L. Donskis. Karas nuplėšia visas kaukes

Blogis – ne akyse monstru virstantis kaimynas ar buvęs klasės draugas, o jo spengiantis tylėjimas ir nebuvimas, kai mus naikina tie, su kuriais mūsų niekas nesieja.

Apie tai byloja Sigito Parulskio romanas „Tamsa ir partneriai“. Tai romanas apie blogio formas, kurios slypi ne demoniškoje žmogaus prigimtyje ar mumyse slypinčiame šėtone, o galimybėje kai kada, kurį laiką ir ypatingomis aplinkybėmis daryti kažką, kas būtų neįmanoma normalioje kasdienybėje. Jei šėtonas ir reiškiasi, tai vyksta ne taip, kaip mes įsivaizduojame. O įsivaizduojame mes jį kaip nemotyvuotą smurtą, godumą ar sadistinį žiaurumą žmonėse, kuriuose tarsi nebuvo užuominos į socialinę patologiją. Iš tikrųjų modernusis šėtonas – tai visų empatijos ir simpatijos kitam žmogui likučių sunaikinimas savyje.

Simone’a Weil po Antrojo pasaulinio karo rašė, kad neapykantos esmė slypi mūsų gebėjime žmogų paversti daiktu. Tuos pačius žodžius savo distopijoje „1984-ieji“ parašė George’as Orwellas. Nužmoginimas vyksta dviem trajektorijom – iš aukos atimant orumą (kad ir nuogai nurengiant jį prieš sušaudant, tuo jau sunaikinant jo neliečiamybę ir išdidumą), o iš savęs – pauzę ir žvilgsnį į pasmerktojo akis. Jei žvilgsniai susitiks, nepatologiškas ir smurto įrankiu paverstas žmogus neturės jėgų nužudyti savo beginklę auką. O kaip dar paaiškinti budelio apsaugojimą nuo aukos žvilgsnio užrišant aukai akis, ant galvos uždedant gobtuvą arba iš jos atimant orumo likučius per apgailėtiną ir degraduojančią kūno nuogybę? Nes aukos žvilgsnis jųdviejų trumpame susitikime budelį pastato prieš Trečiąjį – Dievą arba moralinį įstatymą.

Leonidas Donskis

Ne tik neapykanta gali paaiškinti Šėtono atėjimą į Lietuvą karo metais atimant iš žmonių atmintį, sąžinę, jautrumą ir bendrystės galias.

Parulskio romane veikia ne demonai, o kuo normaliausi žmonės. Jiems tiesiog leista būti tuo, kuo neįmanoma būti ne karo metu. Fotografo Vincento meilužės žydės Juditos žodžiai „šis karas nuplėš visas kaukes nuo mūsų veidų“ tampa romano leitmotyvu – jis ypač įtaigiai pasikartoja teksto pabaigoje, Juditos atsisveikinimo laiške Vincentui, kuriame viskas reziumuojama žodžiais „karas nuplėšia visas kaukes.“ Karas – tai situacijos ir įvykiai, kada apsinuogina žmogaus esmė. Jis ir pats šito nežino. Atradimas gali būti šokiruojantis, o tiesa apie save – nepakeliama. Manęs apie save, jog yra viso labo darbštus ir tylus žmogelis pasirodo begebąs meistriškai išžudyti tūkstančius žmonių – tiksliai ir tvarkingai, o svarbiausia – su naujai atrastu istorinės misijos pojūčiu.

Mes nežinome, kas esame, kol nesusitinkame su svetima mirtimi, jos baime ir galimybe per ją tapti galingais, praturtėti, susikurti misijos pojūtį arba lemti svetimą likimą ir patirti savo galią lemti kito žmogaus likimą. Juk žudikai „Tamsoje ir partneriuose“ – ne realūs žmonės, o biblijinės konstrukcijos, kurių knygos autorius griebiasi sąmoningai. Beje, kai kurie jų nepaprastai žemiški ir mylintys gyvenimą – su kokia meile po masinės žydų egzekucijos (t.y. po sunkaus darbo) Jokūbas Vyresnysis ir Tadas kalba apie kiaušinienę. Sumuštinio principu keliais sluoksniais sudėję išžudytų žydų kūnus masinėje kapavietėje ir gausiai ją pabarstę kalkėmis jie aptaria savo išsvajotos pusryčių kiaušinienės trynio stangrumą, smulkiai supjaustytus svogūnų laiškučius, česnakus ir šviežiai paraugtus agurkiukus, visą šitą rojų žemėje nusakydami žodžiu „simfonija“. Kone tobulas receptas nūdienos žvaigždžių kulinarijos knygoms.

Sykiu žudikai lieka biblijinės parabolės – jie it iš baisios pasakos arba tolimos šalies. (Žinau iš autoriaus duoto interviu, kad jis kategoriškai atsisakė psichologizuoti ir „rafinuoti“ žudikus, kurie taip ir lieka romane beveidės ir besielės būtybės.) Kai kurie jų savo kalba apie apiplėštas, prieš mirtį išprievartautas ir nužudytas jaunas žydes pasirodo besą paprasčiausi marodieriai, kuriuos karininko garbės kodekso nepraradęs žmogus sušaudytų vietoje pagal visus karo lauko įstatymus. Bet sykiu kunigų seminarijoje pasimokęs ir iš jos išmestas (pats teigiąs savo noru išėjęs) Jokūbas Vyresnysis sugeba į pokalbius įterpti net ir lotyniškų frazių. Pavyzdžiui, į Vincento patarimą Baltramiejui nuo mirusių žydų gintis kiaulės kaulu jis reaguoja teologine fraze obscurium per obscurius (tai, kas nesuprantama, aiškinti dar nesuprantamiau).

Tai iš žmogiškojo jautrumo zonos pasitraukę ir į jį nebesugrįžtantys žmonės. It viduramžių ir renesansinės Europos viešų egzekucijų budeliai ir stebėtojai – o juk miniose būdavo apstu moterų su kūdikiais ir ramių, darbščių žmonių. Ar jie buvo patologiškai žiaurūs? Anaiptol. Tiesiog mirties pavertimas spektakliu ir vieša teatralizuota švente iš ketvirčiuojamojo ar ant rato kankinamojo atimdavo tai, kas jį vertė žmogumi – kitų žmonių atpažinimą ir pripažinimą, kad jis yra žmogus, o sykiu ir atjautą. Jis būdavo paverčiamas daiktu. Pasitraukimo-ir-grįžimo ciklas, ženklinantis išėjimą iš savojo jautrumo ir kartu etinio santykio su kitu žmogumi sunaikinimą, o po to grįžimą, tarsi nieko nebūtų įvykę, – tai karo statisto, XX a. mažojo žudiko būsena, kada jis gali pasitraukti iš buvimo žmogumi ir jautrumo zonos, o po to sugrįžti į ją. 

Tad ne tik neapykanta gali paaiškinti Šėtono atėjimą į Lietuvą karo metais atimant iš žmonių atmintį, sąžinę, jautrumą ir bendrystės galias. Holokaustas būtų buvęs neįmanomas ne tik be nacių zoologinės neapykantos žydams ir rasistinės ideologijos, kurios gebelsiškas idiomas apie žydišką komunizmą kaip papūgos kartojo baltaraiščiai, bet ir be žudynių rutinizacijos – o pastaroji įmanoma tapo tik adiaforizacijos dėka.

Zygmunto Baumano terminą pavartojus, adiaforizacija (žydų laikymas net ne savo priešais, o veikiau naciams neįtikusiais daiktais ir naikintinomis šiukšlėmis) sunaikino visą etinę dimensiją vertinant savo kaimynus ir klasės draugus. Marodieriai ir karo nusikaltėliai, ant duobės krašto prie tūkstančių žydų lavonų gėrę degtinę ir aptarinėję grobį ir laimikius, žydus kaip priešus viso labo tik racionalizavo, idant tai įgytų kiek romantiškesnį atspalvį. Jie žydus paprasčiausiai likvidavo kaip žmogiškas kliūtis ir atliekas, kurių turtą ir namus buvo galima perimti susikuriant herojišką naratyvą apie nuo išdavikų ir priešų esą gelbėjamą tėvynę. Pagal visą adiaforos logiką, žydai buvo nesvarbūs dalykai, daiktai, į kurių sunaikinimą neverta pernelyg rimtai reaguoti.

Kodėl fotografas Vincentas tampa kūrinio centrine figūra? Nes fotografija – tai geniali tyla. Ji gimsta iš grožio, aistros, mirties ir siaubo fiksavimo, o ne iš tiesioginio dalyvavimo tikrovėje arba pasipriešinimo jai. Fotografas visada jaučia tylų dėkingumą už labiausiai sukrečiantį ir baisiausią realybės epizodą, kuris netrunka virsti menu (arba mirties pornografija, kurios trokšta Menininkas – nacių karininkas, išsiilgęs danse macabre tikrovėje ir biblijinių siužetų pavertimo savo kasdienybe ir erosu). Tai romanas apie tylą. Kai tyli kunigai, mokytojai, profesoriai, valstybės veikėjai, prabyla tie, kurie tylą suvokia kaip signalą daryti ką tik nori. Šitą signalą tokie kaip Jokūbas Vyresnysis pajunta žaibiškai.

Ne veltui knygos epigrafu pasirinkti žodžiai apie fotografijos nepadorumą ir leidimą tam, kas fotografuoja, jaustis iškrypėliu. Tai galimybė užgrobti svetimą intymumą, kolonizuoti svetimą erosą ir kontroliuoti seksualinę vaizduotę. Lygiai kaip Menininkas kalba apie karą, kaip galimybę iš aukų atimti mirties kontroliavimą (mirtis nebėra prisijaukinta, žmogus nebežino, kada mirs ir negali kviestis kunigo ir artimųjų kaip normaliu metu – jo mirtis yra Maestro iš vokiečių žemės, kaip mirtį pavadino Paulis Celanas savo „Mirties fugoje“, rankose), fotografas kontroliuoja ne savo, o svetimą intymumą. Vincento nufotografuoti Juditos aktai ne tik išduoda jų romaną jos vyrui Aleksandrui, bet ir sužadina Menininko aistrą jaunai ir gražiai žydei moteriai. Bet Menininkui, idant neišniekintų rasės fiziniu artimumu žydei (tai nesaugu), tenka erosą susieti su mirtimi. O mirtis – žydo palydovė. Tai – saugu.

Noras užfiksuoti žmones prieš pat jų egzekuciją yra ne tik pasibaisėtinos nepagarbos gyvybei ir mirčiai išraiška, bet ir baisus visiško svetimo orumo palaužimo ir dominavimo ženklas. Jokūbas Vyresnysis priešinasi fotografavimui ir gąsdina nušausiąs Vincentą, jei pastarasis drįs atgręžti į jį savo fotoaparatą. Bet Menininkas trokšta išvysti kaip galima daugiau mirties baimės ir pažeminimo palaužtų žmonių ir jų užgesusių, bereikšmių žvilgsnių. Tu turi būti įsitikinęs absoliučiu savo jėgos pranašumu ir neatšaukiamu dominavimu. Priešingu atveju nuotraukos virs ne tavo triumfo įrodymu, o liudijimu ir įrodymais prieš tave teisme, kai būsi teisiamas už karo nusikaltimus. Nemanau, kad naciai, neretai inteligentiški žmonės, nebūtų šito supratę. Noras fotografuoti byloja apie įsitikinimą, kad viskas, kas čia vyksta, neturi alternatyvos ir net teorinės pralaimėjimo ar juolab visiško kracho galimybės.

Prisipažinsiu, man Katastrofos nuotraukos paliko neišdildomą įspūdį. Holokausto muziejuje Vašingtone vienoje sekcijoje ant sienų kabo šimtai ikikarinių Eišiškių žydų nuotraukų. Nė vienas iš tų žmonių neliko gyvas. Jie visi buvo sunaikinti. Į mane žvelgia gražių jaunų moterų, vaikų, senių, rabinų, amatininkų, muzikantų veidai – mes net nebežinome jų vardu, ne tik gyvenimo istorijų. Ir ne mažiau sukrečianti man pasirodė nuotrauka, kurioje ant sušaudytų žmonių pilnos duobės krašto sėdi jaunas žydas, prie kurio smilkinio nacis pridėjęs pistoletą. Jie – daugmaž vienmečiai. Aš suprantu, kad mane, žiūrintį į šią mirties uvertiūrą, tapusią seniai įvykdytu nusikaltimu Dievui ir žmonijai, sekundė ir sykiu epocha skiria nuo šūvio, kuriuo baigėsi to žmogaus gyvenimas. Baigėsi linksmai kvatojantis naciams, kurie smaginosi atimdami gyvybę iš žmogaus.

„Tamsa ir partneriai“ primena kino scenarijų. Parulskio romanas savo raiškos formomis yra itin artimas Lilianos Cavani filmui „Naktinis portjė“. Žinoma, nerimta lyginti filmą ir knygą, bet jų poetika yra tikrai gimininga. Erotika ir mirtis, žudymas kaip lytinio akto tęsinys, Salomėjos ir Jono Krikštytojo nukirstos galvos pavertimas nebe biblijiniu siužetu, o realiu mirties teatru, skirtu tam, kad patirtum seksualinį susijaudinimą, kova tarp kopuliacijos troškimo ir šlykštėjimosi kasdienybe tapusiu žmonių žudymu – visa tai atkeliauja iš provokatyvaus italų kino režisierės filmo.

Bet tai pasakytina su rimta išlyga – kaip minėta, Parulskis atsisako psichoanalitiškai rafinuoti ir komplikuoti žudikų charakterius ir asmenybes. Jie yra zombiai be veido, sielos ir sąžinės, o ne tie karo traumuoti nacių karininkai, kuriuos pokario Vienoje mes stebime Lilianos Cavani filme. Lygiai kaip romane nėra ir jokios užuominos į Stokholmo sindromą ir aukos meilės-neapykantos budeliui ambivalenciją, kuri smelkte persmelkia Cavani filmą. 

Beje, savo kinematografine estetika „Tamsa ir partneriai“ primena kitos puikios italų kino režisierės Linos Wertmüller filmus (ypač jos šedevrą apie II pasaulinį karą „Septynios gražuolės“) – įdomu, kad mirties, siaubo ir brutalumo atvėrimas per nepasotinamą geismą ir seksualinę aistrą yra tapęs meno kalba, kuri ypač gerai įvaldyta moterų menininkių. Parulskis šiuo atveju patenka į sudėtingą dilemą: kas leidžiama moteriai menininkei, gali tapti kultūriniu tabu vyrui.

Klausimas, ar šiandien lietuvių autorius galėtų parašyti iš tikrųjų europinio lygio romaną apie Holokaustą, anaiptol nėra vien klausimas apie rašytojo talentą. Talento Sigitui Parulskiui tikrai nestinga. Jis – europinio masto poetas, eseistas ir prozininkas. Tik reikalas čia tas, kad poezija yra labiau priklausoma nuo individualaus talento, o stambioji proza ir ypač romanas neįsivaizduojami be didžiųjų socialinių ir politinių įtampų, iš kurių randasi ir pasakojimas, ir forma. Kažkas panašaus pasakytina ir apie skirtumus tarp humanitarinių ir socialinių mokslų – pirmieji yra išskirtinai susiję su meistryste ir talentu, anaiptol ne su šalies dydžiu ir jos imperinio dominavimo ar totalitarinių eksperimentų su žmonija istorija, o antrieji yra sunkiai įsivaizduojami be buvimo socialinės kaitos smaigalyje, visų pirma dramatiškomis ir tragiškomis jos formomis.

Būkime atviri: nūdienos lietuvių prozininkams šiandien sunku ką nors stebuklinga parašyti šia tematika. Ne ta mūsų situacija, ne tos etinės ir politinės įtampos, pagaliau ne tos mūsų viešojo gyvenimo ir debatų formos. Mes taip ir neatradome tos atminties ir jautrumo terpės, iš kurio kiltų europinio masto romanas apie Holokaustą. Nieko už Lietuvos sienų nedomina mūsų žiniasklaidos vulgarumas, skandalai ir politinis kičas. Sukrečiančiam tekstui apie Shoah reikia tokios kovos su valinga užmarštimi ir Katastrofos neigimu arba jos pavertimu viso labo tik viena iš XX a. tragedijų (o juk tai ir yra viena iš jos paneigimo formų, mėginant paprasčiausiai sukeisti vietomis aukas ir budelius), iš kurios kiltų stiprus pasipriešinimas ne tik nuosavai demagogijai, politikų bailumui, oportunizmui ir cinizmui, bet ir pačiam mūsų laikotarpiui – šiai užmaršties ir amnezijos epochai.

Gyvenimo Lietuvoje susmulkėjimas ir vietinio triukšmo dėl nieko laikymas kosminio masto įvykiais nepadeda mūsų autoriams. Patinka mums tai ar ne, bet lygiai kaip politikas priklauso nuo spaudos ir debatų lygio, taip ir rašytojas nėra nepriklausomas nuo istorinio ir literatūrinio diskurso lygio. „Trys sekundės dangaus“ yra romanas, kilęs iš tiesioginės patirties, o „Tamsa ir partneriai“ – tai komplikuota istorinių traumų rekonstrukcija ir ne mažiau komplikuotas jos pavertimas grožiniu tekstu.

Šis romanas pasmerktas tam, kad jam priekaištautų kone visi. Vieniems neišvengiamai klius tai, kad jame per daug smurto ir sekso scenų (nors aš nežinau ir netikiu, kad kas nors žino, kiek jų turi būti, kad literatūra būtų tiesiog literatūra, o ne koks estetizuotas didaktikos priedas ir jaunimo auklėjimo priemonė). Kitiems užklius romanų personažų abstraktumas, aistoriškumas ir biblijinis simbolizmas. Dar ką nors žeis tai, kad sadistinės scenos ir baisios žudynės kelia negeras asociacijas apie lietuvių tautą ir menkina Lietuvą. Pagaliau kažkam nepatiks faktas, kad lietuvis rašytojas ėmėsi tokio kūrinio ir kad jis esą nepasakė visos tiesos apie tą siaubą. Beje, ką aš nuoširdžiausiai sveikinu, tai visų pirma faktą, kad romaną apie Holokaustą pagaliau parašė ne Lietuvos žydas, o etninis lietuvis ir tiesiog giliai lietuviškas rašytojas.

Manding, itin pavykusiu romano komponentu laikytina užuomina į epochos pabaigą, kurios tašku tampa Europos žydų sunaikinimas. Atsisveikinimo laiške Vincentui Judita rašo apie savo vyro Aleksandro nevaisingumą, kurį Prancūzijoje patvirtino profesorius Žiuljenas Robgrijė. Kas tai, jei ne žaisminga aliuzija į vieną iš „naujojo romano“ kūrėjų Aleną Robgrijė (Alain Robbe-Grillet, 1922–2008)? Epochos pabaiga ir nevaisingumas – artimos ir viena kitą stimuliuojančios metaforos. Tebūnie tai asociacijų žaismas, bet jis nėra nekaltas tekste.

Niekas nėra nekalta tekste. Tai pasakytina ir apie žydų prakeiksmus lietuviams už kančias ir mirtį – šitą savo interviu ne kartą mini Parulskis. Jis yra išsakęs ir tokią mintį, kad mums nesiseka sukurti normalios šalies ir europietiško gyvenimo todėl, kad už lietuvių nusikaltimus ir žiaurumą žydai esą juos baisiai prakeikė. Palikime tai stiprios ir lakios frazės žanrui – prakeikė mus visus pati modernybė, atėmusi iš mūsų atmintį bei jautrumą, o žmoniją pavertusi malonumų gausinimo ir vartojimo intensyvinimo gyvuoju instrumentarijumi, viso labo aptarnaujančiu anoniminę galios ir mainų struktūrą. Gyvename epochoje, kurioje žmonių gyvenimais ir jų išrovimu su šaknimis iš jų šalių ir kultūrų matuojama ir tręšiama valstybės ir ekonomikos sėkmė; epochoje, kurioje žmogus tampa statistikos vienetu. Ir nieko šitas žodynas ir visa technokratinė barbarybė jau nebestebina.

Holokausto pasekmės gyvos ir primena apie save kiekvieną kartą, kai pats šis žodis rašomas iš mažosios raidės be jokio sielos krustelėjimo, tarsi kalba eitų apie techninį terminą, kuris nė iš šio, nė iš to savo svarba turi būti prilygintas asmenvardžiui ar net tam, kas dar aukščiau ir už asmenvardį – vietovardžiui. Holokaustas yra čia ir dabar kiekvieną kartą, kai mūsų šalyje karo nusikaltėliai yra garbinami kaip nacionaliniai didvyriai, o aukos kaltinamos už savo žudynes. Jis niekur nedingo jau todėl, kad pats patekimas į kalbėjimo apie jį lauką pasmerkia vienatvei ir atakoms iš visų pusių.

Todėl jau anaiptol nebe pirmą kartą mūsų šalies istorijoje laimi tylintieji ir stebintieji. Laimi egzistenciniai fotografai. Nes ramu, saugu ir gražu. Judita rašo, jog netiki prakeikimais, tiki bausme ir atmintimi. Fotografija išsaugo tikrovę, ji yra įvykių ir faktų pribuvėja. O faktai, kaip nemariajame Michailo Bulgakovo romane „Meistras ir Margarita“ sakė Volandas – pats atkakliausias ir labiausiai nepermaldaujamas dalykas pasaulyje. Fotografijos žudymo epochoje – tai mirties vojerizmas, kuris pasitenkinus palieka visus savo pėdsakus kitoms kartoms. Fotografijos nedega.

Fotografas, kaip žinia, yra stebėtojas. O stebėtojas buvo paradigminė ir gerokai labiau tipiška figūra Holokausto istorijoje, nei patys žudikai ar gelbėtojai. Žudė ir gelbėjo mažuma, stebėjo tylioji dauguma. Ir šiandien spengianti tyla ir valinga užmarštis lieka akivaizdžiausia atminties strategija Lietuvoje. Tyli viltis, jog jie išmirs, ir pagaliau nebebus apie ką kalbėti. Niekas nebetrukdys plėtoti herojiško naratyvo, nes nebeliks kliūčių ir gyvųjų priekaištų. Juk, anot Juditos, karas nuplėšia visas kaukes. Kalbėjimas apie jį – taip pat.

Ir vis dėlto noriu išsakyti savo gilią pagarbą lietuvių autoriams, kurie pastaruoju metu ėmėsi šitos baisios ir nieko, išskyrus aršias atakas ir valingą jų užmarštį, neatnešiančios temos. Visų pirma Daivai Čepauskaitei ir Sigitui Parulskiui. Jau pats tokių tekstų rašymas yra etinė ir pilietinė pozicija, drąsos ir taurumo gestas. Juk ne tik visa tiesa be jokių pagražinimų, bet ir pats šios temos ėmimasis rašantįjį paverčia ir viešosios nuomonės, ir elito jei ir ne priešu, tai tikrai ne herojumi. Jau neminint vienatvės, izoliacijos ir priekaištų iš visų pusių ir stovyklų – tai visada tampa rašymo ir kalbėjimo apie Holokaustą kaina.