Kiti ypatingai buvo ištroškę žodžio laisvės. Tretiems be galo knietėjo patiems į savo rankas paimti valdžią ir parodyti savo galią. Ketvirtiems tai reiškė galimybę išvykti iš šalies, pasibastyti po pasaulį arba tiesiog jame susirasti tinkamesnę gyvenimo vietą ir aplinką. Buvo ir kitokių vaizdinių... Bet kaip vėliau žmonės iš tikrųjų apsisprendė, daugiausia priklausė nuo to, kaip šalyje susiklostė jų gyvenimo galimybės: socialinės garantijos, teisingumo užtikrinimas, gabumų ir kvalifikacijų panaudojimas, pragyvenimo sąlygos, uždarbis, santykiai su kitais žmonėmis, ir pan. Kitaip sakant, nuo valstybės būklės bei jos įvestos tvarkos.
Kas nulėmė tą būklę ir įvedė tvarką?
Savaime suprantama, tas, kas turėjo didžiausią galią – iš pradžių valdžios politika ir partinius interesus aptarnaujanti žiniasklaida, o vėliau kai kurių žmonių rankose sugriebtas ir sukauptas didžiulis kapitalas. Nelabai jauku buvo stebėti, kaip sparčiai į vieną kumštį jungiasi visos šios trys „valdžios“, ypač kai jas neretai sucementuodavo vis dažniau išryškėjančios nusikaltėlių grupuotės. Žinoma, privatizacija ir gyvenimo individualizacija buvo būtini dalykai. Tačiau laipsniški, gerai apgalvoti ir subalansuoti. Bet viskas buvo daroma visai atbulai: aklai, stichiškai ir vienu šuoliu. Buvo įvykdytas spontaniškas „nuogųjų šokimo į dilgėles“ aktas, kaip jį įvardino akad. E. Vilkas.
Dabar jau dauguma pripažįsta, kad tai buvo visai ne privatizacija, o prichvatizacija. Prasidėjo siautėjimas, palikęs ne tik serijas kruvinų aukų, bet ir nuostolingiausius valstybei sprendimus: stipriausių pramonės įmonių likvidavimą, naftos resursų perleidimą užsienio kompanijoms, kultūros paminklų išdovanojimą sukčiams, staigų žemės ūkio išparceliavimą, be galo įžūlias „Williams“ bei „Leo LT“ aferas, niekaip neišaiškinamą VEKS‘o biznį ir kitus dar iki galo neišviešintus nusižengimus. Buvo sudarytos pačios palankiausios sąlygas išvešėti grobimo instinktams, politinei, administracinei ir ūkinei korupcijai, ilgalaikiam nusikaltėlių grupių bendradarbiavimui su verslu ir valdžios struktūromis, visagalės oligarchijos įsiviešpatavimui. Tauta kūrė valstybę sau, o ji tapo klanų grobiu. Tie klanai gana greitai atitrūko nuo savo tautos, ir naudodamiesi visų mūsų valstybe kaip savo nuosavu UAB‘u, tyčiojasi iš visuomenės.
Visi šie procesai ne tik patys buvo savavališki, bet ir simuliavo savivalę, masinius smurtavimus ir prievartavimus, pedofilų susivienijimus bei jų skandalus, cinišką rezonansinių bylų vilkinimą, sąmoningą artėjančios finansinės krizės slėpimą ir daugybę kitų iki šiol vis dar neišaiškinamų ir nebaudžamų nusikaltimų. Šį procesą gilino nesunkiai paperkami televizijos ir radijo kanalai ir savaip jam antrino, be paliovos eksponuodami ir idealizuodami visas įmanomas dažnai net visai nemotyvuotas agresyvumo formas: patyčias, įžūlumą, smurtą, žiaurumą, griovimą, naikinimą... Žinoma, tų nuodėmių šiandien sau niekas neprisiima, nes niekas iki šiol ir nėra griežtai pareikalavęs atsakomybės. Kai kurie iš jų net vėl mėgina sugrįžti į valdžią.
Gana komiškai atrodo, kai politinės partijos kivirčijasi, kuri iš jų yra daugiau nusidėjusi valstybei. Ginčai vyksta pagal seną žemaitišką formulę: „Kuo jos pačios kvep – tuo ir kitą tep“. Daug sunkiau joms sekasi parodyti savo nuopelnus. Ir kas pagaliau tie nuopelnai? Parengtos programos, daugiau surinkta mokesčių į biudžetą, išlaikytas fiksuotas lito kursas, subalansuoti pinigų srautai, pritraukta užsienio investicijų, paspartėjo ekonominis augimas, įsisavintos Europos Sąjungos lėšos ir t.t. Bet kokia tų veiksmų prasmė? Kiek jie pagerina žmonių išgyvenimo galimybes? Kaip šioje šalyje jie jaučiasi? Šie dalykai iš esmės partijų nedomina. Net rinkimų metu jos apsiriboja gryna retorika ir tuščiais pažadais, kurių neketina ir net nežino, kaip reikėtų įvykdyti.
Trumai tariant, tauta katastrofiškai nyksta. Jautresni žmonės, stebėdami šių faktų antplūdį masinės komunikacijos kanalais, puola į paniką. Imami platinti tekstai, skelbiantys „masinį lietuvių genocidą“. Viename iš jų parašyta: „Jei valdžia išlaikys politikos stabilumą, tai reikės nuo 5 iki 13 metų“, kai „lietuviai Lietuvoje bus sunaikinti net jų nešaudant.“ Nemalonūs ir nekorektiški šitokie tekstai, bet, matyt, ukrainiečiai teisingai sako: „ne veidrodis kaltas, kad snukis kreivas“.
Įsakmūs demografų perspėjimai
Atrodo, niekada mūsų nebuvo daug. Jeigu tikėsime Stasio Vaitekūno paskaičiavimais, 17 a. viduryje Lietuva turėjo apie 4,5 mln. žmonių. 1790 m. Lietuvoje jų jau buvo tik 3, 6 mln. Vėliau tas skaičius svyruodamas smuko. Iš naujo tokį patį skaičių pasiekėme tik 1989 (3674 tūkst.) metais. Atrodo taip, tarytum per du šimtus Europos modernėjimo metų Lietuvoje nebūtų buvę jokios civilizacijos pažangos. Žinoma, ji vyko, bet visus jos pasiekimus sutrypė arba svetimšalių užnešti karai ir jų viešpatavimas arba pačių nepajėgumas tvarkyti savo valstybės.
Demografai akcentuoja: nuo 1900 iki 1970 m. gyventojų skaičius pasaulyje padvigubėjo, bet Lietuva išaugo tik 13,7 proc. Vėliau augimas šiek tiek paspartėjo. Bet nepaisant to, jau tada demografas A.Stanaitis su P. Adliu išreiškė nerimą, kad „Lietuva gyventojų skaičiaus padidėjimu žymiai atsilieka ne tik nuo bendro pasaulinio lygio, bet ir nuo daugelio Vakarų Europos šalių“. Tačiau jų balso niekas neišgirdo. Tada tą tylą buvo galima suprasti: mes neturėjome savarankiškos valstybės. O Maskvos valdžia po internacionalizmo priedanga kaip tik ėmė spartinti rusifikacijos procesą. Kaip tik tada buvusiame Tallat-Kelpšos skersgatvyje po vienos nakties studentai paliko užrašą: „Mūsų nesurusins“. Dabar, rodos, valstybę turime ir padėtis žymiai dramatiškesnė, bet ryškesnių pasipriešinimo veiksmų nematyti. Viskas pasibaigia viešais paplepėjimais ir valios laisvės deklaracijomis. Formuojama nuomonė, kad taip visur vyksta ir kad tai visai normalu. Deja, ne visur... Ir labai nenormalu.
Augant žmonijos techninėms galioms, bendras pasaulio gyventojų skaičius dėsningai didėja. 18 a. visame pasaulyje gyveno apie 800 milijonų žmonių, o 1802 m. buvo peržengtas pirmasis milijardas. 1928 m. pasaulis pasiekė 2 mlrd., 1960 – 3 mrld., 1974 – 4 mrld., 1987 m. – 5 mrld., 1999 m. – 6 mrld., o nuo 2011 m. pabaigos jau turime 7 mrld. O kur Lietuva? Tame pasauliniame procese mūsų gyventojų skaičius ne tik neaugo, jis traukėsi ir traukiasi kaip toji Balzako „šagrenės oda“. Pagal optimistinius demografės Vladislavos Stankūnienės paskaičiavimus, šio šimtmečio pabaigoje Lietuvoje turėtų likti apie 2,4 mln. gyventojų, o pagal pesimistinius – 1,4-1,5 mln. Man atrodo, kad abu jie yra gana optimistiniai, juolab kad jie nė kiek nesaistomi su ekologine civilizacijos būkle. Bet tegul...
Pagrindine demografinių duomenų blogėjimo priežastimi demografai laiko emigraciją. Statistikos centrai yra informavę, kad bene su ketvirtadaliu Lietuvos gyventojų yra iškeliavę daugiau negu 500 jaunų ir perspektyvių mokslininkų. Anot istoriko S. Jagelevičiaus, „Dabartinės emigracijos srautas – katastrofa Lietuvai kaip valstybei. Dabartinė emigracija pavojingesnė nei ankstesnių metų demografiniai praradimai, nes dabar gimstamumas net mažesnis už mirtingumą. Vadinasi, tauta ir taip nyksta.. Kadangi išvyksta jauni žmonės, gimstamumas dar labiau mažės.“ Bet jeigu į demografinius nuostolius surašytume ne tik fizinius praradimus (išvykimus, mirtis, gimimų mažėjimus), bet ir demoralizacijos (parazitizmo, alkocholizmo, narkotizacijos, kriminalizacijos), nepagydomų ligų, sveikatingumo smukimo ir kitus nykimo duomenis, kurie būdingi įvarytiesiems į kampą, toji statistika būtų dar šiurpesnė.
Antai sveikatos priežiūros įstaigose 2002 m. buvo užregistruoti 4 405 narkomanai, t.y. 318 asmenų daugiau negu 2001 m. Nuo 1991 m. iki 2002 m. narkomanų skaičius išaugo 8 kartus. Pakaitinis gydymas metodonu ir buprenorfinu 2008 m. buvo taikomas 872 pacientams, 2009 m. – 815, 2009 m. – 512, o 2010 m. – 562 asmenims. Narkologinės ligoninės kasmet išleidžia per 10 mln. litų.
Nuo 1990 m. iki 2003 m. sergamumas alkoholinėmis psichozėmis Lietuvoje padidėjo 5,3 karto: 1990 buvo užregistruoti 457 žmonės, 1995-1994 m., 2000 m. – 2065, 2002 m.- 2 250, 2003 m. – 2 412. Nuo 2006 m. iki 2007 m. alkoholinių psichozių padaugėjo apie 13 proc. 2004 m. pirmąsyk užregistruoti 765 alkoholinėmis psichozėmis sergantys vyrai ir 162 moteys, 2005 m. – 931 vyras ir 191 moteris, 2006 m. – 1 068 vyrai ir 224 moterys, 2007 m. 1 220 vyrų ir 236 moterys. Lėtiniu alkoholizmu 1990 m. sirgo 54 193 žmonės, 1995 m. – 72 371. Pagal 2011m. „Eurostat“ duomenis, alkoholio vartojimu Lietuva pirmavo Europoje, o Europa dvigubai lenkė viso pasaulio šalis. Apie 10 proc. mirčių (Europos šalyse – 8-9 proc..) Lietuvoje yra susiję su alkoholio vartojimu. Apie trečdalį visų nusikaltimų padaro neblaivūs asmenys. Su juo susiję ir 70 proc. savižudybių.
Pagal mirčių skaičių savižudybės jau užima trečią vietą po širdies bei kraujagyslių ir onkologinių ligų. Visos šios mirtys didžiąja dalimi yra stresinės kilmės. O stresai randasi iš visuomenės dezintegracijos, žmonių susvetimėjimo ir susipriešinimo, šeimų irimo, gyvenimo sąlygų destabilizacijos ir apskritai vertybių krizės.
Šalies socialinę dezintegraciją lydi ne tik psichologinė, bet ir minčių dezintegracija. Jau esame praradę sugebėjimą matyti ryšius tarp atliekamų veiksmų ir jų padarinių. Net pats ekspremjeras Andrius Kubilius buvo prasitaręs, kad Lietuva yra „tam tikra prasme ne tik išsivaikščiojanti, bet ir išmirštanti tauta.“ Tėvynės sąjunga ir krikščionys demokratai net mėgino šį tą daryti. Lyg ir būtų gerai, kad galų gale susirūpinta šeima ir imtasi jos gynimo. Bet kas atsitiks, jeigu per stebuklą tos šeimos pradės daugiau gimdyti vaikų. Partija užmiršo pagalvoti, kokia prasmė to siekti. Juk tie vaikai taip pat narkotizuosis, žudysis arba išvažiuos, jeigu esmingai nepasikeis išgyvenimo galimybės.
Jau 2003 m. Stankūnienė rašė: „Demografinių procesų dimensijos yra informatyvūs visuomenės plėtros lygį ir raidos sėkmingumą vertinantys indikatoriai“, o šiek tiek toliau patikslino, kad mūsų šalyje nuo 20 a. paskutinio „dešimtmečio antros pusės didžiuliai nelegalios emigracijos srautai pirmiausia rodo šalies ekonomines ir socialines nesėkmes“. Jeigu būtų neišleista iš akių, kad už neišaiškintų nesėkmių dažniausiai slypi ciniški grupuočių piktnaudžiavimai ir nusikaltimai, išvadą būtų reikėję daryti žymiai griežtesnę. Bet vargu ar tai būtų padėję, kad į šią išvadą kas nors būtų tinkamai įsiskaitęs. O jei kas ir būtų įsiskaitęs, kažin ar būtų ją adekvačiai supratęs. Jeigu būtų supratęs – tikriausiai būtų tik nerūpestingai numojęs ranka. Be atsakomybės – daug lengviau... ir tiems, kurie dirba juodus darbus, ir kurie juos tik stebi. Juolab kad jau yra beveik išgaravęs tikėjimas, kad čia dar galima ką nors pakeisti.