L. Donskis. Politika, humoras ir pramogos užmaršties amžiuje

Buvo laikas, kada politika buvo neįsivaizduojama be istorijos – metraščių, kronikų ir didžiųjų įvykių interpretatorių. Be Herodoto ir Tukidido nedaug ką suprastume senovės graikų politikoje, lygiai kaip be Plutarcho ir Tito Livijaus vargas mums būtų su senovės Romos politikos studijomis.

Be Cicerono laiškų ir traktatų romėnų politika netaptų tuo, kuo ankstyvojoje modernybėje ji tapo Europoje – politinės minties ir dorybių etalonu, sykiu didžiuoju ir įkvepiančiu pavyzdžiu, kaip kurti civilizuotą politiką ir jos institucijas.

Buvo metas, kad politikai buvo svarbi ne tik istorija, bet ir literatūra. Renesansinė politika be Niccolò Machiavellio istorinių traktatų, laiškų ir komedijų, Michelio Montaigne’io esė, Williamo Shakespeare’o tragedijų, komedijų, sonetų ir istorinių kronikų, Christopherio Marlowe, François Rabelais, Lope de Vega’os, Pedro Calderono ir Migelio de Cervanteso šedevrų mus paliktų minties dykvietėje – mes nieko nesužinotume apie tos epochos politinį gyvenimą, išskyrus žudynių ir miestų užėmimų aprašus. Lygiai kaip be moralinės perspektyvos visa istorija būtų tiesiog niekas – ji paprasčiausiai virstų ligų epidemijų, egzekucijų, gimimų ir mirčių registracijomis.

Be grožinės literatūros mes liktume nesupratę ne tik Rusijos politinių dramų ir kitamanių patirtų kančių, bet ir modernybės tamsiosios pusės, genialiai atvertos Vidurio Europos rašytojų tekstuose – į kampą įvarytos bejėgės, kenčiančios, bevardės ir beveidės būtybės Franzo Kafkos ir Roberto Musilio kūriniuose, totalitarinės sekimo, pažeminimo ir nuasmeninimo mašinos sutraiškyto žmogaus George’o Orwello distopijoje ar intymumo likučių, meilės ir privatumo visiškai netekusio individo Jevgenijaus Zamiatino ir Aldous Huxley’o perspėjimo romanuose.

Kad ir kaip būtų, visa tai jau praeitis. Dabartinę politiką kuo puikiausiai galima suprasti ir analizuoti be istorijos ir literatūros. Klasikinė ir renesansinė politika buvo dorybių, moralizavimo, patekimo į istoriją, istorijos teismo ir aukštesnio už mus arbitražo politika. Dabartinė politika, kaip ir pridera užmaršties amžiui, neįsivaizduojama be humoro ir pramogų. Ji yra amnezinės visuomenės atspindys – kiekvieną dieną tokioje visuomenėje viskas prasideda iš naujo. 

Tai nebėra knygos ir miesto, t.y. literatūros ir istorijos, formuojama visuomenė. Ją formuoja aktyvūs gyvenimo fragmentai, kuriuos į rišlią visumą surenka ir po to vėl išmontuoja televizinės pramogos. Internete ir televizijoje vyksta visos mūsų dramos ir moralizuojantys pasakojimai, kurių unikali specifika yra ta, kad čia vienu metu ir moralizuojama, ir linksminama. Šou yra tragedija, o tragedija yra šou. Ne todėl, kad mes netikime žmogaus gyvenimo ar asmens verte, o todėl, kad tie pasakojimai įmanomi ir paveikūs tik tol, kol jie rodomi ir pasakojami.

Viskas tokioje visuomenėje prasideda kasdien – ir vis iš naujo – it prancūzų filme „Novo“, pasakojančiame apie keistą ir retą amnezijos formą, nuo kurios kenčia jaunas vyras. Kiekviena jo gyvenimo diena prasideda nuo vis naujos pažinties su nauja moterimi – o juk iš tikrųjų tai tos pačios jo biuro merginos, dalis kurių piktnaudžiauja šiuo jo sutrikimu (nes jis gražus, o santykių išlaikymo pastangos ir dramos – minimalios, mat viskas nuolat prasideda iš pradžių), bet viena mergina jį iš tikrųjų pamilsta, tik nežino, kaip sukurti ilgalaikius santykius su žmogumi, kuris kasdien ją laiko nauju ir kitu žmogumi. Šis sutrikimas – tai tiksli mūsų laikotarpio ir net visos pramogų civilizacijos diagnozė. Mes esame amnezinė vartotojų visuomenė, kuri atmintį laiko paprasčiausiu kognityviniu balastu ir kratosi jo.

Kitas pavyzdys iš kinematografo – amerikiečių filmas „Švilpiko diena“ su nuostabiu Billo Murray’aus vaidmeniu. Tai nuolat pasikartojantis gyvenimas – atsibundant toje pačioje lovoje, tame pačiame viešbutyje, tą pačią valandą ir net tą pačią dieną, iš kurios it prakeikimo išsiveržti gali ne beprasmį, saugų, mintinai pažįstamą ir mechanišką pasikartojimą, o savo individualybę, jausmą, jautrumą ir kito žmogaus branginimą bei išsaugojimą pasirinkęs žmogus. Beprasmybė įgyja laimės viską užmiršti ir kasdien viską pradėti iš pradžių formą, kartu ir savęs reprodukavimo bei nuolatinio kartojimo ciklą.

Tai anaiptol ne vien tik miela ir šilta romantinė komedija, kaip daugeliui neretai atrodo, o gilus ir niūriai mus perspėjantis filmas apie amneziją – šią mūsų civilizacijos būklę ir net apsauginę būseną, kuri mums garantuoja sėkmę ir išvaduoja nuo abejonių bei kančių. Kaimo kvailelio šypsena ir laimė, kad nereikia ilgalaikių įsipareigojimų, istorijos teismo, reputacijos ateinančių kartų akyse – tai ir yra ta nūdienos žmonijos situacija, be kurios neįmanoma būtų paaiškinti dabartinės politikos, tiksliau tariant, akyse vykstančios jos degradacijos.

Nūdienos determinizmas ir fatalizmas, persmelkęs visą mūsų kultūrą, kada šventai tikima, jog dabartinėms gyvenimo formoms nėra jokios alternatyvos ir jog mes gyvename vieninteliame iš tikrųjų racionaliame pasaulyje (it tas filosofijos mokytojas Panglosas iš Voltaire’o „Kandido“, kaip papūga kartojantis sušaržuotą Leibnitzo tezę apie geriausią iš visų galimų pasaulių, kuriame mes gyvename), nepalieka jokių šansų paklausti, kodėl mes nebetikime moralinėmis alternatyvomis ir dorybių etika, kurios sklido iš klasikinės literatūros ir didžiųjų istorinių pasakojimų. Nebetikime, ir tiek. Didžiausia kvailystė teisinama tuo, jog nieko kito esamomis sąlygomis negalima padaryti. Ką daryti, kad dingtų nebereikalingi kriterijai ir alternatyvos? Atsakymas paprastos – valingai užmiršti.

Milanas Kundera savo romane „Juoko ir užmaršties knyga“ socialistinės Čekoslovakijos prezidentą Gustavą Husaką vadina Užmaršties Prezidentu, o popmuzikos žvaigždę Klausą – Muzikos Idiotu. Ir niekam nė motais, kad Husakas priveda iki emigracijos dešimtis tūkstančių čekų ir slovakų medikų, mokslininkų, filosofų, istorikų, rašytojų ir muzikų. Šitas inteligentijos egzodas iš jos atėmus darbą ir galimybes gyventi bent visavertį profesinį gyvenimą savo šalyje (jei jau neįmanoma turėti politinės laisvės) Užmaršties Prezidentui nė motais. Bet vos tik emigruoja Muzikos Idiotas, jis sunerimsta ir parašo jam laišką prašydamas grįžti į tėvynę. Užmaršties Prezidentui reikia kičo – be kičo atmintis yra gaji ir nemiršta. Estetinis kičas ir politikos kičas yra broliai ir sąjungininkai. Muzikos Idiotas grįžta. Nieko nuostabaus – juk Užmaršties Prezidentas ir Muzikos Idiotas dirba tą patį darbą. Jie abu trina istoriją ir didžiąją europinę kultūrą iš individualios ir kolektyvinės atminties.

Dabartinė politika – organizuota užmarštis. Valinga amnezija. Jos laikas – ne linijinis ir ne ciklinis. Ji kuo puikiausiai apsieina be klasikinių sklaidos formų, tokių kaip pažanga linijiniame laike ir cikliškai pasikartojanti krizė ar pabaiga ciklinio laiko schemoje. Nūdienos politikos laikas – puantilistinis. It Georges’o Seurat paveiksluose. Ir egzistuoja jis tik pavieniuose fragmentuose, o ne visumoje. Šis laikas nuolat priešinasi tam, kad daiktai įgytų aiškius pavidalus ir formas.

Visi skandalai, kontroversijos, drastiški nusikalbėjimai, kompromituojančios istorijos neturi jokio šanso tapti istorijos faktais. Jos nuo politikų nuvarva kaip nuo žąsies vanduo. Paskutinė drama ir epochinio masto skandalas, tapęs istorija, buvo Watergate’as 1972 m. Tada JAV prezidentas dėl neteisėto informacijos rinkimo ir politinių varžovų šnipinėjimo neteko autoriteto ir pozicijos. Jis pats – Richardas Nixonas – susiprotėjo atsistatydinti ir tuo išsaugoti savo reputacijos likučius. Po to – tyla, it „Hamleto“ pabaigoje. Senoji politika mirė.

Šiandien, regis, jau nebeliko tokios nesąmonės, chamizmo, brutalumo, kvailumo, tamsumo, agresyvumo, menkystės, kerštingumo ir nekompetencijos apraiškos ar net ir savo šalies išdavystės, kurios rinkėjai ir masinės demokratijos sistema neatleistų politikams. Viskas tiesiog žaibiškai virsta praeitimi ir organizuotai pamirštama, o politikų padarytą žalą savo visuomenei, švietimui ir kultūrai politikos technologai ir spin doctors paverčia savo klientų tariamo principingumo ir kovingumo įrodymais, be kurių esą visi būtų pasmerkti stagnacijai ir atsilikimui.

Rinkimai neturi nei istorijos, nei atminties – kiekvieni jų vyksta tarsi pirmieji. Tad neverta tikėtis, kad masinėje demokratijoje galima tikėtis kažkokio atminties ir istorijos teismo. Tikrai ne. Vakaruose dar bent liko savo klaidos pripažinimo ir garbingo atsistatydinimo etika – Lietuvoje jos nei buvo, nei ji yra, nei panašu, kad artimiausiu metu ji atsiras. Net po patirto politinio ir moralinio fiasko suabejojama, ar fiasko tikrai įvyko ir ar tai nebuvo masinės percepcijos klaida. O gal tai buvo sėkmė ir didžiausio populiarumo paslaptis?

Dabartinei politikai būtinos dvi terpės – pramogų ir humoro. Tik ten slypi jos gyvybė. Kita vertus, tik politinis humoras šiandien iškyla kaip vienintelė reali galimybė kontroliuoti ar bent jau sugėdinti politikus. Bet tai ambivalentiška situacija: viena vertus, patys politikai yra ne daugiau nei medijų konstrukcijos, neturinčios jokios autentiškos etinės ir intelektualinės gyvybės (išskyrus gan retas ir akyse retėjančias išimtis); kita vertus, toji pati žiniasklaida vienintelė ir tepajėgia moralizuoti politikus. Vienintelė veiksminga socialinės kritikos forma, į kurią šiandien dar reaguoja politikai, yra humoro laidos ir šventės. Politika yra pramogų ir humoro papildas.

Kad mes gyvename pramogų civilizacijoje, kurioje pramoga tapo daug svarbesniu simboliu už gamyklą ar mokslo įstaigą, pastebėjo daugelis mąstytojų – ypač tokie didieji vidurio europiečiai kaip Czesławas Miłoszas ir Zygmuntas Baumanas. Nuostabu tai, kad galios ir įtakos asimetrija tarp kino aktoriaus ir politiko šiandien darosi akivaizdi būtent tose srityse, kurios neabejotinai priklauso politikai. Beje, tai nebūtinai yra blogai – pavyzdžiui, joks politikas nepadarė tiek gero Tibeto kovoje už savo kultūrą ir tikėjimą, kiek tibetiečius palaikantys Holivudo aktoriai Bradas Pittas ir Richardas Geere’as.

Pasitaiko atvejų, kada garsiais aktoriais ir pramogų sferos žvaigždėmis valstybės naudojasi siekdamos politiškai pažeminti vienos kitas. Pakanka prisiminti triukšmingąją Gérard’o Depardieu rusiškos pilietybės istoriją. Juk didis prancūzų aktorius ir sykiu it kūdikis politiškai naivus žmogus nesuprato, kad tikrai ne Vladimiro Putino meilė jam ir prancūzų kinui, o nuožmus noras atsikeršyti Prancūzijai ir jos prezidentui François Hollande’ui už Gazprom pozicijų pakirtimą Europos Vadovų Taryboje lėmė visą žaibiškos Rusijos pilietybės cirką. 

Reikalas tas, kad Prancūzija laikėsi itin kietos pozicijos ir pakenkė Gazprom strateginiams interesams, o socialistas François Hollande’as po savo garsiojo bendravardžio socialisto Prancūzijos prezidento François Mitterand’o sukėlė antrąją tokio masto krizę Rusijos ir Prancūzijos santykiuose po 1982 m., kada abi šalys „apsikeitė“ diplomatų išsiuntimu į savo šalis: Prancūzija už padorumo ribų peržengimą šnipinėjant joje, o Rusija – vardan meno, t.y. atsikeršydama. Neretai Rusijoje (ir ne tik joje) naiviai manoma, jog konservatyvūs Prancūzijos prezidentai galėjo pastatyti į vietą Rusiją, o kairuoliai vis dar tyliai traktuos Maskvą kaip buvusią pasaulinio proletariato Jeruzalę, kurios šiukštu nevalia peikti. Visa tai kolosali paikystė – Jacques’as Chiracas ir Nicolas Sarkozy vadovavosi sena gera Realpolitik santykiuose su Rusija, o krizės dukart kilo Prancūziją kaip tik valdant socialistams prezidentams.

Antrosios krizės metu nebuvo geresnio būdo pažeminti nenuolankią ir išdidžią Prancūziją (nesvarbu, kad istoriškai ir kultūriškai artimą Rusijai, dažnai net ir prorusišką), o tik sušaržuojant ir pajuokos objektu prancūzų ir pačios rusų inteligentijos tarpe paverčiant vieną iš prancūzų ikonų ir simbolių – talentingą ir mylimą jų aktorių. Gali daryti ką tik nori su politikais, skausminga nebus – niekas jų nemyli taip, kaip myli aktorius.

Kad ir kaip būtų, nebeliko tokio aštraus ir veiksmingo būdo sulaikyti politikų beprotybę ir jų keliamus pavojus, kaip aukšto lygio politinis humoras. JAV komikas Stephenas Colebert’as kaip niekas kitas sugebėjo išsityčioti iš karingo neokono Ricko Santorumo, kuris šalia kitų savo minties šedevrų yra pareiškęs, kad Šėtonas pasirinko universitetus ir veikia juose užvaldydamas liberalios profesūros protus – mat kairieji intelektualai yra apimti puikybės, o juk tik to Šėtonui ir tereikia.

Ką padarė Colbert’as? Homofobą Santorumą, pagarsėjusį savo neapykanta homoseksualiems žmonėms, Colbert’as pagerbė tuo, kad analinio sekso metu patiriamą ejakuliaciją pavadino jo vardu – santorumu. Ir istorija baigta. Joks analitikas, žmogaus teisių gynėjas ar viešas intelektualas nebūtų padaręs to, kad padarė politinio humoro meistras.

Arba prisiminkime kitą nuostabų JAV politinio humoro atstovą – prieš keletą metų mirusį George’ą Carliną (1937-2008). Jis surado genialų būdą įvertinti aršią neokonų kovą prieš abortus. Savo garsioje humoristinėje kalboje iš pradžių retoriškai paklausęs, kodėl abortais taip domisi ir prieš juos kovoja asmenys, su kuriais niekada nesinorėtų praleisti nakties, Carlinas užbaigė išvada, jog egzistuoja įvairios meilės žmonijai formos. Kovotojai prieš abortus nemyli gyvųjų, bet nemyli jie ir mirusiųjų. Vieninteliai, pasak jo, kuriuos jie myli – tai negimusieji. 

Žinoma, politinio humoro meistrai užsiima pačia tikriausia politika – bet tai ne dabarties, o ateities politika. Jie diskredituoja kvailybes, kuriomis užsiima tikrieji politikai – o juk tokį blogio ir kvailumo prevencijos darbą šimtmečius dirbo literatūra, ypač socialinės satyros, pamfletai, slapta ir meistriškai užmaskuota socialinė kritika utopijose, distopijose ar net ir literatūrinėse pasakose.

Reikalas čia yra tas, kad į pramogų pasaulio žmones ir ypač komikus šiandien demokratinėse valstybėse žvelgiama kitaip nei į rašytojus. Pastarieji nesodinami į kalėjimus ir neuždraudžiami – kitaip nei Tommasas Campanella’as, Danielis Defoe ar markizas de Sade’as. Į juos demokratijose paprasčiausiai nereaguojama. Literatūra ten, kaip ir akademinė sfera, yra saugiai padėta į tam tikrą specifinę ir nuo galios sferos nutolusią nišą. Literatūros politine galia dar kažkiek tikima diktatūrose – arabų šalyse, Kinijoje, Rusijoje (nors ten jau gerokai mažiau, nes blogeris Aleksejus Navalnas yra mūsų dienų Aleksandras Solženicynas, tik socialiniuose tinkluose, o ne emigracijoje ar tremtyje). Demokratijose reaguojama į pramogų sferą ir komikus, nes jie yra alternatyvūs politikai, o sykiu jų sferoje slypi ir dabartinės, veikiančios politikos legitimacijos ir gyvybingumo galimybės.

Kad ir kaip būtų, esama ir nemažų skirtumų tarp mūsų ir senųjų Vakarų demokratijų: ten vis dėlto vyksta rimtas politikos teatras, kurį garantuoja atitinkamo lygio parlamentarai ir jų vieši debatai. Lietuvos politikos teatre mūsų akyse liko tik farsas – čia jau seniai nebėra nei tragedijos, nei komedijos. Mes vakarų europiečius toli pranokome ir aplenkėme barbarybės kelyje, tad sparčiai artėjame į pačią radikaliausią pramoginės politikos ir pramoginės žiniasklaidos versiją. Šitą tenka pripažinti, idant suprastume mūsų politikos, žiniasklaidos ir humoro būklę.

Toks fenomenas kaip „Dviračio šou“ yra įmanomas tik dėl Lietuvoje susiklosčiusios unikalios situacijos. Žinoma, čia esama daugybės veiksnių – laidą kuria talentingi scenaristai ir aktoriai, veikia reto profesionalumo prodiuserių ir atlikėjų ansamblis, vienintelis Lietuvoje prilygstantis britų politinio humoro grupėms. Bet net ir to nepakaktų, jei ši humoro laida ir kūrybinė grupė meistriškai nepasinaudotų simuliakru, kuris Lietuvoje darosi vertas dėmesio visos Europos mastu.

Šito simuliakro esmė paprasta – „Dviračio šou“ tik išoriniu sluoksniu šaržuoja politikos žinias ir pačią politiką. Tai, kaip pasakytų simuliakro termino tėvas Jeanas Baudrillard’as, maskuoja faktą, kad tik tokios žinios ir politika Lietuvoje iš tikrųjų ir teegzistuoja. Kaip Baudrillard’as pats rašė, Disneilendas Kalifornijoje maskuoja faktą, kad visa Amerika yra didžiulis Disneilendas. Kad nebūtų drastiška ir baisu šito prisipažinti, tenka įsivesti šaržuojantį tarpininką, kuris maskuoja tikrovę viso labo tik pakeisdamas jos vardą. Mūsų atveju tai reikštų prisipažinimą, jog „Dviračio šou“ maskuoja faktą, kad visa Lietuvos žiniasklaida ir politika kartu paėmus tėra vienas didelis „Dviračio šou“, kuris yra ne šaržuotojas, o tikrovės dalinis įvardytojas ir tikrojo jos masto meistriškas maskuotojas.

Juk visos ribos nutrintos ir todėl lieka nebeaišku, kas ką šaržuoja: tikri politikai save pačius ir pačią politiką? Žiniasklaida – politikus ir politiką? Ar tiesiog humoro meistrai sukuria politikos ir žiniasklaidos groteską, sykiu su jomis susikeisdami vietomis bei it karnavale tapdami ir politikais, ir žiniasklaida? Juk tik ant sugriautų arba supuvusių medijų pamatų galima pastatyti šou, kurio metu nebesuvoki, ar tai yra šaržas, ar tikresnės ir analitiškesnės žinios už „tikrąsias“ žinias. Tad „Dviračio šou“ yra antistruktūrinis karnavalas, be kurio struktūra sunkiai begalėtų egzistuoti. Kaukės paslepia faktą, kad ne pramogų pasaulis nekaltai šaiposi iš politikos ir medijų, o kad visa mūsų žiniasklaida ir politika yra pramogų pasaulio dalis. Tai – saviškių karnavalas. Didžiojo Kito čia nėra.

Pramogų sferos žmonės yra būsimieji politikai, politikos rezervas ir viltis. Lietuvoje įvykęs Europos mastu beprecedentis Arūno Valinsko ir jo linksmosios partijos eksperimentas (iš dalies pakartotas Italijoje) tik patvirtino įtarimą, kad šitas pilotinis projektas pasakė apie šalies politikos būklę daug daugiau už visus mūsų politologus kartu sudėjus. Politika Lietuvoje jau virto pramogų sferos dalimi – tai įvykęs faktas, tad diskusijos dėl jo realumo beprasmės. „Auksinis svogūnas“ ir kiti panašūs politinio karnavalo aktai, kuriuose realus asmuo susidraugauja su savo kauke arba jai atiduoda didesnę dalį savo realumo, tapo vieninteliu dalyku, kuriuo gali mūsų politikoje susidomėti ir pasaulinio garso filosofai bei sociologai. Neironizuoju – tai tikrai neregėta ciniškos sąmonės ir politinio karnavalo samplaika.

XIX a. poetas Percy Bisshe Shelley tikėjo, jog poetai yra nepripažinti įstatymų leidėjai. XXI a. tai veikiau pasakytina apie pramogų verslo atstovus ir komunikacijos meistrus, primenančius mokslininką Victorą Frankensteiną ir jo sukurtą monstrą, kuriuos savo gotikiniame romane aprašė antroji Shelley’o žmona Mary Shelley.