Ši filosofinė problema ypač aktuali Sveikatos apsaugos ministerijai, kuri pasimetė teisių, laisvių ir jų ribojimų peripetijose. Viena ranka ji nustato griežtas karantino sąlygas, kad sustabdytų oro/lašeliniu būdu plintančią infekciją, o kita – numato teisę paauglėms, dėl kurios lytiniu keliu infekcijos plis kaip niekada laisvai; viena ranka kuria krizinio nėštumo pagalbos sistemą, kita – pažeria riebią sumą verslui už preparatą, kuris be kitų turi ir abortuojantį poveikį.
Neseniai rašiau, kad ministras A. Veryga pasirašė įsakymą 100 proc. kompensuoti kontraceptinį vaistą 15–20 metų merginoms. Lietuvos akušerių ginekologų draugija (LADG) iškart sureagavo, kad jos siūlymu bus kompensuojama ne ekstrinės kontracepcijos tabletė, bet intrauterinė sistema, skirta į moters gimdą įdėti nuo nėštumo saugančią mini hormoninę spiralę.
Ačiū LADG, kurios dėka visi sužinojome tiesą. Žiūrint iš vienos pusės – tai tas pats hormonas, tik kita farmacine forma. Iš kitos – kas galėtų sumoti, kad ministro įsakyme įrašytas hormono pavadinimas reiškia visą intrauterinę sistemą? Milijono vertės klausimas: ar pasirašydamas tokį įsakymą, sumojo pats ministras?
862 482 eurų – tai yra suma, kurią preparato vertinimo protokoluose numatoma kasmet skirti hormoninės spiralės kompensavimui paauglėms (ta pati suma nurodoma 3 metams, taigi iš viso 2 587 446 eurų). Hm, gal aš kažką praleidau? Gal jau tiek prisiskolinome, kad nebeturime, kur dėti pinigų?
Spiralė, aišku, brangi – viena kainuoja apie 120 eurų, plius keliasdešimt eurų už procedūrą. Buvau suskaičiavusi, į kiek merginų gimdų jas planuojama sudėti, bet skaičius iš nuostabos pats nuvirto aukštielninkas... Ir aš jo nebenoriu pamatyt, pasiskaičiuokit patys.
Galima nesutikti, bet pavyktų suprasti sprendimą kompensuoti prezervatyvus paaugliams arba spiralę suaugusioms, gimdžiusioms moterims. O kaip suprasti sprendimą masiškai kompensuoti hormoninę spiralę paauglėms?
Pirmiausia, preparato charakteristikų santrauka nurodo, kad negimdžiusioms moterims ši hormoninė spiralė „nėra pirmojo pasirinkimo kontraceptinis preparatas, nes klinikinė patirtis yra ribota“. Be to, paauglių nėštumai nėra vienintelė problema. Jau nemažai metų kalbame apie prastą mokinių lytinio ugdymo kokybę, bet regis, Lietuvoje ne tik sveikatos sistemos ekspertai, bet net ir ginekologai nėra girdėję apie lytiškai plintančias ligas (LPL).
Siūlymą kompensuoti spiralę pateikusi Lietuvos akušerių ir ginekologų draugija (LADG) parengė dokumentą, kuris galėtų būti pavadintas „Odė spiralei“ ir perduotas ateities kartoms kaip iškilus „objektyvumo etalonas“.
Dokumentas kviečia pasidžiaugti ministro sprendimu – įvyko „vienas itin svarbus ir dabar jau visiška realybe tapęs Lietuvos sveikatos apsaugos sistemos stebuklas!“.
Ginekologai detaliai aprašo, kaip svarbu konsultacijos metu su mergina užmegzti empatišką ryšį ir kt., bet neužsimena apie jos perspėjimą, kad spiralė neapsaugo nuo lytiškai plintančių ligų. O juk daugiau neįmanomų dalykų nebeįvyks – lytiškai plintančios ligos iš Lietuvos realybės neišnyks ir paauglės neįgys stebuklingo imuniteto.
O gal mes tikimės, kad paauglės su spirale gimdoje 3 metus lytiškai santykiaus tik su vienu joms ištikimu partneriu? Arba kad nuo nėštumo sauganti spiralė neturės įtakos paauglių nusiteikimui naudoti prezervatyvą?
Nesitikėkime. Kontraceptinių priemonių paauglėms prieinamumo padidinimas yra reikšmingai susijęs su lytinių partneriu dažnesne kaita, didesniu polinkiu nenaudoti apsaugos priemonių ir didesne rizika užsikrėsti lytiškai plintančiomis ligomis.
Mokslo duomenys rodo tai, kam suprasti užtektų bent grūdelio racionalaus proto ir sąžiningumo: hormoninės spiralės paauglėms sukuria saugumo iliuziją ir taip dar labiau paskatina rizikingą seksualinį elgesį. Valstybė, kompensuodama spiralę iš PSDF, tokį elgesį legitimuoja ir perima iš paauglių atsakomybę už pasekmes.
Taigi, kaip valstybė planuoja suvaldyti su spiralės kompensavimu susijusias infekcijų rizikas? Vakcina nuo lytiniu keliu plintančio žmogaus papilomos viruso (ŽPV) mergaitėms jau kompensuojama. Bet kaip bus su chlamidioze, gonorėja, sifiliu, ŽIV ir kitomis ligomis, kurioms vakcinų nėra arba negalime masiškai užpirkti? Teks kompensuoti šių ligų tyrimus, vaistus nuo jų ir gydymo paslaugas.
Lytiškai plintančios ligos (pavyzdžiui, besimptomė chlamidiozė) sukelia moterims nevaisingumą. Tai praplečia dar vieną kompensavimo nišą – po kokių dešimties metų didelė dalis spirales iš valstybės gavusių merginų kreipsis į vaisingumo klinikas, kurių paslaugas taip pat dosniai finansuojame. Trumpai tariant, spiralė yra maža, bet galinga – pajėgi įsukti milžinišką mokesčių mokėtojų pinigais varomą tyrimų, vaistų, medicinos priemonių, prietaisų ir paslaugų finansavimo ratą.
Užbėgdama už akių noriu paklausti ginančių „lytinės saviraiškos“ teises – ar nebūtų padoriau už jas sumokėti iš savo, o ne iš mokesčių mokėtojų kišenės? Problema su jų finansavimų iš PSDF biudžeto yra ta, kad tai mažina visos visuomenės teises ir laisves.
Taip yra todėl, kad teisės ir laisvės visuomenėje yra tarpusavyje susijusios. Kuo daugiau atskiri visuomenės nariai turi teisių, tuo daugiau likę visuomenės nariai turi pareigų (pavyzdžiui, mokėti daugiau mokesčių) arba mažiau teisių (pavyzdžiui, į onkologiniams ligoniams būtinus vaistus, kurių valstybė neįperka). Teisingumo reikalavimų nepaisanti žmogaus teisių plėtra neišvengiamai veda į vienų visuomenės narių interesų tenkinimą likusių visuomenės narių sąskaita.
Teisės, laisvės bei jų ribojimai negali būti kuriami aklai, nepaisant jų santykinio pobūdžio, bet tenkinant atskirų interesų grupių ir lobistinių organizacijų pageidavimus. Siekiant užtikrinti teisingą teisių ir laisvių pusiausvyrą, svarbu įvertinti, kokią įtaką jos turės visuomenės bendrajam gėriui, iš kurio visi semiame savo teises ir laisves.
Ar tikrai hormoninės spiralės yra ta prioritetinė, gyvybes gelbstinti teisė, kurią pandemijos krizės akivaizdoje turime užtikrinti paauglėms, kai jų tėvai veržiasi diržus ir nerimauja dėl finansinės šeimos ir visos šalies ateities? Ką ši paauglių teisė duos mūsų visuomenei ateityje? Prisidės prie bendrojo gėrio puoselėjimo ar prie jo naikinimo?
Už rizikingą lytinį elgesį legitimuojančią teisę paaugliams yra daug svarbesnė teisė į tinkamą ugdymą: kad jie gebėtų daryti ne tik tai, ko norisi, bet tai, kas prasminga; kad jie taptų piliečiais, galinčiais prisiimti atsakomybę už save, savo šeimą ir visos visuomenės bendrąjį gėrį.
Sakysite, moralizavimas nieko neduoda? Ironiška, kad tuo metu, kai žmonija tikisi medicinos įrankiais pažaboti savo reprodukcines savybes, o lytiškumą išvaduoti iki gryno „laisvo pasirinkimo“, paauglių seksualinis elgesys yra suvokiamas kaip nekintantis gamtos dėsnis, kaip fizikinė konstanta, kurios neįmanoma koreguoti. Be abejo ne iškart, bet visgi didele dalimi įmanoma.
Tačiau tam reikalinga nuosekli valstybinė strategija ir koordinuoti sprendimai. Juk kaip bežiūrėtum, keista valstybė, kuri viena ranka paauglėms į gimdą deda spirales, nors neseniai kita ranka lytiškumo programoje įrašė mokinių ugdymo siekį: „Atsakingas lytinis elgesys, reiškiantis gebėjimą valingai ir motyvuotai pasirinkti sau ir kitam asmeniui saugiausią (fizine ir psichine prasme) lytinį elgesį, apimantį pagarbą sau ir kitam asmeniui, rizikingo lytinio elgesio pasekmių suvokimą.“
Ne, ministro sprendimas laisvės nesuteiks. Nes tikrą laisvę lemia ne hormoninės spiralės, bet asmens vidinės savybės. Nes tik atsakingų, gebančių puoselėti bendrąjį gėrį žmonių visuomenėje auga ir klesti visų jos narių laisvė.