Popiežiaus mintys buvo išsakytos prieš pusantrų metų darytame interviu, tačiau kai kurios šio interviu ištraukos viešai pasirodė tik 2020 m. spalio 21 d. Evgeny Afineevsky filme „Francesco“. Iškart po filmo premjeros Popiežiaus teiginiai sukėlė audrą viešojoje erdvėje – vertimai į skirtingas kalbas akimirksniu apskriejo viso pasaulio žiniasklaidą.
Popiežiaus mintys pasiklydo vertime
Nenuostabu, kad pasitaikė spekuliatyvių ar tiesiog neatsargių vertimų bei iš jų sekusių klaidingų interpretacijų dėl teisinių ir teologinių terminų painiojimo. Pavyzdžiui, Popiežiaus pasisakymo prasmę stipriai iškraipė LRT portale paskelbtas vertimas, neva Popiežius Pranciškus pritaria tos pačios lyties asmenų partnerystei ir teigia, kad homoseksualūs asmenys turi teisę kurti šeimas.
Iš tiesų Popiežius nekalbėjo apie homoseksualių asmenų santuoką ar partnerystę, bet tik apie „civilinio sugyvenimo įstatymą“ (filmo originale ispanų k. ley de convivencia civil, italų k. legge di convivenza civile). O daugumoje vertimų ir net filmo subtitruose buvo minimas „civilinių sąjungų įstatymas“ (anglų k. civil union law, kitur italų k. legge sulle unioni civili).
Toks vertimas nuo pat pradžių iškreipė Popiežiaus žodžius. Ispaniškai jis pasakė ne union civil, bet convivencia civil. Tai nėra tas pats. Sugyvenimas (bendras gyvenimas) nereiškia santuokai artimo sandorio – civilinės sąjungos (ar partnerystės). Pasirodo interpretacijų, kad kalbėdamas apie sugyvenimo įstatymą, Popiežius turėjo omenyje homoseksualių asmenų civilinę sąjungą (arba partnerystę). Visgi net atkakliausiems partnerystės šalininkams nedera į Popiežiaus lūpas įdėti Bažnyčios mokymui prieštaraujančių žodžių, kurių jis nepasakė.
Popiežiaus žodžiai Lietuvos teisėkūros kontekste
Popiežius nenusakė „civilinio sugyvenimo įstatymo“ turinio, o jis priklauso ne nuo įstatymo pavadinimo, bet nuo konkrečioje šalyje galiojančių teisės normų ar teisėkūros iniciatyvų.
Aišku, kad Popiežius kalba buvo apie kartu gyvenančių homoseksualių porų teisinę apsaugą ir apie tai, kad ją turi nustatyti įstatymas. Lietuvos politiniame spektre dėl to abejonių nekyla – iš esmės visos partijos pasisakytų „už“, bet nesutariama, kokiu būdu: Partnerystės ar Bendro gyvenimo susitarimo įteisinimu.
Teisiniu požiūriu aktualu, ką Popiežius turėjo omenyje:
Šiuo aspektu būta skirtingų interpretacijų dėl iš skirtingų kontekstų ištrauktų ir filme sumontuotų Popiežiaus pasisakymo nuotrupų. Kartu su pasisakymu apie homoseksualiems asmenims reikalingą „civilinio sugyvenimo įstatymą“ buvo parodyta ir ši ištrauka: „Homoseksualūs asmenys turi teisę būti šeimos dalimi. Jie yra Dievo vaikai ir turi teisę į šeimą. Niekas negali būti dėl to išmestas ar dėl to kentėti“. Tai sudarė įspūdį, kad Popiežius kalba apie įstatymą, kuris užtikrintų homoseksualiems asmenims teisę kurti šeimą.
Tačiau vertinant ištrauką 2019 m. interviu kontekste (o ypač kartu su kitais Popiežiaus pasisakymais), matyti, kad Popiežius turi omenyje „teisę į šeimą“ plačiąja prasme – skatina artimuosius, tėvus neatsižadėti homoseksualių asmenų, priimti juos, „neišvaryti“ jų iš šeimos. Tai nereiškia teisės dviem vienos lyties asmenims kurti šeimą, kuri būtų analogiška vyro ir moters santuokai.
Taigi ne – Popiežius nepasisakė už vienos lyties partnerystę, kaip ją reguliuotų LR Civilinį kodeksą papildantis Partnerystės projektas. Juk partnerystė yra šeimos institutas, kuris tiek pagal Lietuvos teisę, tiek pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją įtvirtintų santuokai analogišką šeimos kūrimo būdą.
Teisiniu požiūriu homoseksualių asmenų partnerystė būtų lygiavertė vyro ir moters santuokai. Tai reiškia, kad valstybė vienodai vertintų ir pagal Konstitucijos 38 straipsnį privalėtų taip pat saugoti, globoti ir remti tos pačios lyties porų privatų gyvenimą ir santuokinę moters bei vyro šeimą (mokinių lytiškumo ugdymo programose, pagalbinio apvaisinimo finansavime ir kt.).
Popiežiaus pasisakymą apie homoseksualiems asmenims reikalingą teisinę apsaugą labiau atitiktų Lietuvoje parengtos Civilinio kodekso pataisos, kurios numato atskirą sutarties rūšį – susitarimą dėl bendro gyvenimo (toliau – Susitarimas).
Šio projekto tikslas yra numatyti teisines garantijas ir išspręsti kartu gyvenančių asmenų praktines problemas, nesigilinant į jų privataus santykio pobūdį.
Susitarimas atlieptų poreikį apsaugoti homoseksualių porų (ir kitų ne santuokoje kartu gyvenančių asmenų) teises ir interesus. Tačiau jų santykius reguliuotų ne per šeimos, o per jungtinės veiklos institutą, kurio nuostatas šiuo metu teismai taiko spręsdami sugyventinių bylas.
Kitaip tariant, bendrai gyvenančių asmenų, kurie nenori arba negali kurti šeimos, Susitarimo projektas neprilygintų santuokinei vyro ir moters šeimai.
Skirtingas situacijas teisinga traktuoti skirtingai
Susitarimo projektui Seime jau buvo pritarta pateikimo stadijoje. Svarstymo metu jis galėtų būti toliau tobulinamas, kad kuo labiau išpildytų suinteresuotų grupių lūkesčius. Tačiau Susitarimo projektui išsakomas priekaištas, kad jis pažeistų lygybės principą ir diskriminuotų homoseksualius asmenis, nes jų santykiai nebūtų laikomi šeima.
Vis dėlto žmogaus teisės yra ne bet kokie, o pamatinio – teisingumo – principo reikalavimai. Teisingumo principas teigia, kad vienodas situacijas turime traktuoti vienodai, bet skirtingas situacijas – skirtingai. Todėl visų asmenų lygybės ir orumo pripažinimas nereiškia, kad vienodai turi būti vertinamos ir jų gyvenimo situacijos. Pavyzdžiui, suteikdama medicinos praktikos licenciją valstybė skirtingai vertina medicinos mokslus baigusius ir nebaigusius asmenis. Tokia „diskriminacija“ yra teisinga ir nepaneigia asmenų lygybės principo, nežemina jų orumo.
Nereikia ir teologinių argumentų, užtenka biologijos, antropologijos, psichologijos, sociologijos ir kitų mokslų, rodančių, kad vyro ir moters santuoka dėl jai būdingų prigimtinių savybių objektyviai skiriasi nuo tos pačios lyties porų.
Visi gyvenantys ar kada nors gyvenę žmonės yra atsiradę iš vyriškos ir moteriškos gametų. Kiekvienas LGBT narys taip pat turi biologinius mamą ir tėtį. Kitaip tariant, esminis šeimos principas – vyriškos ir moteriškos lyčių papildomumas – yra būtinas tiek vieno žmogaus, tiek visuomenės ir valstybės, tiek visos žmonijos egzistavimui.
Nepaisant prieštaringų vertinimų, mokslinių duomenų visuma taip pat patikimai rodo, kad vaikams yra palankiausia augti stabilioje savo biologinių tėvų šeimoje (kad dėsniai turi išimčių, savaime aišku). Įteisinus partnerystę, homoseksualios poros galėtų įsivaikinti ar pagalbinio apvaisinimo (vėliau ir surogacijos) būdu susilaukti vaikų, tačiau jie niekada nebūtų abiejų partnerių biologiniai palikuonys.
Visas šeimas valstybėje traktuojant lygiavertiškai, keistųsi ir biologinės tėvystės reikšmė, jos svarbos vaikams pripažinimas.
Todėl partnerystės įteisinimas ne tik ignoruotų vaiko teisę turėti tėtį ir mamą, bet ir laikui bėgant netiesiogiai lemtų vis didesnį valstybės kišimąsi į šeimos gyvenimą, įvairiais formaliais pagrindais ribojant tėvų teisę auginti, auklėti ir ugdyti savo biologinius vaikus.
Taip, svarbu atsiliepti į Popiežiaus kvietimą ir įstatymuose nustatyti homoseksualioms poroms reikalingą teisinę apsaugą. Tam tinka Bendro gyvenimo susitarimo projektas. Tačiau neverta žengti toliau ir sulyginti skirtingas situacijas, įteisinant santuokai lygiavertę partnerystę.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.