Rodos, būtų garbinga piliečiams naktį pasidarbuoti dėl visuomenės gerovės, sveikatos, saugumo... Tai kodėl ši prakilni kovos su koronavirusu iniciatyva nepasiteisino, bet sukėlė juoką ir pasipiktinimą?
Nereikia būti proto bokštu, kad suprastum – toks „situacijos gerinimas“ netinka klubo lankytojams, kurie susirinko linksmintis, o ne užsiimti kaukių nuosmukio nuo veidų stebėjimu, filmavimų ir skundimu.
Visuotinis skundimas, atrodo, turėtų palengvinti valstybinės visuomenės kontrolės naštą, bet yra neveiksmingas, nes naikina savikontrolę, atima vidinį motyvą bendradarbiauti su valstybe, lemia priešiškumą, baimę ir nepasitikėjimą tarp piliečių.
Šalyje, kurioje tvyro tiršta vienas kito skundimo atmosfera, neįmanoma piliečių vienybė, geranoriškas rūpestis vienas kito ir visuomenės sveikata.
Įtarumo santykis tarp bendrapiliečių nepuošia laisvos, demokratinės valstybės. Skundų kultūra yra būdinga autoritariniams ir totalitariniams režimams. Skundė buožes, žydus, jų gelbėtojus, partizanus...
Su skundikais bendradarbiavo sovietinė rezistentų persekiojimo sistema. Skundais galima gelbėti, bet galima ir susidoroti. Priklausomai nuo to, kur pakryps valstybinė ideologija ir politinė sistema.
Visgi pranešimas apie ne vietoje ir ne laiku atsidengusį nosies galiuką yra menkniekis, lyginant su skundais dėl jautriausių, subtiliausių, privačiausių, todėl išoriškai sunkiai apčiuopiamų šeimos gyvenimo reikalų.
O pastaraisiais metais stebėjome ne vieną politinę iniciatyvą, kuri skundų pagrindu siekė vis giliau suleisti geležinius valstybės nagus į privatų šeimos gyvenimą (pvz., Lygių galimybių kontrolieriaus kompetencijos išplėtimas į šeimos gyvenimo sritį).
Prieš kelerius metus, vykstant Dovilės Šakalienės inicijuotai vaiko teisių sistemos reformai, iš visų žiniasklaidos priemonių girdėjome raginimus skųsti tėvus dėl įtariamų vaiko teisių pažeidimų.
Įspūdingiausi skambėjo maždaug taip: „Girdi verkiantį vaiką, pranešk, gali būti, kad išgelbėsi vaiko gyvybę.“ Nesiplėsime, aiškindamiesi, dėl kokių priežasčių gali pravirkti vaikas ir kaip lengvai „dėl tvoros“ nepatenkinti kaimynai gali tuo pasinaudoti.
Šiuos argumentus jau ne kartą išsakė „vaikmušiais“ vadinti reformos kritikai.
Tačiau nepaisant šių ir kitų argumentų, pareiga skųsti tėvus buvo įrašyta į įstatymą, perkelta į ministrų įsakymus, išsiuntinėta atitinkamais nurodymais vaikų ugdymo, lavinimo, sveikatos priežiūros įstaigoms, diegta mokymais ir pamokymais visiems su vaikais dirbantiems specialistams.
Sąmoningesni ir sąžiningesni gydytojai, psichologai, ugdytojai išdrįso pasakyti, kad tai lemia tėvų nepasitikėjimą specialistais, reikalingų paslaugų vengimą, svarbios informacijos apie vaiką slėpimą. Kaip ten bebūtų, „nulinė tolerancija vaiko teisių pažeidimams“ sistemos reformatoriams atrodė svarbiau.
Tikiu, kad raginimas piliečiams būti budriais, grįstas tauriais ketinimais. Ir visgi, atsiradus „poreikiui“, sunku įsivaizduoti veiksmingesnį gyventojų kontrolės mechanizmą.
Juk ne visi išsigąstų baudos už nusmukusią kaukę... Bet nieko tėvai nebijotų labiau nei vaikų paėmimo iš šeimos. Pasiduotų visi.
Ne kartą girdėjome „šmaikštų“ padrąsinimą – nemuškit vaikų, ir skundų bei valstybės represijų bijoti nereikės. Čia verta priminti, kad smurtas yra ne vien fizinis, bet ir psichologinis, seksualinis, nepriežiūra. Pastaruosius įtarti lengva, bet įrodyti daug sunkiau.
Po „prevenciško“ šeimos išardymo psichiatrinė ekspertizė gali užtrukti puse metų, metus ar ilgiau. Vaiko teisių pažeidimų sąrašas siekia dar toliau – teises į identiškumą, poilsį, laisvalaikį, teisę į informaciją, saviraišką ir kt. O šiomis abstrakcijomis taip lengva manipuliuoti...
Niekam nekyla klausimas, kad matant realią grėsmę vaikui, kviesti pagalbą būtina. Bet ar turime skųsti vieni kitus dėl kiekvieno mažmožio, dėl galimo ar pasivaidenusio pažeidimo?
Ar tikrai į šeimos privatų gyvenimą įsikišusi valstybė savo grubiomis, formaliomis priemonėmis klaidų nepadarys? Ar esame tikri, kad mūsų laikais „poreikio“ susidoroti su neįtikusiais bei pademonstruoti galią prieš įkliuvusius nepasitaiko?
Nebebūkime naivūs. Net ir tauriausia iš visų – vaiko teisių apsaugos sistema – reformos metu pernelyg įsisiūbavo gelbėdama vaikus nuo tėvų. Laimei, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) net trijose iš eilės bylose liepė arklius pristabdyti.
Nutartyse LAT ne tik konstatavo institucijų padarytus tėvų ir vaikų teisių pažeidimus, bet ir kritikavo po reformos įsigaliojusį teisinį reguliavimą. Didele dalimi LAT išsakė iš esmės tuos pačius argumentus, rėmėsi tais pačiais teisės principais ir citavo tą pačią tarptautinių teismų praktiką, kuria savo siūlymus grindė reformos kritikai, bet ignoravo reformos iniciatoriai.
2019 m. rugsėjo 4 d. nutartyje LAT nurodė, kad vaiko ir tėvų teisės buvo pažeistos, nes jiems nebuvo sudarytos galimybės dalyvauti ir išsakyti savo nuomonę procese, priimant sprendimą dėl vaiko atskyrimo nuo šeimos (bylos Nr. e3K-3-308-969/2019). LAT pripažino, kad vaiko paėmimas yra valstybės intervencija į privatų šeimos gyvenimą, kuri gali sukelti labai rimtus padarinius, todėl taikytina kaip ultima ratio priemonė (kai kitais būdais neįmanoma vaiko apsaugoti ar užtikrinti geriausių vaiko interesų).
2020 m. balandžio 2 d. nutartyje LAT teisėjų kolegija nurodė, kad vaiko paėmimas iš tėvų yra trauminė patirtis vaikui, todėl toks sprendimas turi būti pakankamai pagrįstas. Anot teismo, vaiko paėmimas negali būti priemonė, skirta tėvams pagąsdinti (bylos Nr. e3K-3-182-916/2020).
Paskutinėje E. Kručinskienės byloje atsiskleidė, kad mamos nuteisimui neužtenka „geranoriškų piliečių“ skundo, kaip šoko būsenoje ji netinkamai drausmino vaiką kelis kartus pliaukštelėdama.
2020 m. liepos 9 d. nutartyje LAT nurodė, kad baudžiamojoje byloje būtina įvertinti: „Ar tam tikra tėvų fizinė jėga vaikui panaudota siekiant išvengti didesnio pavojaus jo fiziniam ar psichiniam saugumui, sveikatai ar gyvybei ir to negalima pasiekti kitomis priemonėmis, ar atitinkama tėvų reakcija buvo sukelta trumpalaikės panikos, bejėgiškumo ir nevilties dėl netinkamo vaiko elgesio.“ (bylos Nr. 2K-116-489/2020).
Galima būtų toliau cituoti sveiko proto įžvalgas iš LAT nutarčių, bet dalyko esmė paprasta – kaip nėra neklystančių tėvų, taip nėra ir neklystančių institucijų. Tačiau net ir stipriai klystantys tėvai paprastai myli savo vaikus, jų klaidas bent iš dalies atperka vaikams dovanotos džiaugsmo akimirkos, rūpesčio valandos ir nemigos naktys. O institucijos vykdo instrukcijas, sprendimus grindžia varnelėmis anketose ir iki paskutinės instancijos yra linkusios gelbėti savo kailį net tada, kai akivaizdžiai perlenkia lazdą.
Šeima (kaip ir visuomenė) yra gyvas organizmas. Be rimto pagrindo skundžiant, persekiojant ir baudžiant vienus, neišvengiamai nukenčia ir kiti.
Taip, organizmui sunegalavus, skundas gali suveikti kaip simptomą malšinantis analgetikas, bet ilgalaikėje perspektyvoje įsivyravusi skundų kultūra sukeltų aibę nepageidaujamų reiškinių: baimę, nepasitikėjimą, priešiškumą.
Todėl nesant rimto pavojaus, asmenys turėtų būti skatinami ne skųsti savo bendrapiliečius tarnyboms, o padėti vieni kitiems, sudrausminti, priminti taisyklę, paraginti elgtis deramai.
Aišku, kad geranoriškas prašymas ne visada suveiks (kaip ir ne visada suveiks apskundimas), bet pridarys mažiau žalos visuomenės laisvei, piliečių tarpusavio santykiams ir konkrečių žmonių gyvenimams.