Maltiečių renginyje, skirtame Maltos ordino 900 metinėms, dalyvavo ir du kunigaikščių Radvilų palikuonys Maciej Radziwill ir Mikolaj Konstanty Radziwill, kuris yra vienintelis žinomas lietuviško kraujo turintis ordino riteris. DELFI apžvalgininkas Ramūnas Bogdanas Valdovų rūmuose kalbina kunigaikštį Motiejų Radvilą, gyvenantį Varšuvoje.
- Paprastai kilmingos giminės turi vyriausiąjį. Kas dabar yra Radvilų giminės galva?
- Mes turėdavome tokį. Ši funkcija buvo labai susijusi su pagrindiniais dvarais, pavyzdžiui, Nesvyžiumi. Ten kelis šimtmečius buvo giminės sostinė. Buvo penki tokio rango dvarai, kurių neleista skaldyti. Jį paveldėdavo vyriausias sūnus, o jaunesnieji gaudavo kitus. Mūsų protėvis buvo jaunesnis, ir jis paveldėjo Šydlovecų dvarą, kuris kadaise priklausė Šydloveckiams, iš kurių kilusi Radvilos Juodojo žmona. O mano žmona yra kilusi iš Nesvyžiaus Radvilų. Mudu labai tolimi giminaičiai.
- Jūs esate iš LDK?
- Save aš laikau šios nebeegzistuojančios šalies piliečiu. Tačiau tai yra gera dvasia, kuri neturėtų vėl sujungti buvusias tautas į Žečpospolitą, tačiau toji dvasia gali sumažinti įtampas ir parodyti istorijos grožį ir didingumą. Tai buvo šalis, kuri pritraukė daug imigrantų, nes joje buvo daug laisvės ir tolerancijos, pliuralizmo.
- Taigi, jūs renkatės politinę tapatybę, ne nacionalinę?
- Žinote, kalba yra vienas iš kultūros elementų. Aš manau, kad įtampą santykiuose tarp lietuvių ir lenkų palaiko tai, kad jūs esate labiau sutelkę dėmesį į kalbą. Tuo tarpu kalba nėra vienintelis faktorius, pagal kurį kas nors turėtų būti laikomas lietuviu.
Pavyzdžiui, mūsų giminė nustojo kalbėti lietuviškai vėliausiai nuo Radvilos Juodojo (R.B. – 1515-1569) laikų. Prisimenu laišką, kurį jis parašė savo sūnui Radvilai Našlaitėliui. Tai buvo tėvo atsakymas į sūnaus laišką, kuriame šis pasakojo apie savo pasiekimus mokantis lotynų ir vokiečių kalbų viename iš Vokietijos universitetų. Radvila Juodasis perspėjo sūnų nepamiršti ir gimtosios kalbos, nes antraip grįžęs namo jis atrodys juokingas. Ir tėvo laiškas buvo parašytas lenkiškai. Taigi, jau tada gimtoji kalba reiškė lenkų kalbą. Tačiau tiems abiems Radviloms buvo visiškai aišku, kad jie yra lietuviai.
Kaip Adomas Mickevičius, kuris yra lietuvių poetas. Turime ir senesnių autorių, pavyzdžiui svarbiausią lenkų 15 a. metraštininką Janą Dlugošą, kuris rašė lotyniškai. Ar tai reiškia, kad jis buvo romėnas?
- Arba Nobelio premijos laureatas Česlavas Milošas, - iš tos pačios šalies, kaip ir jūs.
- Aristokratai turi ilgesnę giminės atmintį negu nekilmingi žmonės, jie mato savo protėvius amžių glūdumoje.
- Aš žiūriu į istoriją kaip į šeimų istoriją. Mes kai ko negalime atleisti Sapiegoms: mes juos sukūrėme, o tada jie mus išdavė (juokiasi).
- Esu bandęs sukelti iniciatyvą pastatyti paminklą Vilniuje palaidotam Leonui Sapiegai (R.B. – 1557-1633), kuris išleido III Lietuvos Statutą.
- Leonas Bazilijus Sapiega buvo niekas, kol nesutiko Kristupo Radvilos Perkūno (R.B. – 1547-1603). Karalius buvo katalikas, o Radvila Perkūnas – kalvinistas, todėl Biržų Radvilos buvo stumiami į politikos pakraštį. Leonas Bazilijus buvo viskam pasiruošęs dėl karjeros, ir Radvilos jį paėmė.
- Sapiegos buvo iš stačiatikių.
- Leonas Bazilijus perėjo į kalvinizmą, nes jam dar buvo pažadėta Radvilos Perkūno duktė. O paskui persimetė į katalikus. Jis padarė paslaugų Radviloms, bet po uošvio mirties pradėjo karą prieš juos, stiprindamas Sapiegų pozicijas. Radvilos susivienijo su Višnioveckiais ir Oginskiais, ir kitoje pusėje buvę Sapiegos pralaimėjo, buvo nubausti, išžudyti.
- Kristina Sabaliauskaitė yra atkreipusi mano dėmesį, kad Radvilų rūmus Vilniuje rusai nuolat naikindavo, tarsi trindami Lietuvos valstybingumo ženklus.
- Kai ką sugriovė maskvėnų kariuomenė 17 a. viduryje, dalį dvarų išplėšė rusų kariuomenė per Napoleono karą, nes Dominykas Radvila iš Nesvyžiaus stojo į Napoleono pusę su dideliu pulku ir žygiavo į Maskvą. Už tai buvo atkeršyta. Daug tada pagrobtų daiktų iš mūsų dvarų galima rasti Rusijos muziejuose ir bibliotekose.
Po Antrojo pasaulinio karo didingi Radvilos Juodojo rūmai, vadinti Kardinalija, Vilniuje buvo mažai apgadinti, ir tai matosi pokario nuotraukose, bet sovietai juos nugriovė ir toje vietoje pastatė gana bjaurų betoninį namą Pilies gatvėje. Gal tas namas gerai atrodytų, jei būtų kitoje vietoje. Nežinau, ar tai buvo sovietų kerštas mums. Nugriauta ir didžioji Jonušo Radvilos rūmų dalis Vilniaus gatvėje.
- Vladas Drėma yra aprašęs, kad išlikusią Vilniaus gatvės rūmų koplyčią 1965 susprogdino „Mosfilmo“ pageidavimu, nes šiems reikėjo griūvančio seno pastato vaizdo meniniam filmui apie karą.
- Šito nežinojau. Barbarizmas. Girdėjau, kad juos planuojama atstatyti.
- Turiu jums blogą naujieną: Antakalnyje restauruojami Sapiegų rūmai.
(Ilgai juokiasi). Mes buvome jų apžiūrėti šįryt. Pažįstu ne vieną Sapiegų palikuonį, tai labai puikūs žmonės. Gaila, daugelis jų pastaraisiais metais mirė. Nedaug jų liko Lenkijoje, o gyvenantys kituose kraštuose nelabai sieja save su fantastišku savo paveldu.
- Kuriantis Lietuvos respublikai 1918 m. didžioji dauguma aristokratijos nerado savo vietos naujoje, etniniu pagrindu kuriamoje valstybėje.
- Kaip Aleksandras Diuma aprašė kardinolą Rišeljė, kuris iš tikrųjų buvo Prancūzijos valstybingumo ramstis.
- H. Sienkievičius irgi rašė labai talentingai, bet su istorija ten mažai kas bendro. Deja, dėl romanų įtakos Jonušas Radvila Lenkijoje daugelio laikomas išdaviku, nors pats Jonušas Radvila savęs nelaikė lenku. Patriotizmas tada reiškė tik lojalumą karaliui. O karalius tada buvo pabėgęs, jo nebeliko.
- Šiandien aplankėte Barboros Radvilaitės kapą. Jos istorija rodo, kad Radvilos stengėsi turėti kuo didesnę įtaką karaliui ir tuo pačiu išlaikyti Lietuvą kuo labiau nepriklausomą nuo Karūnos.
- Karalius bijojo, kad po jo mirties kils konfliktai, todėl jis buvo labai atsidavęs unijos idėjai, o Radvilos buvo prieš ją. Ne tiek dėl tautinių, kiek dėl asmeninių reikalų. Jie jautė, kad bus išstumti, jei tai bus centralizuota valstybė. Antra vertus, jie žinojo, kad unija yra būtina, nes be jos neįmanoma apginti tokios didelės šalies nuo maskvėnų. Todėl, kai Radvilai Rudajam sekdavosi kare su Maskva, Radvila Juodasis tapdavo griežtesnis, o kai pusbroliui nesisekdavo, jo spaudimas atlyždavo.
Galiausia Radvila Juodasis išsiderėjo labai geras sąlygas unijoje, nors pats jos pasirašymo nesulaukė (R.B. – Liublino unija sudaryta 1569 m. ). Autonomija didelė, jokių mokesčių kitam, o tas kitas įsipareigoja ginti tavo šalį. Tiesiog rojus. Labai protingai pasielgė, nes viena šalis negalėjo išlikti. Šiame kontekste lengviau suprasti Jonušo Radvilos veiksmus 17 a.
- Sąjungą su Švedija? (R.B. – 1655 m. Kėdainių sutartis)
- Iš šių dienų žiūrint, Jonušo Radvilos sąjunga su švedais buvo bandymas atgręžti LDK labiau į Europą.
Labai gaila, kad dauguma lenkų istoriją žino daugiau iš H. Sienkievičiaus romanų ir jiems atrodo, kad tada didžiausias pavojus buvo Švedija, nors iš tikrųjų didžiausias pavojus LDK grėsė iš Maskvos. Per penkerius okupacijos metus rusai nusiaubė kraštą.
- Ir sugriovė šiuos Valdovų rūmus, kur mes kalbamės.
- Yra daug dalykų, kurie nėra tinkamai suprasti Lenkijoje. Todėl aiškinimas yra mūsų, kaip palikuonių, misija. Mes daug lankomės Baltarusijoje, kur ilgiausiai išliko Radvilų gyvenimas: Nesvyžiuje jis nutrūko tik 1939 rugsėjį.
- Ar nejaučiate pavojaus bevažinėdami būti panaudoti kaip instrumentai Rusijos informaciniame kare? Skleidžiamos pseudo idėjos, kad LDK lietuviai buvo baltarusiai, o mes tik gūžinėjome kažkur į vakarus nuo Kauno. Ir jei litvinai esą buvo rusai, tai naują agresiją galima teisinti „istorinės tiesos“ atkūrimu, kaip Kryme.
- Todėl labai svarbu prisikasti iki tiesos, parodyti, kad nėra vien juoda/balta. Labai agresyvi gentis įsiveržė į rytines žemes – iki tol lietuvių ten nebuvo – ir pasiekė net Krymą. Tačiau kada agresyvi, bet nelabai civilizuota gentis nukariauja geriau išsivysčiusią šalį, ji perima jos kultūrą.
- Taip mongolai ištirpo Kinijoje.
- Būtent. Mindaugo įpėdiniai, atmetę krikščionybę, padarė didžiulę klaidą.
- Tačiau jūsų giminė kildinama iš vyriausiojo pagonių žynio Lizdeikos.
- Taip išeina, kad mano tėvo linija kyla iš Lizdeikos, o mamos linija – per didįjį kunigaikštį Algirdą iš Gedimino. Tai lyg būti Lietuvos respublikos prezidentės ir Vilniaus arkivyskupo vaiku (juokiasi).
- Džiaugiamės, kad nepamirštate savo giminės lopšio, ir dėkojame, kad dalinatės su mumis per Radvilų kartas ateinančia patirtimi.