L. Kasčiūnas. Lietuvos draudimo polisas

Kritikos bangos daužo Suskystintų gamtinių dujų terminalą. Kęstutis Daukšys siūlo terminalą užkonservuoti, o jo kolega Remigijus Žemaitaitis išplukdyti terminalą į Šiaurės jūrą. Anot jų, taip reikia padaryti, nes iš terminalo tiekiamos dujos 50 proc. brangesnės nei „Gazprom“.

Šios isterijos fone reikėtų prisiminti, kad dar prieš du metus už dujas mokėjome brangiausiai Europoje. Taip, „Gazprom“ kainą sumažino, bet tik dėl to, kad Lietuva susikūrė tiekimo alternatyvą. Terminalas savo ekonominę naudą pradėjo įrodinėti dar net neįplaukęs į Klaipėdos uostą. „Gazprom“ buvo priverstas padaryti 20 proc. nuolaidą Lietuvai.

Tie, kurie šiandien kritikuoja terminalą, kritikavo ir Lietuvos dujų sektoriaus pertvarką, kai nusprendėme susigrąžinti iš „Gazprom“ valdomos įmonės rankų šalies magistralinius dujotiekius. Algirdo Brazausko Vyriausybė 2004 m., ieškodama ilgalaikės pigesnių dujų tiekimo formulės, pardavė „Lietuvos dujas“ Rusijos „Gazprom“ ir vokiečių „E.On“ su visais magistraliniais vamzdynais ir taip tapo viena iš labiausiai į Rusijos energetikos voratinklį įpainiota ES šalimi. Ir ne tik dėl to, kad visas Lietuvai reikalingas dujas pirkome tik iš „Gazprom“ ir mokėjome didžiausią kainą Europoje, bet net ir norėdami susikurti alternatyvą, turėjome kalbėtis su „Gazprom“ valdoma įmone tam, kad ji įgyvendintų energetinius projektus, kurie mažintų to pačio „Gazprom“ įtaką Lietuvoje. Net Viktoro Janukovyčiaus Ukraina, kitaip nei Lietuva, sugebėjo strateginę dujų tiekimo infrastruktūrą išsaugoti valstybės rankose.

Lūžis įvyko 2008 m., kai Lietuva tapo energetikos sektoriaus pertvarkos ledlaužiu, nes pasirinko įgyvendinti patį „Gazprom“ nepalankiausią ES pasiūlytą visiško atskyrimo modelį, pagal kurį magistraliniai dujotiekiai vėl sugrįžo į valstybės rankas ir taip sumažino Rusijos dujų giganto galimybes blokuoti dujų tiekimo alternatyvų atsiradimą.

Kaip prieš kelerius metus, taip ir dabar, visi energetinio nepriklausomumo planai buvo apklijuoti „per brangių“ projektų etiketėmis. „Gazprom“ žinutė buvo tokia – Lietuvos energetinė priklausomybė nuo Rusijos yra neišvengiama, todėl vietoj to, kad įgyvendintume mokesčių mokėtojams brangiai kainuojančius energetinius projektus, turėtume neerzinti Rusijos, derėtis su „Gazprom“ ir tikėtis monopolininko nuolaidų. Toks požiūris visiškai neįvertino to, kad „Gazprom“ palankumas gali kainuoti politinį ir ekonominį valstybės savarankiškumą. Vertėtų prisiminti, kad Rusijai pigiausiai už dujas moka „kišeninės“ Rusijos valstybės – Baltarusija ir Armėnija. Šios šalys jau tik teoriškai nepriklausomos valstybės.

Suskystintų dujų terminalas – ne tik mūsų valstybės draudimo polisas. Tai ir savigarbos simbolis. Vienintelis rimtas strateginis projektas, kurį sugebėjome įgyvendinti per 25 atkurtos nepriklausomybės metus.

Be abejo, dabartinė Suskystinto dujų terminalo kainodara verta peržiūros. Penkerių metų sutartis su „Statoil“ paremta analogišku „imk arba mokėk“ (angl. „take or pay“), kaip ir ilgalaikė Lietuvos sutartis su „Gazprom“, principu.

Pagal sutarti su „Statoil“ esame įsipareigoję kasmet priimti šešis laivus, kurie tiekia dujas „Independence“. Reikia ieškoti lankstesnės pirkimo formulės. Vienas ar du laivai per metus, kai mums pirkti dujų neapsimoka, galėtų būti nukreipti kitiems pirkėjams - pirmiausia, Šiaurės šalims.

Situaciją pagerintų regioninės dujų rinkos atsiradimas, tačiau kol kas „Gazprom“ pėdsakai Latvijos dujų ūkyje, o ypač Inčukalnio dujų saugykloje, bent jau iki 2017 m. rinkos susiformavimo planus atitolina.

Tai namų darbai, kuriuos reikės padaryti. Bet tai nereiškia, kad reikia grįžti prie „Gazprom“ siūlomos mąstymo logikos. Ar prieš kelis metus bent jau galėjome įsivaizduoti, kad galime net neturėti jokios sutarties su „Gazprom“, bet dujų mums netrūktų? O būtent taip ir yra dabar.