuo seksualinio smurto ir priekabiavimo. „Kai moteris jums sako, jog patyrė smurtą – jos blaivumas, apranga, seksualumas – neturi jokios reikšmės,“ – tikina aktorė N. Kidman. Užuominas apie deramą aprangą ar elgesį, feministės vadina neleistinu pasileidėlių gėdinimu (slut-shaming).
Tiesa, kad smurtas yra siaubingas blogis ir niekas jo nepateisina. Bet ko feministės siekia tokiais pamokymais? Jos sako, kad taip bando įgalinti moteris laisvai disponuoti savo seksualumu. Atsiprašau, bet kaip spalvos yra į stebėtojo akis patekusių elektromagnetinių bangų sukeltas regėjimo pojūtis, taip ir seksualumas neegzistuoja be jo adresato.
Todėl realiame, o ne utopiniame, pasaulyje kova prieš padoraus elgesio ir išvaizdos stereotipus veikia taip: provokuokit, nes jeigu smurto prieš moteris nebūtų, kam gi reikėtų feminisčių? Kiek yra tokių nubudusių (woke), kurie palaikytų kovą už teisę sisioti atsistojus?
Kodėl taip atsitiko? Šalia praktinių priežasčių yra ir gilesnių. Kai šeima buvo paskelbta priespaudos ir smurto vieta, o Vakarų religiniai ir kultūriniai naratyvai – patriarchato sukurtomis išnaudojimo sistemomis, nebeliko ir žmogiškai egzistencijai būtinos prasmės dimensijos. Prasmę reikėjo susikurti. Moteriškai sąmonei prasmę lengva rasti rūpinantis, globojant ir nuo priešų ginant mažus, bejėgius ir nuskriaustus. Prasmė tuo didesnė, kuo didesnė grėsmė, kuo pavojų daugiau, kuo baisesni priešai. Todėl skriaudas ir kaltes pradėta tirštinti, o nesamas – išgalvoti.
Stambulo konvencija ir visuomenės perauklėjimas
Į aršią kovą prieš patriarchatą stojama ne tik visuomeninėmis akcijomis, bet ir teisinėmis bei politinėmis iniciatyvomis. Viena iš ryškiausių – Europos Tarybos narėms atkakliai brukama Stambulo konvencija, deklaruojanti kovos su smurtu prieš moteris tikslą.
Smurto problema Stambulo konvencijoje vertinama per marksistinę klasių kovos paradigmą tarp išnaudotojų (vyrų) ir engiamųjų (moterų): „smurtas prieš moteris yra istoriškai susiklosčiusių nelygių vyrų ir moterų galios santykių išraiška, kuri lėmė vyrų dominavimą moterų atžvilgiu bei moterų diskriminavimą ir užkirto kelią visavertei moterų pažangai“.
Nors be ideologinių prielaidų nėra jokių įrodymų, kad tai gali padėti kovoje su smurtu, Stambulo konvencijos 12 str. įpareigoja naikinti papročius ir tradicijas, grindžiamus „stereotipiniais moterų ir vyrų“ vaidmenimis, net jeigu jie niekaip nesusiję su moterų žemesne padėtimi ar smurtu. Tai akivaizdžiai prieštarauja LR Konstitucijos 37 straipsniui, kuris įtvirtina piliečių teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius.
Iš kitos pusės Stambulo konvencija numato naujų „stereotipų“ diegimą. Ji įpareigoja valstybes vadovautis ne biologinės, bet socialinės lyties (gender) samprata, kuri, kaip žinia, pasižymi skystumu (fluidity). Konvencijos 14 str. reikalauja medžiagą apie „nestereotipinius lyčių vaidmenis“ įtraukti į visas privalomo vaikų ugdymo programas bei piršti visuomenei per švietimo įstaigas, kultūros, sporto, laisvalaikio priemones ir žiniasklaidą.
Konvencija įvestų valstybės institucijų veiklos monitoringo, viešo ir privataus gyvenimo stebėjimo ir kontrolės sistemą, kuri pasitelktų politines galias, nacionalines ir tarptautines organizacijas tam, kad būtų perauklėjama visuomenė ir keičiamas gyventojų elgesys.
Tačiau tai, ką vieni laikytų naikintinais stereotipais, kitiems gali būti svarbios kultūrinės tradicijos, puoselėjančios tai, kas geriausia vyrų ir moterų prigimtyje. Skirtingai nei, pavyzdžiui, kai kuriose musulmoniškose šalyse, Lietuvoje moterys nelaikomos žemesnės padėties nei vyrai, o mušti žmoną nėra garbingas paprotys.
Tiesa, kad yra moteris engiančių ar smurtaujančių vyrų, bet toli gražu ne visi. Ir ne tradicijos ar „stereotipiniai vaidmenys“ čia svarbiausias faktorius. Susikoncentravusi į ideologizuotas prielaidas, Konvencija nuošalyje palieka Lietuvai aktualias smurto priežastis – alkoholizmą, skurdą, nedarbą, psichikos problemas, menką savivertę ir kitą potrauminės visuomenės paveldą.
Kovai su smurtu reikalingas konvencijos normas galime perkelti į nacionalinę teisę ir be jos ratifikavimo (tam įstatymo projektas jau parengtas). Savo šalies tradicijas ar stereotipus taip pat galime tobulinti patys. Be to, jiems neprivaloma paklūsti, o ratifikuota konvencija turėtų aukštesnę galią net už Lietuvos įstatymus. Taigi klausimas toks – ar norime, kad transnacionaliniai feministinių ir LGBT organizacijų tinklai diktuotų, kurias kultūrines normas mūsų šalyje reikia naikinti ir kokius vaidmenis be lyčių stereotipų diegti?
Feminizmas kaip užgožianti motina
Tik tada, kai suaugau, kai jau pati auginau savo vaikus, supratau, kad mamos rūpestis negali būti begalinis – užgožiantis vaiko savarankiškumo vystymąsi; kad mama neturi vaikui sukurti visiškai saugios aplinkos; kad ne pasaulį turime adaptuoti prie vaiko, bet vaiką ruošti gyvenimui pasaulyje. Padėti tapti atsakingu, stipriu, drąsiu, galinčiu susidoroti su gyvenime neišvengiamais sunkumais ir pavojais.
Psichologijoje yra žinomas hiperglobos (overprotection) fenomenas. Tai toks vaikų auklėjimas, kai protingą rūpestį dėl saugumo pakeičia liguistas noras viską kontroliuoti.
Garsus psichoanalitikas C. G. Jungas apibrėžė užgožiančios motinos (devouring mother) archetipą – tai motina, kuri saugo vaikus nuo realaus pasaulio. Ji myli vaikus egoistiškai, manipuliatyviai ir perdėta globa neleidžia jiems suaugti, kad visą gyvenimą būtų priklausomi nuo savo mamos. Ypač tada, kai šalia nėra atsveriančios tėvo figūros.
Kaip rašo archetipus nagrinėjanti amerikiečių autorė C. Myss, „Užgožianti motina suvartoja savo vaikus emocionaliai ir priverčią jaustis kaltais, jei ją palieka ar tampa savarankiškais.“ Užgožianti motina elgiasi mylinčiai tik tuomet, kai vaikai daro tai, ko ji nori. Kai vaikai nepaklūsta, ji baudžia savo vaikus neapykanta ir žiaurumu.
Kai žiūri iš šalies moters ir mamos akimis, jauti, kaip stipriai paskutinė feminizmo banga yra persunkta išsikerojusio ir išsikreipusio „motiniškumo“: troškimo rūpintis mažesniais, silpnesniais, o kai paranku, dirbtinai nusilpnintais ir sumažintais; siekio perkeisti, perauklėti ir pritaikyti visuomenę, kad „vaikams“ būtų saugu ir kad jie visada būtų priklausomi nuo saugumą užtikrinančios kontrolės; manipuliatyvaus rūpesčio, kai viena ranka glostomi paklusnūs, o kita be gailesčio baudžiami nusižengę „vaikai“.
Yra nuostabu, kai moterys svarbių politinių ar kitų vadovaujančių pozicijų pasiekia savo kompetencija ir darbu. Tačiau blogai, kai kvotų ir agresyvios retorikos keliu į valdžią plūsta užgožiančio motiniškumo banga, nešanti perdėtą, smulkmenišką gyventojų kontrolę, cenzūruojanti jų kalbą ir pažiūras, naikinanti laisvę ir savarankiškumą. Blogai, kai ši kontrolė remiasi ideologija, kuri grubiai skirsto visuomenę į aukas ir engėjus – į bejėgius globotinius ir jiems pavojų keliančius priešus. Blogai, kai šios ideologijos pagrindu yra siekiama perkurti pasaulį.
Nes visa tai pasaulyje gimdo naują engėjų ir engiamųjų schemą: pažangieji žino, kokių stereotipų privaloma atsisakyti, kokių naujų laikytis, todėl prievarta auklėja kitus; o atsilikėliai turi būti perauklėti arba nubausti ir išmesti į istorijos šiukšlyną.