Į pagalbą politikams stojo komunikacijos specialistai ir viešojoje erdvėje pasklido prašymai, raginimai ir daugiau ar mažiau pagrįsti gąsdinimai. Tik kažin, ar visuomenės sąmonėje jie padarys stebuklus, jei pristigs paprasto pasitikėjimo valdžia ir jos sprendimais.
Politikams reikia duoti vieną patarimą: jei norite, kad gyventojai pasitikėtų jūsų žodžiais, juos turi patvirtinti darbai. Jei kviečiate gyventojus rūpintis visuomenės sveikata, patys visuomenės sveikatos klausimais priiminėkite sprendimus, kurie atitinka žmonių, o ne farmacijos pramonės interesus. Neskaidrūs sprendimai pandemijos metu kompromituoja ir tuos, kurie gyvybiškai būtini.
Mes juk matome, kad sustojęs judėjimas tarp skirtingų savivaldybių nesustabdė kitų, tiesiogiai su pandemija nesusijusių, farmacijos reikalų ir interesų. Daugybė politinių iniciatyvų ir monografija neaprėptų, bet verta aptarti vieną, regis, nedidelį, tačiau visiems Lietuvos gyventojams, kurie vaistus perka vaistinėse, aktualų Seimo sprendimą.
Gruodžio 22 d. Seimas jau trečią kartą nukėlė įstatymo, kuris įgyvendintų ES Direktyvą 2005/36/EB, įsigaliojimo datą, kad dar kelis metus leistų farmakotechnikams teikti farmacines paslaugas vaistinėse. Seimo nariams vėl užkliuvo Direktyvos norma, pagal kurią kiekvienoje vaistinėje turi dirbti ne mažiau kaip vienas reikiamą aukštąjį išsilavinimą turintis vaistininkas.
Kodėl tai svarbu? Paprastai kalbant, vaistai yra specifinė prekė. Jie gali gydyti, bet, netinkamai vartojami, gali ir žaloti. Todėl jų neturi teisės pardavinėti bet kas. Vaistinėse teikiamos farmacinės paslaugos tikslas – užtikrinti paciento ir visuomenės sveikatą bei saugumą vartojant vaistus. O tam yra reikalinga profesinė vaistininko kvalifikacija.
Tačiau Seimas atkakliai ignoruoja tarptautinius įsipareigojimus, pagal kuriuos vaistininkų funkcijų negali pakeisti kolegijas baigę farmakotechnikai. Lyg Lietuvos gyventojai Europoje būtų išskirtiniai ir neturėtų teisės į kokybišką farmacinę paslaugą. Lyg racionaliam vaistų vartojimui nėra svarbu, kad kiekvienoje vaistinėje pagaliau dirbtų bent vienas vaistų saugumą, veiksmingumą, metabolizmą organizme ir sinerginę sąveiką su kitais vaistais išmanantis vaistininkas.
Išsamius argumentus, kodėl priimtas įstatymas neatitinka visuomenės poreikių, Seimui pateikė Vilniaus universiteto ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ekspertai. Nors Seimo sprendimas grindžiamas vaistininkų stygiumi, abu universitetai taip pat patvirtino, kad iki kitų metų birželio paruoš reikiamą kiekį ES Direktyvos nuostatas atitinkančios kvalifikacijos absolventų. Taigi per pusmetį būtų galima išspręsti vaistinių darbuotojų kvalifikacijos problemą, ypač ten, kur ji yra opiausia ir aktualiausia – regionuose. Juk nedidelio miestelio vaistininkė – „arčiausiai esanti daktarytė“.
Vaistinių tinklai jau daugiau nei dešimtmetį prašo ir prašo papildomo pereinamojo laikotarpio, kad „galėtų susitvarkyti“. Seimas jį pratęsia ir pratęsia. O to pratęsimo kaip negana, taip negana. Negana todėl, kad nėra įpareigojimo. Ir panašu, kad rusena užtikrinta viltis, jog pasibaigus perinamajam laikotarpiui, Seimas jį vėl pratęs.
Nerandu kito racionalaus tokio pratęsinėjimo paaiškinimo, tik vieną – vaistinių tinklų ekonominė nauda. Kolegiją baigusio farmakotechniko atlyginimas yra mažesnis nei aukštąjį universitetinį išsilavinimą turinčio vaistininko. O tai vaistinių tinklams užtikrina mažesnes finansines sąnaudas. Kitaip tariant, dėl vaistinių ekonominių interesų Seimas eina į kompromisą su vaistinių teikiamos paslaugos kokybe ir kartu – su visuomenės sveikatos interesais. Tai ne tik pažeidžia Lietuvos įsipareigojimus, bet ir prieštarauja LR Konstitucijos 53 straipsniui, kuris numato valstybės pareigą rūpintis žmonių sveikata.
Šiuo aspektu LR Konstitucinis Teismas pasisakė dar 2002 m. kovo 14 d. nutarime: „Kad įstatymais ir kitais teisės aktais būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį farmacinę veiklą vykdytų tik specialų išsilavinimą ir atitinkamą kvalifikaciją turintys asmenys, yra kiekvieno žmogaus, visos visuomenės ir valstybės interesas. Įstatymų leidėjo pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą kyla iš Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies, kurioje nustatyta, jog valstybė rūpinasi žmonių sveikata.“
Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo: „Pagal Konstituciją įstatymais turi būti nustatytas toks farmacinės veiklos reguliavimas, kad vaistinių savininkų ekonominiai interesai neužgožtų vaistinių veiklos žmogaus sveikatos ir visuomenės sveikatinimo interesais.“ <...> „Valstybė privalo kontroliuoti, kad farmacinė veikla būtų vykdoma žmogaus sveikatos labui ir visuomenės sveikatinimui.“
Surašyta juodu ant balto, taip, kad būtų aišku kiekvienam. Ir vis tiek mūsų tautos atstovai nepripažįsta savo konstitucinės pareigos pirmiausia rūpintis Lietuvos gyventojų sveikatos, o tik po to – vaistinių tinklų reikalais.
Laikydamiesi karantino reikalavimų, gyventojai apriboja savo laisvę ne tik dėl asmeninės, bet ir dėl visuomenės sveikatos. Pandemijos metu kaip niekada reikalingas piliečių bendradarbiavimas su valdžia dėl visų bendrojo gėrio. Sėkmingo bendradarbiavimo rezultatai būtų naudingi visiems, net ir ribojimų skeptikams. Tačiau jei koją pakiš nepasitikėjimas, bendradarbiavimas nepavyks. O taip gali nutikti, jei viena pusė jaučia, kad eilinį kartą gali būti apgauta.
Jei politikai nepaiso visuomenės bendrojo gėrio visuose savo sprendimuose, skambios frazės apie laisvę po karantino ir jautrūs maldavimai likti namuose gyventojų širdžių nepasieks. Tai atrodys veidmainiškai. Žmonėms reikia ne tik viešųjų ryšių akcijų, bet sąžiningo, nuoseklaus ir skaidraus valdžios rūpesčio visuomenės sveikata.
Kristina Zamarytė-Sakavičienė yra teisininkė, dirbusi Valstybinėje vaistų kontrolės tarnyboje, dalyvavusi Europos vaistų agentūros ekspertinėse darbo grupėse ir vykdžiusi Europos vaistų agentūros inspekcijas.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.