Janina Bauman daug dešimtmečių nesiryžo ir nenorėjo aprašyti savo patirties Varšuvos gete. Knyga „Žiema ryte“ gimė po ilgų jos draugų įkalbinėjimų imtis savo gyvenimo Varšuvos gete ir išsigelbėjimo temos. Ji tiesiog netikėjo, kad kalbos galimybės gali leisti adekvačiai visa tai aprašyti. Dar daugiau, ji vijo šalin mintį imtis plunksnos rašyti apie tai, ko ji net nenorėjo prisiminti ir leisti kitiems sužinoti. Laimei, ji parašė nuostabią knygą. O jos vyras Zygmuntas Baumanas jai dedikavo savo genialią knygą „Modernybė ir Holokaustas“.
Rašyti patetiškų ir graudžių knygų orus žmogus negali. Lietuvių teatro režisierius ir aktorius Stanislovas Rubinovas kankinančiai ilgai ėjo į šią nedidelę, skausmo, išminties, ramybės ir orumo kupiną knygą. Kaip kalbėti apie tai? Kokia rašymo ir kalbėjimo strategija leidžia pasakoti tai, kas nepapasakojama, suvokti tai, kas nesuvokiama, sykiu dar išsaugant savo ir skaitytojo orumą bei išdidumą.
Juk su kaupu pakako to, kad nacizmas ir Holokaustas buvo išdidumo ir orumo sunaikinimas žmoguje – šitą puikiai jaučia atviri ir slapti nacizmo simpatikai, nepraleidžiantys progos išsityčioti iš nužudytųjų ir išgyvenusiųjų tą modernųjį pragarą. Tad negi rašysi raudą arba prakeiksmą, kuris bylotų, kad naciai savo tikslą pasiekė – privertė tave neoriai kalbėti apie save ir kitus, sunaikino tavo ir kito žmogaus vertės pojūtį pastūmėdami į pyktį, neapykantą ir kerštą?
Pakartodamas Ludwigą Wittgensteiną, filosofiškai diskretiškai pasiūliusį tylėti apie tai, apie ką neįmanoma kalbėti, Wieselis sakė lygiai tą patį apie Holokaustą – jis šaukte šaukiasi tylos. Ypač tada, kai kalbėjimas apie jį proginiuose politiniuose įvykiuose įvelkamas į pusiau tiesos ar rafinuoto melo rūbus. Ciniškai šaipydamasis iš jo Normanas G. Finkelsteinas, išsilavinusiems antisemitams padovanojęs liūdnos ir prastos reputacijos sąvoką „Holokausto industrija“, rašė, jog Wieselis tam ir vežiojamas limuzinais ir gauna milžiniškus honorarus, kad po to patylėtų.
Kad ir kaip būtų, tai lėkštas reikalas. Cinizmui ribos neegzistuoja. Išsityčioti galima iš ko tik nori. Savo memuarus rašantys Holokaustą išgyvenusieji šitą puikiai supranta. Iš dalies todėl jie ir nenori rašyti tokių knygų bei priešinasi joms iki paskutinės akimirkos, kada ranka ima ir pati parašo jas – atminčiai ir valiai klusniai nusekant iš paskos.
Tokios knygos rašymas verčia mintyse matyti besityčiojančius veidus ir girdėti baisias frazes iš iki koktumo pažįstamų antisemitinių pamfletų. Tai kova su šalia glūdinčios neapykantos balsais, kurios neįmanoma laimėti. Galima tik nuspręsti, ar turi jėgų tuos balsus išgirsti po daugelio metų, ar nori likusį gyvenimą gyventi negirdėdamas jų ir mėgindamas nuvyti mintį, kad jie niekur nedingo ir yra šalia.
Juk neapykantos balsai nuolat lydi tuos, kurie patyrė jos prisilietimą ir išsivadavo iš jos tik atsisakę kalbėti jos kalba – kito asmens, balso, žvilgsnio, akių ir egzistencijos paneigimo kalba. Jie priėmė gyvenimo faktą, kad meilė ir neapykanta gyvena šalia viena kitos, vaikšto kartu, todėl nuo mūsų pasirinkimo priklauso, kas bus sustabdyta ir kas įsijungs – kito veido priėmimas ar atmetimas.
Suklusau perskaitęs teatro režisieriaus ir aktoriaus Stanislovo Rubinovo prisipažinimą, kad jis skaito anoniminius interneto komentarus. Skaito, nes supranta, kad į nieką negalima numoti ranka ir nieko neverta ignoruoti. Tuos komentarus juk rašo ne marsiečiai, o šalia mūsų gyvenantys ir neretai mus puikiai pažįstantys (todėl dar skaudžiau geliantys ir iki patologijos besimėgaujantys tuo) – iš čia ir detalės, kurių visiškai svetimi žmonės nežinotų.
Beje, anaiptol ne vienas Stanislovas Rubinovas skaito anoniminius komentarus – man yra prisipažinę juos skaitantys ir kiti protingi, aukšto lygio žmonės – pavyzdžiui literatūros tyrinėtoja Dalija Epšteinaitė. Ne kartą juos įdėmiai skaitąs man prisipažino ir Tomas Venclova, pridūręs, jog privalo žinoti, kaip veikia ir kuo užsiima kolektyvinė tautos pasąmonė.
Blogis gimsta šalia ir, tiesą sakant, nuolat šalia mūsų egzistuoja. Tie, kuriuos mirti vedė arba žudė klasės bičiuliai ir kaimynai, suprato šitą baisią tiesią geriau nei bet kas kitas. Suprato jie ir kitą tiesą, kurią sužinojus gyvenimas anaiptol netampa mielesnis – meilė ir neapykanta vaikšto kartu, jos po vieną nepasirodo. Meilė ir neapykanta – seserys. Tave myli ir nekenčia ta pati stovykla. Meilė ir gimsta ten, kur mūsų nekenčia.
„Užjauskite budelį“ – dainavo Aleksandras Galičius, didis rusų bardas, poetas ir disidentas, Aleksandro Štromo draugas. Rubinovas šiltai mini Aliką (kaip jį visą gyvenimą su meile vadino bičiuliai Rusijoje ir Lietuvoje) Štromą, kuris jam nieko nepasakojo apie savo stebuklingo išlikimo karo metais istoriją (p. 91). Šitos paradoksalios ir sunkiai suvokiamos empatijos daug knygoje, kuri persmelkta atleidimo dvasios, bet sykiu nenoro užmiršti ar juolab leisti, kad šita istorija būtų kieno nors ciniškai perrašyta ir iškraipyta.
Beje, o ką jie vienas kitam galėjo papasakoti? Juk du žydai po Holokausto supranta, kad pati kalba užprotestuos ir neleis jiems visko papasakoti. Aliko tėvą Jurgį Štromą, Lietuvos patriotą, nužudė per Lietūkio garažo žudynes, kurias ne kartą mėginta aiškinti spontaniško keršto jausmu NKVD tardytojams ir kitiems žydų kilmės sovietų represinių struktūrų pareigūnams. Apie ką čia kalbėti po to, kai sadistai nužudo buvusį Lietuvos laikinąjį reikalų patikėtinį Berlyne Jurgį Štromą, kurį net bičiuliai žydai vadino litvomanu?
O ką papasakoti apie motiną Jekateriną Maksimovną Kocin, kuri dingo iš Aliko gyvenimo Kaune gete (iš kurio Aleksandrui pavyko išsigelbėti), po to pateko į Štuthofo konclagerį ir nusižudė likus trims savaitėms iki nacistinės Vokietijos sutriuškinimo? Ką papasakoti apie Mariją ir Antaną Macenavičius, kurie rizikavo savo ir visos savo šeimos gyvybe slėpdami Aleksandrą? Ką pasakyti apie paprastus kaimo žmones, kurie prisipažįsta po karo, kad labai bijojo vokiečių ir baltaraiščių, bet dar daugiau bijojo Dievo?
O ką Rubinovas Štromui ir kitiems galėjo papasakoti apie savo tėvo sušaudymą? Apie tai, kaip Laikinosios vyriausybės sprendimu iš Lietuvos žydų buvo atimti radijo imtuvai, o po kelių dienų baltaraiščiai (vadinę save laisvos Lietuvos partizanais) sušaudė jo tėvą? Apie tai, kad šios operacijos buvo jų vadinamos „nukenksminimo akcijomis“ (žr. p. 25)? Ir kas kada nors supras, kodėl paprastas kaimo žmogus, lietuvis Vitoldas Butvilas (Witold Butwiło) iš Proniūnų kaimo prie Astravo, Baltarusijoje, gelbėjo du besislapstančius žydus, motiną ir sūnų, puikiai suprasdamas, kuo baigtųsi jo veiksmų iškilimas viešumon (p. 45-46)?
Žydai žino kažką, kas visiškai paslėpta nuo kitokios patirties žmonių – ypač nuo tų, kuriuos saugiai formuoja buvimas daugumoje.
Visų pirma, tu niekada neturi vieno vardo. Tavo vardas gali būti vienas vieniems (saviems), bet visai kitas – kitiems (nebūtinai svetimiems, o tiesiog kitai kultūrai). Aronas virsta Arkadijumi, o vėliau krikščionišku Stanislovu.
Antra, niekada nepasakosi savo vaikams to, ką tu patyrei Holokausto metu, kol neįsitikinsi, kad jie pajėgs psichologiškai susidoroti su ta informacija, nepalūš ir nepasiduos neapykantai savo pačių gimtajai kalbai, kultūrai ir visiems, kurie juos supa.
Tai istorijos apie tai, kaip mano kartos žydų tėvai karo metais gyveno duobėje, miške, kojas šildė mėšle ir tiek badavo, kad šeimos nariams kildavo mintis apie vienas kito pakorimą, kad baigtųsi visos tos beviltiškos ir žeminančios kančios. Istorijos apie tai, kaip kažkam vis dėlto kilo mintis dar bent kartą, bent vieną dieną pamėginti gyventi – o gal įvyks stebuklas ir kažkas paslėps? Istorijos apie tai, kaip mirties nustojama bijoti, nes ji pernelyg priartėja ir suartėja su tavimi, kad jos bijotum. Ji tampa sava ir net pradeda patikti tau – kaip galimybė, kuri nuolat su tavimi ir atvira tau, kai jau suprasi, kad viskas darosi per sunku ir nebenori čia būti.
Trečia, nenorėsi, kad tavo vaikai būtų žydai, nes netikėsi, kad jie gali būti laimingi likdami paveldėję tavo paties nesaugumo šaltinį. Tu norėsi, kad jie visada būtų dauguma, kad jie jai saugiai priklausytų ir niekada netaptų kieno nors išskirtąja, atskirtąja ir paženklintąja mažuma. Tavo vaikai turi nesiskirti nuo kitų.
Stanislovo Rubinovo knyga – nepaprastai ori oraus žmogaus knyga. Nors pasakojimas apie per stebuklą išsigelbėjusią moterį su berniuku, apie kuriuos karo metais kaimuose pradeda sklandyti legendos, stingdo kraują savo detalėmis, niekas neperspausta. Kai kurios detalės glumina riba, kuri pasiekta gėdos, sąžinės, etinio intymumo situacijomis, kada žmonės nebeišlaiko įtampos.
Pavyzdžiui, taip glumina ir sykiu viltį palieka raudanti vokiečių vaikų klasė Rubinovui jai pasakojant šiurpias savo išlikimo istorijos detales. Gaila verkiančių vaikų, nes kuo jie dėti, kad vokiečių ir kitų Europos šalių naciai – vieni iš pareigos ir pašaukimo, kiti vardan paprasčiausios naudos – išžudė žydus ir sunaikino jų kultūrą Europoje; kita vertus, tai viltis, kad žmones smaugia gėdos jausmas, kad kažkas jų vardu, jų šalyje ir kalbėdami jų kalba bei dangstydamiesi jų bendra istorija ir kultūra sadistiškai sunaikino vaikus, moteris, senius, o po to dar sukūrė teoriją, kad visi jie išdavė savo tėvynę ir atstovavo pasauliniam bolševizmui.
Knygos kulminacija – stebuklingas išlikimas gyvųjų tarpe po egzekucijos, kada visiškai girti baltaraiščiai nesugebėjo sušaudyti berniuko. Įvyksta stebuklas ir jis lieka gyvas. Kita sukrečianti detalė – pasirodo, per karą Baltarusijoje šunys išmoko neloti ir tik tyliai urzgė, nes lojančius šunis vokiečiai šaudė (p. 46).
Nuostabus epizodas yra ir stebuklingas vaiko išlikimas gyvųjų tarpe po to, kai miške jis susidūrė su vokiečiu kareiviu, kuris viską suprato, bet paliko jį gyvą ir leido pabėgti. Kodėl? Nes jų žvilgsniai susitiko ir jis per ilgai žiūrėjo į berniuką. Nes jis suprato, kad mirtis galbūt pasirinko ne vien žydą berniuką – ir jį patį siuntė į Stalingradą, kurio pavadinimą jis pasakė vaikui.
Antroji dalis lengva. Po miško niekas nebegali būti sunku. Ateina lengvumas – kaip dovana ir branda. Tai po tragedijos įvykstantis lengvumo atėjimas, kurį tobulai įkūnija autoriaus aprašytos mano mėgstamos 24 Dmitrijaus Šostakovičiaus preliudijos ir fugos, skirtos Johannui Sebastianui Bachui (p. 165).
Dvi egzistencinės metaforos įrėmina ir įprasmina šią knygą – miškas ir scena. Slapstymasis ir nuolatinis negailestingas savęs eksponavimas. Tarsi du vienas kitą paneigiantys buvimo pasaulyje būdai, bet juk jie nuolat su mumis. Jie nuolat čia. Tik kartas nuo karto vienas iš jų ima viršų mumyse.
Pamenu, ką man kartą Krokuvoje pasakė Lietuvą mylintis ir mūsų šalyje filmavęs rusų kino režisierius Aleksejus Simonovas. Man pasakius jam, kad rusų disidentuose mane žavi jų lengvumas ir ironija, Simonovas šyptelėjo ir tarė: „Jie užsitarnavo tai. Jie nusipelnė lengvumo“.
Tą patį galiu pasakyti apie Maestro Stanislovą Rubinovą ir jo jaudinančią, bet sykiu orumo ir kilniadvasiškumo kupiną knygą Miške ir scenoje. Jis įgijo teisę į lengvumą. Į pabėgimą nuo aukšto stiliaus. Į saugų nutolimą nuo patetikos. Į lengvumą ir kito atjautą.
Režisieriaus, Kauno kamerinio teatro įkūrėjo ir meno vadovo Stanislovo Rubinovo gyvenimo istorija – unikali, kupina dramatiškų, lakiausią žmogaus fantaziją pralenkiančių vaizdų ir išgyvenimų, susijusi su autentiškais mūsų šalies istorijos puslapiais. Tokios istorijos, kurios nėra jokiuose vadovėliuose – tapusios vieno žmogaus likimu, o gal žmogaus likimas, tapęs istorija. Šiuose prisiminimuose gausu įdomių Lietuvos prieškario gyvenimo detalių iš autoriaus vaikystės, tragiškų karo įvykių fragmentų, pokario realybės, sovietinio laikotarpio absurdo.
Tai ne tik spalvinga ano laiko visuomeninių įvykių panorama, bet ir betarpiški liudijimai apie daugelį iškilių kultūros asmenybių: Kiprą Petrauską, Juozą Babravičių, Antaną Sodeiką, Stasį Krasauską, Joną Švedą, Eleną Čiudakovą, Antaną Kučingį, Benjaminą Gorbulskį, Rolandą Butkevičių, Ričardą Mikutavičių. Jie parašyti grakščia forma, su netikėtumo, švelnaus humoro elementais, mėginant suprasti kitus ir save, kitaip tariant, „išeiti iš miško“, kuriame netiesiogiai gali pabuvoti kiekvienas.