L. Kojala. Gal Trumpas visai nenori tapti JAV prezidentu?

Atrodytų, neįvyko nieko ypatingo – tik dar daugiau skandalų; tai nieko nebestebina, nes kontroversijos, pradedant patyčiomis iš moterų bei baigiant simpatijomis Vladimirui Putinui, yra nuolatinis Respublikonų kandidato į JAV prezidento postą kampanijos palydovas.

Vis dėlto šį sykį Trumpas, atrodo, rimtai apsvilo pirštus. Signalą siunčia ir apklausos: „Real Clear Politics“ vidurkis rodo, kad vidutinis Clinton pranašumas įvairiose apklausose siekia beveik 8 proc.

Tą lemia kelios priežastys. Visų pirma, įvyko sėkmingas Demokratų partijos konventas, po kurio dėmesys susikoncentravo į Clinton; antra, Trumpas akivaizdžiai dar neperaugo iš kandidato, kuris it viesulas nušlavė Respublikonų partijos vidinius rinkimus, į pretendentą, kuris sėkmingai varžosi nacionaliniu mastu. Būta lūkesčių, jog laimėjęs Respublikonų partijos nominaciją Trumpas taps solidesniu ir stengsis atliepti savo silpnąsias puses (pvz., menką populiarumą tarp ispanakalbių ar afroamerikiečių rinkėjų, taip pat daugiau dėmesio skirs statistiniams rinkėjų tyrimams, koncentruos jėgas svarbiausiose valstijose), tačiau kol kas tokių ženklų nedaug.

Visgi turbūt svarbiausia trumpojo laikotarpio reitingų kritimo priežastis – Khanų šeima, kuri kalbėjo Demokratų konvente. Ant scenos atsistoję vyras ir žmona, kurių sūnus, JAV kariuomenės kapitonas, tragiškai žuvo nuo savižudžio sprogmens Irake, retoriškai klausė Trumpo, ką šis yra paaukojęs dėl savo valstybės ir ar nepamiršo pagrindinių valstybės Konstitucijos postulatų. Tuo buvo atkreiptas dėmesys į dažnus Trumpo pareiškimus, kuriuose kritiškai atsiliepiama apie atskiras JAV visuomenes grupes, tame tarpe ir islamo išpažinėjus.

Stebint Trumpą ir jo buksuojančią kampaniją kyla vis daugiau klausimų, ar jis apskritai nori laimėti. Pusiau rimtai, pusiau juokais amerikiečiai jau kurį laiką diskutuoja, kad Trumpas visai nenorėtų tapti Baltųjų rūmų šeimininku – juk tai reikštų, jog tektų įgyvendinti taip dosniai dalijamus populistinius pažadus.

Linas Kojala

Žinoma, tai buvo politinis pareiškimas politiniame renginyje. Tačiau Trumpo atkirtis, kad Khanai neturėjo teisės jį kritikuoti, bei retoriškas teiravimasis, kodėl moteris ant scenos visą laiką pratylėjo, tuo referuojant į šeimos išpažįstamą islamo religiją, susilaukė plačios kritikos. Ir ne tik iš oponentų, bet ir įtakingų bendrapartiečių, tokių kaip Paulas Ryanas ar Johnas McCainas, taip pat JAV kariuomenės veteranų ir kitų svarbių grupių. Ažiotažas kilo dėl to, jog šeimos, netekusios tarnyboje žuvusio artimojo, JAV susilaukia ypatingos pagarbos. Joms yra priskiriama „Auksinė žvaigždė“ – neoficialus titulas, parodantis, kokią auką dėl savo valstybės patyrė konkreti šeima.

Tad po šių žodžių Khanai atsidūrė TV centre ir tapo geriausiais jo kritikų, teigiančių, kad Trumpas yra visuomenę skaldantis ir pagarbos niekam nerodantis kandidatas, ambasadoriais. Be to, Trumpas praktiškai niekada nepripažįsta klydęs, todėl nesusikūrė galimybės pasitaisyti. Tokiu būdu oponentai ne tik užčiuopė seniai žinomą silpnąją Trumpo pusę, bet ir bene pirmą kartą per visą kampaniją sugebėjo ją iliustratyviai ir emocingai išryškinti.

Sudėjus visas aplinkybes į visumą tampa aišku, kad šiandien rinkiminė Trumpo situacija nėra iš lengvųjų – nors jis perrašo tradicines rinkimų taisykles, nutiesti hipotetinį kelią iki Baltųjų rūmų darosi nelengva. „Štai „New York Times“ prognostinis metodas rodo, kad šiuo metu Clinton galimybės tapti JAV prezidente siekia 83 proc., tuo metu Trumpo – tik 17 proc.

Tą lemia duomenų iš svarbiausių valstijų analizė – Trumpas labai mėgsta cituoti jam palankias apklausas, bet tą daryti pavyksta vis rečiau. JAV prezidento rinkimų sistema tokia, kad praktiškai vyksta penkiasdešimt skirtingų rinkimų kiekvienoje iš valstijų; bent vieno balso persvara laimėjęs valstijoje A politikas gauna visos tai valstijai A pagal jos gyventojų skaičių tenkančius rinkikus (išskyrus dvi mažai reikšmingas išimtis). Tad galiausiai prezidentą išrenka ne milijonai pavienių balsų, bet iš valstijų atkeliaujantys rinkikai – būtent todėl Respublikonas George‘as W. Bushas 2000 metais laimėjo rinkimus prieš Demokratą Alą Gore‘ą, nors absoliučiais skaičiais surinko puse milijono balsų mažiau.

Nors iki rinkimų lapkričio 8 dieną dar daug laiko, dalyje valstijų baigtys praktiškai aiškios jau dabar. Pavyzdžiui, beveik nėra abejonių, kad Clinton laimės gausiausioje Kalifornijos valstijoje, kurioje Demokratai nepralaimi nuo 1992 metų; tuo metu Trumpas turėtų laimėti Teksase, kur Respublikonų pretendentai surinko daugiausiai balsų devynerius prezidento rinkimus iš eilės.

Tad didžioji kova vyksta septyniose – dešimtyje valstijų, kurioje svarstyklės gali pakrypti į bet kurią pusę. Pats Trumpas yra ne kartą sakęs, kokia reikšminga Mičiganas, Pensilvanija ar Naujasis Hempšyras, be kurių įsivaizduoti pergalę rinkimuose yra praktiškai neįmanoma. Bet pastarosios apklausos jam nėra palankios: Clinton įgijo solidų pranašumą tiek Mičigane (+9 proc.), tiek Pensilvanijoje (+ 11 proc.), tiek Naujajame Hempšyre (+ 17 proc.). Čia prieš Trumpą atsisuka jo kontraversijos ir pašaipos; štai WSJ/NBC tyrimas rodo, kad Clinton jį lenkia moterų rinkėjų tarpe (51 proc. - 35 proc.), taip pat jaunimo grupėje (46 proc. - 34 proc.). Ką jau kalbėti apie afroamerikiečius, kurių tarpe už Clinton pasisako 91 proc., o Trumpą - 1 proc. Ir pakeisti šias tendencijas jau artimiausiu metu, kuomet daugelis žmonių atostogauja ir stebi ne politinius renginius, o olimpines žaidynes, bus nelengva.

Žinoma, tai anaiptol nereiškia, kad kampanija baigta. Per likusias beveik devyniasdešimt dienų gali įvykti dar daug įvykių, kurie pakeis šias tendencijas. Juo labiau, kad Clinton kol kas įrodė tik tiek, kad yra pažeidžiama kandidatė: neatsakingo elektroninio pašto serverių naudojimo skandalas teberusena, o ji pati didelės dalies amerikiečių laikoma nenuoširdžia, nesąžininga.

Tačiau stebint Trumpą ir jo buksuojančią kampaniją kyla vis daugiau klausimų, ar jis apskritai nori laimėti. Pusiau rimtai, pusiau juokais amerikiečiai jau kurį laiką diskutuoja, kad Trumpas visai nenorėtų tapti Baltųjų rūmų šeimininku – juk tai reikštų, jog tektų įgyvendinti taip dosniai dalijamus populistinius pažadus. Trumpas yra be galo talentingas ir intelektualus, tad puikiai suvokia, jog tą padaryti būtų sudėtinga. Todėl ir neskuba spręsti susidariusių rinkiminių problemų ar taisyti akivaizdžių kampanijos spragų.

Kai kas net svarsto, jog optimaliausias rinkimų scenarijus jam pačiam būtų pralaimėti labai nedidele persvara. Tokiu atveju jis galėtų teigti, kad „politinė sistema“ susimokė prieš kandidatą iš šalies bei neleido jam laimėti. Jau dabar, dar gerokai iki rinkimų, Trumpas tikina, kad galutinė baigtis gali būti suklastota, taip tarsi apsidrausdamas iš anksto. Pralaimėjęs tokiu būdu tarp savo milijonų gerbėjų jis būtų tarsi didvyris, kritęs kovoje prieš taip nekenčiamą elitą. Galime tik įsivaizduoti, kaip tai pakeltų Trumpo įvaizdžio vertę.

Žinoma, tokie svarstymai gali priminti sąmokslo teoriją. Net jei Trumpas turi tokių svarstymų, atsisakyti realios galimybės tapti galingiausios valstybės vadovu būtų nelengva. Juo labiau, kad apžvalgininkai, šio teksto autoriaus neišskiriant, ne kartą prašovė prognozuodami Trumpo rinkimines galimybes. Nepaisant to, akivaizdu ir tai, kad šiandien Trumpo kampanijai reikia naujo impulso, o jo gali tekti laukti dar ilgai – pirmieji nacionaliniai televizijos debatai su Clinton numatyti tik rugsėjo 26 dieną. Būtent kova šiame ringe gali nulemti, kur nukryps JAV rinkimų sūpuoklės.

----------

Linas Kojala yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto tyrėjas.