Ką tik knygynuose pasirodžiusią knygą parašė žurnalistė Neringa Jonušaitė (1949 – 2014), išleido – Mažoji leidykla. 1959 m. atidaryta kavinė tapo sovietinio Vilniaus fenomenu – čia eita ne tik valgyti ar išgerti, bet ir diskutuoti apie meną, kultūrą, mokslą, politikuota netiesiogiai – Ezopo kalba. Būtent čia skambėjo SSRS draudžiama ir nesuprantama muzika – džiazas. Dėl to kavinė buvo budriai ir nuolat sekama KGB. Tuometę atmosferą, čia vykdavusias kultūrines diskusijas, bohemišką nuotaiką autorei padeda atskleisti jos kalbinti kavinės kūrėjai, personalas bei ištikimiausi kavinės lankytojai.
Milda Lemanienė, lietuvių estrados dainininko Alekso Lemano žmona yra viena legendinės Vilniaus kavinės „Neringa“ pirmųjų padavėjų. Ji yra „auksinių“ kavinės laikų – praėjusio amžiaus 6 – 7 dešimtečių – liudininkė. M. Lemanienė pasakoja apie tai, kokie indai tada buvo kavinėje, koks meniu, kokius rūbus vilkėjo, kokius batus avėjo tuometinės padavėjos, kaip elgdavosi kavinės svečiai.
Gražuolės padavėjos
Milda Lemanienė (g. 1943), buvusi „Neringos“ padavėja
- Esate iš pirmojo „Neringos“ padavėjų korpuso. Kaip patekote į „Neringą“?
- Dar šešiolikos neturėdama įsidarbinau „Vilniaus“ restorane, nurinkdavau nuo stalų indus. „Vilnius“ buvo aukštos klasės restoranas, ten daug išmokau. Darbui „Neringoje“ mane ėmė ruošti iš anksto. Atėjau čia dirbti būdama 16 metų, išėjau po 10 metų. Mane paaukštino – perkėlė į „Dainavos“ restoraną, kur dirbau administratore.
- Nepilnametei leido dirbti? Ir dar nenormuotą darbo dieną.
- Niekas nieko nežiūrėjo, pirmąsias 13 dienų po atidarymo, kai čia plūdo minios, dirbome ne tik be išeiginių – net namo nevažiuodavome, miegojome boksuose. O ir paskui – ateini 10 valandą ryto, išeini pirmą nakties.
- Kokie reikalavimai buvo „Neringos“ padavėjoms? Visi prisimena pirmąsias padavėjas kaip rinktines gražuoles. Ir, žinoma, visada pamini Mildą.
- Išvaizda buvo svarbu, bet ir elgesys taip pat. Kad žinotume, kaip aukščiausiu lygiu aptarnauti lankytojus, būsimąsias „Neringos“ padavėjas dar išsiuntė į „Tulpės“ kavinę Kaune, kur mus lavino Jonas Vobolevičius, pirmasis „Neringos“ direktorius. Jis atvykdamas į Vilnių atsivežė tris, kaip sakydavo, gražiausias ir geriausias Kauno padavėjas ir jas paliko.
Gal kam atrodo, kad padavėjos darbas nėra sunkus, gal tik sunku esą visą dieną būti ant kojų, tampyti apkrautus padėklus. Bet tai visas menas: kaip kreiptis į lankytoją, serviruoti stalą, kaip padėti įrankius, kokia puse patiekalą atsukti į žmogų, kokį vyną rekomenduoti, kaip patiekti kavą, padėti pyragaitį. Jei atneštum ledų, o ant stalo tebestovėtų duona ir druskinė, tai oi oi. Nuolat reikėjo lankyti kursus, nuo to priklausė ir atlyginimas, o čia, „Neringoje“, kur rinkosi elitas, ateidavo užsieniečių, buvo ypač griežti reikalavimai visam personalui.
- Pamenu jūsų aprangą, atrodėte kaip turtingų aristokratų namų kambarinės.
- Uniformas mums projektavo Vilniaus modelių namai, buvo keli jos variantai. Apranga visada buvo kukli, saikinga, sijonas iki kelių vidurio, ne trumpesnis, prijuostė gofruota, su dviem kišenėm, vadinamasis kiklikas, ant galvos maža balta karūnėlė su raukiniais. Aš dar pačioje pradžioje įsirišdavau baltą kaproninį kaspiną, nes turėjau ilgą kasą. Maždaug kas dveji metai uniformos stilius šiek tiek keisdavosi.
Turėjome du uniformos komplektus: vienus apsivilkusios, kiti skalbiami. Mums nupirkdavo po dvi poras aukštos kokybės jugoslaviškų basučių – kai vienos susidėvi, auniesi kitas. Privalėjom į darbą atsinešti atsarginę porą kojinių, nors kojinės tada palyginti stiprios būdavo, greitai neplyšdavo. Būtinai turėjo būti padarytas manikiūras, kad lankytojai matytų prižiūrėtas rankas. Makiažą darydavomės pačios, kaip kuri mokėjo.
- Gal pamenate pirmąjį valgiaraštį?
- Jis buvo prabangus: eršketas su majonezu, juodieji ir raudonieji ikrai, ungurys, Kijevo kotletas, totoriškas bifšteksas, bet jis buvo neilgai, nes neatitiko higienos normų. Paskui atsirado befstrogenas, jis buvo patiekiamas specialiame metaliniame inde atskirai, keptos bulvės atskirai. O kokie bifšteksai buvo, kuriuos Benjaminas Gorbulskis buvo patobulinęs!
Iš desertų – išskirtinio skonio plakta grietinėlė su želė, kurią dievino visos ponios, migdoliniai sausainiai, natūralūs ledai. Buvo madinga šalta kava su grietinėle. Lankytojai mėgo sultinį su pyragėliu, „Neringos“ salotas. Įvairi virtuvė buvo. Populiarūs buvo nebrangūs bulviniai rageliai su grybų padažu, kas užbėga pasikalbėti valandai, visada jų imdavo. Buvo skanus gaivus gėrimas morsas. „Neringoje“ dirbo aukščiausias kategorijas turintys virėjai.
Iš gėrimų – konjakas, atsimenu net vieno pavadinimą „1500 metų Tbilisiui“, armėniški konjakai, lietuviški likeriai, gruziniški saldūs vynai. Paskui atsirado sausi – „Jaučio kraujas“, „Gamza“, „Muskatinis“, prancūziškas konjakas „Camus“. Turėjome penkių rūšių konjako.
Buvo nupirkti gražūs įrankiai, net specialios šakutės žuviai valgyti, maži melchioriniai kavinukai, indai iš čekiško krištolo.
- Ar dažnai lankytojai vogdavo taures ir įrankius? Girdėjau, tokia mada buvo – ką nors kavinėje nugvelbti. Ir ne tik iš „Neringos“.
- Ir dingdavo, ir suduždavo. Paskui komisija, kurioje ir aš buvau, nurašydavo.
- Kijevo kotletas daug kam buvo naujiena, slepianti nemalonią staigmeną. Ar įvykdavo „avarijų“?
- Kaip lankytojai į jus kreipdavosi?
- Vardais. Visi mus pažinojo, kai kas net specialiai sėsdavo prie kurios nors padavėjos staliuko. O mes ir neklausiamos žinojome, kas ką mėgsta, ką užsisakys.
- Turtingi lankytojai, gražios meilios merginos. Tikriausiai nešykštėjo jums arbatpinigių?
- Tai jau taip. Arbatpinigių gaudavome daug. Ateidavau į darbą su tuščia pinigine, išeidavau su pilna. Amerikonai daug duodavo, kartą vienas klebonas man davė tiek arbatpinigių, kad dabartiniais pinigais būtų 100 litų. Kažkoks garsus žydas, nepamenu jo pavardės, ateidavo kiekvieną sekmadienį 12 valandą, sėsdavo prie mano staliuko ir palikdavo dosnių arbatpinigių. Neimdavome mes tik valiutos, nes žinojome, kad stebi saugumas. Kai kurie dailininkai siūlydavo padovanoti savo paveikslų. Kokios kvailos buvome, kad to nevertinome.
- Lankytojai turbūt malonindavo ne tik arbatpinigiais, bet ir dėmesiu? Ar flirtuodavo su jumis, ar sulaukdavote pasiūlymų susitikti už kavinės ribų?
- Būdavo įvairių pasiūlymų – ir rimtų, ir nerimtų. Man piršosi Jugoslavijos diplomatas, ir ne tik jis. Būdavo ir kitokių užuominų, ne tokių padorių. Buvau griežta, neprasidėdavau, labai vertinau darbą, nes žinojau, kad „Neringos“ vadovai jokių flirtų ir familiaraus elgesio nepakęs. Alkoholio irgi gerdavau mažai, nors tekdavo patarnauti vyriausybiniuose priėmimuose, kur alkoholio niekas ir neskaičiuodavo. Norėjau ko nors gyvenime pasiekti, nes nieko neturėjau, tik grožį, o čia galėjai labai lengvai nusiristi.
- Jūsų vyras Aleksas Lemanas pasakojo apie jųdviejų pažintį „Dainavos“ restorane, kur jūs dirbote, o jis dainavo. Jis prisipažino, kad metus laiko jus mergino, o jokių intymesnių santykių nebuvo – buvote neprieinama. Bet išduokite paslaptį: gal ne visos merginos buvo tokios principingos, tuo labiau kad „Neringoje“ tarp lankytojų buvo profesionalių gundytojų.
- Buvo mergaičių, kurios flirtavo. Daug kas sukosi apie Natali, ji buvo labai graži, panaši į kino žvaigždę Audrey Hepburn. Aišku, už kavinės sienų buvo galima ir susitikinėti, ir romanus megzti. Visos merginos gavo gerus vyrus.
Kai kurios tų laikų jaunos lankytojos skundžiasi, kad jas padavėjos nelabai maloniai aptarnaudavo, leisdamos suprasti, kad jos čia ne ypač geidžiamos. O ir vaikinai studentai turbūt ne kažką brangaus galėdavo užsisakyti. Pagaliau ir arbatpinigių iš tokio kontingento nesulauksi.
- Ką prisimenate iš garsių lankytojų?
- Visą profesorių stalą: Kazį Daukšą, Benjaminą Gorbulskį, Bronį Savukyną, kitus. Stasį Krasauską ir Teodorą Valaitį, tiedu ateidavo, vis konjakėlio su kava užsisakydavo. Čia visas meno elitas rinkdavosi, gerai kartais vyrai pagerdavo, oi, gerai pagerdavo.
- Ką darydavote su pernelyg įkaušusiais lankytojais?
- Jei jau deda galvą ant stalo, pasakydavome durininkui, jis išvesdavo žmogų, pasodindavo fojė, kol tas prasiblaivydavo. Pasirūpindavo juo. Niekada niekas nekvietė jokių milicijų.
- Čia vyrai pasėdėdavo ir su svetimomis panelėmis. Neateidavo žmonos ieškoti?
- Būdavo, būdavo. Kartą atėjo žmona, užtiko savo vyrą su merginomis, ant stalo stovėjo saldainiai, čiupo ji tuos saldainius ir ėmė svaidyti į merginas.
- Gal prisimenate garsių užsieniečių?
- Esu aptarnavusi garsią rusų dainininkę Editą Pjechą. Dažnai užsieniečių būdavo, bet mums buvo uždrausti kontaktai, tik kiek būtina. Nors vienu metu liepė visoms lankyti vokiečių kalbos kursus, gal kad susišnekėtume.
- Pasitaikydavo, kad lankytojai geria geria, o vis maža? Naktis, nebedirba jokios parduotuvės. Ar prašydavo butelio išsinešti?
- Prašydavo, nunešdavau butelį rūbininkui, palikdavau, ten pasiimdavo. Tas buvo draudžiama, jei administratorius Jonas Mažuika būtų pamatęs, būtų buvę riesta.
- Jis toks darbo jautis buvo, pats daug dirbo ir kitus nenuleisdamas akių sekė. Būdavo, ateina koks pažįstamas, tai jis neleidžia nė pašnekėti. Niekas jo nemėgo, jis toks kaip ir skundikas buvo, vis stebi ir stebi. Visko apie jį kalbėdavo, kad ir rimtesniais skundais užsiima.
- Taip daug dirbdama sugebėjote dar ir studijuoti.
- Daviau sau žodį, kad baigsiu universitete ekonomiką, ir baigiau. Po visų tų darbų restoranuose turiu aptarnavimo srities žymūno ženklelį, daug visokių garbės raštų. Tik kas iš to, kas iš to...
(Bus spausdinama daugiau knygos „Neringos“ kavinė: sugrįžimas į legendą“ ištraukų).