Kur sovietmečiu rinkosi aukštaūgiai, vedę gražuoles?

„Jei man pačiam reikėtų vienu sakiniu pasakyti, kuo man „Neringa“ ypatinga ir už ką aš jai jaučiu daug gilių sentimentų, nedvejodamas apibūdinčiau ją kaip istorinę baimės įveikimo salą vandenyne, kurio horizonte matėsi tik nelaisvė, melas ir baimė“ – knygos „Neringos“ kavinė: sugrįžimas į legendą“ pratarmėje rašo filosofas Leonidas Donskis.

Ką tik knygynuose pasirodžiusią knygą parašė žurnalistė Neringa Jonušaitė (1949–2014), išleido – Mažoji leidykla. 1959 m. atidaryta kavinė tapo sovietinio Vilniaus fenomenu – čia eita ne tik valgyti ar išgerti, bet ir diskutuoti apie meną, kultūrą, mokslą, politikuota netiesiogiai – Ezopo kalba. Būtent čia skambėjo SSRS draudžiama ir nesuprantama muzika – džiazas. Dėl to kavinė buvo budriai ir nuolat sekama KGB. Tuometę atmosferą, čia vykdavusias kultūrines diskusijas, bohemišką nuotaiką autorei padeda atskleisti jos kalbinti kavinės kūrėjai, personalas bei ištikimiausi kavinės lankytojai.

Kavinė, kurią budriai sekė KGB

Kur sovietmečiu buvo galima gauti eršketo su majonezu?

„Čia visi aukštaūgiai ir vedę gražuoles“

Tomas Venclova (g. 1937), poetas, vertėjas, literatūrologas, eseistas

- Vienas jūsų straipsnis vadinosi „Vilnius kaip nostalgijos objektas“. Ar galėtumėte taip pat pasakyti ir apie „Neringą“?

- Galėčiau, jei ne ta nostalgija, čia nesėdėtume. Kai tik būnu Vilniuje, čia pietauju vien dėl to, kad tos sienos, tos freskos man yra artimos. Džiaugiuosi, kad čia niekas nekeičiama, kad viskas likę beveik kaip buvę. Ir valgiaraštis tas pats.

- Kaip dažnai čia lankydavotės?

- Kartą per savaitę tikrai. Išgerdavau kokius 200 gramų konjako, ne taip jau mažai, bet buvau jaunas, nenusigerdavau. Paminėjote mano tostą už amerikiečių astronautą Glenną, bet aš pats to neatsimenu. Galėjo būti, kad garsiai pasakiau visai salei, turbūt buvau kiek įšilęs. Buvau iš tų žmonių, kurie pernelyg nesivaržė reikšti savo pažiūras. Todėl ir buvau laikomas „liaudies priešu“ – ligi pat savo emigracijos, o tada jau galutinai juo virtau.

- Pagal visus parametrus turėjote būti priimtas prie profesorių stalo.

- Prisėsdavau, bet ne visada. Pažinojau Kazį Daukšą, Domą Cesevičių, Aleksį Churginą. Sėdėdavo geografas Peliksas Šinkūnas, apie kurį dar smetoniniais laikais Petras Cvirka buvo parašęs: „Geografijoj Šinkūno/ Pripiešta šunų, svogūnų,/ Dar ant šono užrašyta:/ ‚Ši knygelė Kazio Kmito./ Kas paims ją nesiklausęs,/ Tam nulinks lig žemės ausys!’“. Šinkūnas buvo iš kairiųjų, bičiuliavosi ir su Petru Cvirka, ir su mano tėvu. Už to stalo dar Bronys Savukynas visada sėdėdavo, su juo „Neringoje“ ir susidraugavau.

„Neringoje“ susipažinau su tokiu Albinu Morkumi, jis buvo grįžęs iš Amerikos, dirbo Amerikoje antikomunistinėse organizacijose – buvo iš 1944 metų emigrantų. Išleido porą knygų. Jis man kartą patarė pasiskaityti George'o Orwello romaną „1984-ieji“ – tas romanas, anuomet sunkiai pasiekiamas, virto gal svarbiausia knyga, kokią savo amžiuje perskaičiau. Perskaitęs supratau, kad komunistinėje sistemoje geriau negyventi. Apie Albiną Morkų kalbėdavo, kad jis esąs saugumo agentas, ir tai visai galimas daiktas. Bet kartais ir agentas provokaciniais tikslais pasako ką nors naudingo.

Nebuvo lengva patekti į „Neringą“, ten visada stovėdavo eilė, bet aš greitai suįžūlėjau: prieidavau prie durų, administratorius durininkas mane jau pažinojo, pasakydavo „A, čia jau jūsų laukia“, ir įleisdavo. Pamenu, sykį klausiau vieno pažįstamo, gyvenusio Paryžiuje – ar prie tenykščio garsaus restorano „Maxim's“ irgi eilė stovi, o durininkas klientų neleidžia? Pažįstamas atsakė: pirmiausia, į „Maxim's“ ne kiekvienas eina, nes ten brangu, antra, net jei „Maxim's“ nėra vietų, kas retai pasitaiko, tai greta yra dešimtys kitų restoranų – irgi neblogų.

Tas administratorius buvo ypatingas žmogus. Grįžęs, rodos, su kitais reemigrantais iš Argentinos, jis, kiek teko girdėti, dirbo stiuardu prancūzų transatlantiniame garlaivyje „Normandie“, buvo įdomios biografijos ir mums neregėtų manierų. Nuolatinius „Neringos“ lankytojus gerai žinojo – ir jų vardus, ir pavardes bei profesijas. Galiu papasakoti istoriją, nutikusią žymiam rusų muzikantui ir avangardiniam kompozitoriui Andrejui Volkonskiui, aristokratų palikuoniui, kurio tėvai po karo, patikėję Stalino propaganda, grįžo iš emigracijos į Rusiją.

Kaip ir daugelis to laiko rusų inteligentų, Volkonskis dažnai atvažiuodavo į Vilnių, turėjo čia daug pažįstamų, užeidavo į „Neringą“. Aš su juo susipažinau, kai gyvenau Maskvoje. Vienas iš Andrejaus bičiulių Vilniuje buvo Teodoras Valaitis, avangardistas skulptorius ir metalo plastikos meistras, nepriklausomo elgesio, labai aukštas ir stambus. Valaitis buvo vedęs mūsų bendrą pažįstamą Marianą Bruni, poeto Konstantino Balmonto anūkę, retą gražuolę.

Atsidūręs prie „Neringos“ užmezgė pokalbį su garsiuoju administratoriumi. Tarp jų įvyko toks dialogas: „Atsiprašau, kokia pavardė to jūsų... na, garsenybės?“ – „Čia visi garsenybės.“ – „To aukštaūgio, vedusio gražuolę?“ – „Čia visi aukštaūgiai ir vedę gražuoles. O į ką jis panašus?“ – „Į nuosmukio laikų Romos patricijų.“ – „ Taip iš karto ir reikėjo sakyti. Valaitis.“

Tomas Venclova

Kartą Andrejus Minske gavo nemažą tiems laikams honorarą už muziką filmui. Visą filmo komandą apdovanojęs gėlėmis, nusprendė, kad Baltarusijos sostinėj nėra kas veikti, sėdo į taksi ir atvažiavo į Vilnių, sukoręs daugiau kaip 200 kilometrų. Atsirado čia vėlai vakare, ėmė ieškoti pažįstamų, bet susivokė, kad neprisimena jų adresų, telefonų ir, kas blogiausia, net pavardžių.

Tada atsidūręs prie „Neringos“ užmezgė pokalbį su garsiuoju administratoriumi. Tarp jų įvyko toks dialogas: „Atsiprašau, kokia pavardė to jūsų... na, garsenybės?“ – „Čia visi garsenybės.“ – „To aukštaūgio, vedusio gražuolę?“ – „Čia visi aukštaūgiai ir vedę gražuoles. O į ką jis panašus?“ – „Į nuosmukio laikų Romos patricijų.“ – „ Taip iš karto ir reikėjo sakyti. Valaitis.“

- Ar jūs draugavote su tuo metu kultinių maskviečių literatų kompanija – Robertu Roždestvenskiu, Jevgenijumi Jevtušenka, Andrejumi Voznesenskiu, Vasilijumi Aksionovu?

- Mažai ką iš jų pažinojau. Jie buvo veikiau dailininko Stasio Krasausko kompanija. Į kai kuriuos iš jų mano kompanija žiūrėjo su tam tikra panieka, ypač į Jevtušenką. Su Aksionovu susipažinau jau Amerikoje, ten ir bendravome, o Lietuvoje – ne.

Tik Amerikoje susipažinau ir su disidentu rašytoju Viktoru Nekrasovu, nors jis buvo pažįstamas su mano tėvu. Nekrasovas draugavo su anarchišku kairuoliu, gulagus perėjusiu rašytoju Kaziu Boruta, tai buvo visai kitokio raugo žmogus.

O su Voznesenskiu, ko gero, „Neringoje“ ir susipažinom, paskui susitikom Amerikoje, kur aš jį pristačiau Yale‘io universiteto auditorijai. Vėliau esu apie jį parašęs labai piktą straipsnį, kuris jam kažkiek ir karjerą Amerikoje sugadino.

Josifas Brodskis žiūrėjo labai neigiamai į kai kuriuos asmenis iš tos kompanijos. Ištremtas į Archangelsko srities kaimą, kur praleido dvejus metus, jis parašė puikių eilėraščių, ir Jevtušenka panoro jį priglobti. Pakvietė į Maskvą, vedžiojo po restoranus, nupirko kažkokį kostiumą. Bet pasakė Brodskiui: išleisim tavo rinkinį, tik jam reikia lokomotyvo – pirmasis eilėraštis turi būti apie Leniną, o visi kiti – kokie nori. Brodskis skėlė jam antausį, ir tarp jų nutrūko ryšiai. Tokie tai buvo žmonės – ir Roždestvenskis, ir Voznesenskis, ir Jevtušenka rašė tuos lokomotyvus. Kaip ir daugelis neva modernistų Lietuvoje.

- Kaip suprantu, jei tie rusų menininkai čia būtų susitikę, jokio broliavimosi nebūtų buvę.

- Jei būtų susitikę Brodskis ir Jevtušenka, jie turbūt nė nebūtų pasisveikinę. Bet lankydavosi Petrapilio poetas Jevgenijus Reinas – jis buvo tarsi jungtis tarp skirtingų kompanijų. Reinas bičiuliavosi su Jevtušenka, bet ir su Brodskiu, kuris jį laikė net savo mokytoju.

Bičiulystė toks dalykas: kartais nežinai, kas tave pražudys, kas parems. Nebuvome su Stasiu Krasausku labai dideli draugai, bet kartą jis pasirodė kaip tikras bičiulis. Čia buvo įpainiota mergina. „Neringos“ vestibiulyje prie manęs prikibo tos merginos gerbėjai. Ėmė su manimi agresyviai kalbėti, aš agresyviai atsakinėti, bet paskui kažkaip aprimo. Viską matė Krasauskas, kuris mus atidžiai stebėjo. Paskui man pasakė: galvojau, jei jie pradės rimtai kibti prie Tomo, tai sveiki neliks, aš jiems parodysiu. O Krasauskas buvo atletas.

- Brodskis jums skyrė eilėraščių ciklą „Lietuviškas divertismentas“, kurį skaitant aišku, kad tarp jūsų buvo artima draugystė. Jūs nuolat kartu lankėtės „Neringoje“, čia klausydavotės džiazo...

- Mes „Neringoje“ sėdėdavome dažniau didžiojoje salėje, nes mažojoje per triukšmą būdavo sunku išgirsti muziką. Kartą su bičiuliais laukdamas mano kuklios esybės, nes aš vėlavau, Brodskis net tokį piešinuką pagamino su užrašu „Where is Mr. Tomas Venclova?“ Tas piešinukas išliko, jo faksimilė yra spausdinta. Eilėraštyje buvo eilutė: „I nikto ne znajet, v kotorom času zajdiot naše svetilo“ (Ir niekas nežino, kada pasirodys mūsų šviesulys). Nekuklu sakyti, bet jis turėjo galvoje mano asmenį. Galutiniame variante tos eilutės nėra.

- Ar matėte savo KGB bylą? Ten buvo pranešimų iš „Neringos?“

- Mačiau. Iš „Neringos“ pranešimų nepastebėjau. Byloje daugiausia buvo mano laiškai iš emigracijos motinai ir kitiems žmonėms (laiškus pristatydavo adresatams, bet nukopijuodavo). Labai pradžiugau, kad nė vienas mano bičiulis nepasirodė „stukačius“. Priešingai. Buvo įdomus epizodas su Pranu Morkumi. Man emigravus Morkus buvo iškviestas pasikalbėti apie mane, jis nieko blogo nepasakė, o protokolo gale yra tokia pastaba: Pranas Morkus buvo perspėtas apie šį pokalbį niekam neprasitarti, bet išėjęs iš KGB rūmų jis tuoj visiems viską papasakojo. Dėl tokio jo elgesio verbavimo procesas nutraukiamas...

Puikiai laikėsi ir kiti bičiuliai – pavyzdžiui, žurnalistas gamtininkas Zenonas Butkevičius, kurio, deja, jau nebėra gyvo. Tiesa, vienas asmuo parašė plačią mano charakteristiką rusų kalba. Ten nėra nei parašo, nei kokio slapyvardžio, nors aš daugmaž numanau, kas rašė. Yra viena frazė, kuri man labai patiko, nes atitinka tikrovę: „Tomas Venclova absoliučiai abejingas materialiam komfortui, bet labai neabejingas moterims.“ Tai buvo tarsi nuoroda saugumui – Tomo Venclovos nepapirksit daiktais, bet pabandykit pristatyti prie jo kokią moterį...

- Kaip rodo pasaulio istorija, tai ypač efektingas šnipinėjimo būdas, ar ne? Apie tai graudžiai kalbėjo ir Jevtušenka Solomono Volkovo filme, kuris per vieną Rusijos televizijų buvo parodytas 2013 metų pabaigoje. Tarp fantastinių pasakojimų, kaip Jevtušenka išsprendė Karibų krizę, pasikalbėjęs su savo „draugu Fideliu“, ir drovaus prisipažinimo, kaip jau pirmojo susitikimo metu Marlene Dietrich nusimetė prieš jį visus drabužius, Jevtušenka kalbėjo ir apie meilės istoriją su lietuve manekene, kuri pasirodė esanti saugumo agentė.

- Istorija – turbūt iš dalies tiesa. Aš net maždaug žinau, kas ta moteris. Matydavau ją „Neringoje“. Daug kas tai moteriai asistavo – įtariau, kad ji, turinti tiek pažinčių ir nuotykių, greičiausiai turi ir su saugumu ryšių. Nesakysiu jos pavardės, vėliau ji žuvo Jugoslavijoje, autokatastrofoje.

- „Neringos“ kavinėje kai kurie išrinktieji linksmindavo publiką visokiais ekscesais, kaip antai, braidymais po baseinėlį ar panašiai. Ar teko būti kokio nors įsimintino eksceso liudininku?

- Net pats jame dalyvavau. Jau minėtas dailininkas Valaitis kartą grįžo iš SSRS šiaurės, atlikęs ten didelį užsakymą, už kurį gavo įspūdingą honorarą. Užuot važiavęs namo, jis užsuko į „Neringą“ ir čia leidosi ūžti. Ir aš buvau kartu su juo. Nežinau, kaip ten atsitiko, bet dalis jo pinigų atsidūrė pas mane, kitą rytą nuėjau pas jo žmoną Marianą ir tuos pinigus jai atidaviau.

Rodos, tai buvo vienintelė honoraro dalis, kurią ji pamatė. Žmonės pasakojo, kad išėjęs į prospektą Valaitis barstė pinigus kaip sėjėjas grūdus.

- Jūsų bičiulis Savukynas yra sakęs, kad nebus galima parašyti praėjusio amžiaus septintojo ir aštuntojo dešimtmečių kultūros istorijos, neminint „Neringos“. Ar sutinkate su tuo?

- Sutinku. Lygiai taip pat nebus galima parašyti Smetonos laikų istorijos, neminint Konrado kavinės. 

Įdomu, kad „Neringoje“ lankydavosi nemažai oficialiosios kultūros atstovų. Ateidavo mano tėvas, kuris ten matydavosi ir su emigrantais. Pačios pirmosios buvo dvi moterys emigracijos veikėjos: Salomėja Narkeliūnaitė ir poeto Juozo Tysliavos našlė Valerija Tysliavienė. Sėdėjome su jomis (aš irgi sėdėjau), ir tai buvo pirmasis oficialiųjų Lietuvos inteligentų ir „amerikonų“ susitikimas.

Lankydavosi kavinėje rašytojai – Mykolas Sluckis, Alfonsas Bieliauskas, poetai Eduardas Mieželaitis, Justinas Marcinkevičius, Algimantas Baltakis. Su Baltakiu mudu beveik bičiuliavomės. O dėl emigrantų – į sovietmečio pabaigą užeidavo Algirdas Avižienis, Liūtas Mockūnas, Kęstutis Keblys...

- Jei paklausčiau kaip poeto, ar jaučiate „Neringoje“ tebeplevenančias garsiųjų lankytojų vėles?

- Šiek tiek, ypač su jumis dabar kalbėdamas tai prisimenu. Nors neretai čia užėjęs pasijuntu lyg būčiau paskutinis „Titaniko“ keleivis. Na, dar vienas kitas keleivis, net vyresnis už mane, tebėra...