Valdžios reikalai su kultūra
Pažiūrėkim, kaip ėjosi valdžiai su kultūra mūsų laikais. Iš pradžių buvo bendra ministerija kultūrai ir švietimui. Po to nutarė, kad švietimas neturi nieko bendro su kultūra ir jį išvedė į atskirą ministeriją. Kas yra buvęs 5b klasėje tada, kai mokytoja turi trumpam išeiti, tas žino, kad kultūros tada klasėje mažiausiai. Tiesą sakant, tai, kas kalbama 5b klasėj, kai nėra mokytojos, dešimtoje b klasėje jau dėstoma kaip lytinis švietimas.
Tada prie švietimo prijungė mokslą, dabar dar ir sportą, o kultūra liko tokia pati sau. Tokia gero būdo našlaitėlė. Viena kaip kojinė skalbimo mašinoj.
Gerai, jeigu dar rinkimus laimi pati viena kokia nors partija, kaip kad buvo 1992 metais LDDP. Tada partija pasakė paskutiniam sovietinės Lietuvos kultūros ministrui Dainiui Trinkūnui, Dainiau, ateik, sutvarkyk, ką tas Sąjūdis pridirbo.
Dainius atėjo, bet tvarkyti nebelabai išėjo, nes susirgo. Tada partija pasakė buvusiam sovietiniam poetui Juozui Nekrošiui, Juozai, mesk tuos eilėraščius vaikams, ateik, valdyk kultūrą, tu čia pas mus kompanijoj mažiausiai keikiesi, tai tiksi.
Po to, kai laimėjo konservatoriai, poezijai ministerijoje atėjo sunkios dienos, nes kultūros ministru tapo prozaikas Saulius Šaltenis.
Bet čia ir buvo paskutinis kartas, kai kultūros ministras ir visą kadenciją atbuvo, ir iškart buvo aišku, kas juo bus.
Nes po to prasidėjo koalicinių vyriausybių laikai, kai kultūros ministerija pasidarė tokiu vegetarišku kebabu – galėdamas rinktis niekas jo nevalgys. Nebent paryčiais. Nors net ir paryčiais.
Visoms partijoms reikėdavo ūkio, susisiekimo, iš bėdos – užsienio ir vidaus reikalų, mėgėjams – krašto apsaugos, o kultūros – tik paryčiais. Kai jau tinka bet kas. Kultūros ministerija visada buvo tas vaikas, kurį per kūno kultūrą į kvadrato komandą paima paskutinį. O tada išmuša patį pirmą.
Gavus Kultūros ministeriją, partija jausdavosi, kaip jaučiasi žmogus, kuriam gimtadieniui draugas atneša dovaną, kurią pats gavo ofise Kalėdų proga. Nei pro duris tokį draugą išmesi, nei tą dovaną kur kiši. Tai tada išsitrauki telefoną ir žiūri, kieno čia gimtadienis next.
Pati ministerija dar pusė bėdos. Juk reikia ir galvą jai surasti. O galvos, kai joms pasiūlai, muistosi ir mykia. Vienas atsikalbinėja, kad prastai jaučiasi, kitas – kad negali, nes bulves kasa pas uošvienę, o trečias apskritai nekelia ragelio.
Šita komedija viršūnę pasiekė 2012 metais, kai Kultūros ministeriją premjeras Butkevičius įgrūdo Uspaskichui. Viktoras dar tuo metu čakras valė viskiu, bet netgi „Johnny Walker Blue Label“ butelio dugne jis niekaip negalėjo suprasti, kas ta kultūra ir galvojo, jog Musorgskis yra milicijos leitenanto pavardė. Jeigu ir nežinote, kas yra Musorgskis, sveikinu – galėtumėte būti kultūros ministru nuo Darba parcijos.
Tai į kultūros ministrus siūlė realiai bet ką kas ant liežuvio užėjo – renginių organizatorių Tadą Rimdžių, aktorių Juozą Gaižauską ar etiketo specialistą Giedrių Drukteinį. Pastarąjį tik dėl to, kad turi kojines su raišteliais.
Drukteinis tą patį vakarą apšalusiems draugams pranešė, kad būsiąs kultūros ministru. Draugai pradėjo jį durninti. Tada Giedrius nutarė kandidatūrą atsiimti, rytoj, per pietus. Bet pramiegojo, ir per pietus sužinojo, kad jo kandidatūrą išėmė ir be jo.
Tada Uspaskichas pasiūlė Kęstutį Daukšį, kuris su kultūra susijęs nebent tuo, kad buvo akcinės bendrovės „Kilimai“ generalinis direktorius. O kilimai, na, patys, suprantat, audžia, raštai, žodžiu, kultūra. Kilimus dar ant sienų kabindavo, kol nepradėjo duobių dengti, tai kaip ir galima prie vaizduojamojo meno priskirt. Ir fotografijos, kaip pasakytų Oksana Pikul.
Kęstutis irgi nepraėjo, ir kultūros ministru tapo Šarūnas Birutis, kuris pačioje jaunystėje dirbo Akademinio dramos teatro ūkio skyriuje, o po to kažkiek laiko vadovavo Rašytojų sąjungos leidyklai. Taigi, žmogus ir prie ūkio, ir prie kultūros.
Žodžiu, nesiseka pas mus kultūrai su ministrais, o ministrams su kultūra.
Kultūros komiteto nuveikti darbai
O ką realiai nuveikė Kultūros komitetas? Per kadenciją buvo trys super mega max wow darbeliai.
Super mega max wow darbelis numeris vienas – moksleivio kultūros pasas. Programa tokia – 15 eurų mokiniui per metus ir gali varyt į visokius užsiėmimus ir performansus visoje Lietuvoje. Taip taip. 15 eurų PER METUS. Ne per mėnesį. Per metus.
Veiklų pasirinkimai išties įvairūs. Nuo „Popieriaus transformacija – stilizuotų Panemunių pilių iš „Papjė mašė“ masės kūrimas“. Kas skamba labiau kaip į krūvą sumesti žodžiai, kurie neturėtų būti viename sakinyje iki užsiėmimo „grafika ant ratų“. O nuo grafikos ant ratų prasideda Kosminis skrydis vaikams. Čia turbūt tiesiog susitikimas su Ramūnu Karbauskiu.
Bet gerai – kad ir kaip menkai skambėtų, 15 eurų per metus mokiniui yra geriau nei 0 per metus, nors šiaip mokiniai turbūt bevelytų, kad dar būtų pridėję 5 eurus ir visi būtų galėję nusipirkti PUBG nelaukdami nuolaidų.
Dar viena problemėlė, kai šiemet mokytojai pradėjo užsakinėti edukacijas, paaiškėjo, kad šitam projektui finansavimas apkarpytas dvigubai ir liko tik šeši eurai. Kaip valdininkai suskaičiavo, jog 15 eurų padalijus perpus gaunasi šeši eurai, iki šiol neaišku. Gal vis tik nebuvo gera mintis atskirti kultūros nuo švietimo?
Kitas kultūros komiteto super mega max wow darbas – Mecenavimo įstatymas. Tiesa, jis beveik negalioja. Įstatyme numatyta, kad Lietuvos kultūros mecenatu laikomas žmogus, kultūrai skyręs milijoną eurų. Tai nuo įstatymo priėmimo Lietuvoje mecenato vardą gavo vienas žmogus. Arvydas Paukštys, skyręs 1 milijoną eurų sudegusios Balbieriškio švenčiausios Mergelės Marijos Rožančinės bažnyčios atstatymui.
Daugiau mecenatų, kaip ir nėra. Mockus praleido progą sumokėti.
Ir trečiasis super mega max wow darbelis – pradėjo veikti regioninės kultūros tarybos. Sakinys „pradėjo veikti regioninės tarybos“ šiaip lietuvio atmintyje turėtų mušt saugiklį. Kad arba situacija labai bloga. Arba prie ruso buvo daug geriau.
Ką daro ir kuo užsiima regioninės kultūros tarybos, niekas taip iki galo ir nežino. Žinom tik tiek, kad jie paskirstė finansavimo regioninei kultūrai.
Tai va tokie Kultūros komiteto pasiekimai per pusketvirtų metų. Net pianino Seimui nenupirko.