L. Kojala, S. Klimanskis. Ar Lietuva išgyventų be Rusijos?

Lietuva nuo pat pradžių buvo ir tebėra viena aktyviausiai Rusijos agresiją Ukrainoje smerkiančių Europos valstybių. Tačiau dalis politikų ir verslininkų, turinčių tiesioginių interesų Rusijoje, kritikuoja principingą poziciją baimindamiesi, kad galimas Kremliaus atsakas bei potencialios išplėstinės Vakarų sankcijos turės neigiamą poveikį ekonomikoms bei verslams.

Ryškiausias to pavyzdys – interesų Rusijoje turintis verslininkas Vilius Kaikaris, teigęs, kad „reikia galvoti apie ateitį“ bei „nesistengti perduoti kažkieno balso, nes ir taip už dujas mokame brangiausiai“.  Kitaip tariant, teigiama, jog Lietuva yra pernelyg priklausoma nuo Rusijos, todėl turi laikytis pragmatiškos pozicijos ir neerzinti didžiosios rytų kaimynės.

Priklausomybė nuo Rusijos tapo standartiškai priimtu diskusijų apie dvišalius santykius teiginiu. Tą iš esmės lemia du tarpusavyje susiję sektoriai: energetika, nes Rusija turi monopolines pozicijas žaliavų tiekimo srityje, bei ekonomika, mat Lietuvos importo ir eksporto rodikliai su šia šalimi yra vieni didžiausių. Vis dėlto dabartinėmis sąlygomis būtina aptarti priklausomybės nuo Rusijos mastą ir, apsvarstant naujausias tendencijas, atsakyti į klausimą, ar šios sąsajos yra nepakeičiamos bei ilgiems dešimtmečiams nenutraukiamais saitais susiejančios dvi valstybes.

Tai ypač svarbu žinant, jog raginimai laikytis pragmatiškos pozicijos arba paprasčiausiai „patylėti“ Rusijos veiksmų atžvilgiu prieštarauja Lietuvos saugumo, kurio prioritetai – saugi kaimynystė ir demokratijos plėtra į Rytus – interesams. Su tuo sutinka ir didžioji dalis Lietuvos gyventojų, kurių 41 proc. Rusijos veiksmus Ukrainoje vadina karine agresija, o 36,7 proc. – bandymu įbauginti ir nuversti Ukrainos valdžią.

Svarbus prekybinis partneris

Žvelgiant iš ekonominės perspektyvos, Lietuvą ir Rusiją sieja glaudūs ryšiai: 2013 m. Lietuvos eksportas į Rusiją buvo didžiausias lyginant su kitomis prekybos partnerėmis bei siekė 19,8 proc. – beveik penktadalį viso šalies eksporto, todėl Lietuva išlieka labiausiai nuo eksporto į Rusiją priklausoma Europos Sąjungos valstybė.

Pastebėtina, kad ekonominių saitų su Rusija tendencija tiesiogiai sąlygoja išorinės aplinkybės. Pavyzdžiui, Rusijos ekonominės krizės metu 1998-1999 metais Lietuvos eksportuotojams dėl sumažėjusios prekių paklausos teko persiorientuoti į vakarietiškas rinkas. Dėl to ES rinkos dalis 1996–2001 metais beveik padvigubėjo: 2002 m. daugiausiai prekių eksportuota jau į ES valstybes – beveik pusė bendro eksporto, o į NVS valstybes jau tik penktadalis. Vis dėlto vėliau, rytų rinkoms pradėjus augti sparčiau, nei vakarų, santykis balansavosi, o 2013–aisiais konstatuotinas augimas abejomis prekybos kryptimis: į ES eksportuota 59 proc., į NVS – 29,8 proc. Tą patvirtina ir prekybos su Rusija rodikliai: Lietuvos eksportas į šią šalį 1998-2010 metais išaugo keliskart.

Vis dėlto skaičiai neatspindi eksporto struktūros: didžiausią jo dalį sudaro reeksportas, t. y. kitų užsienio šalių prekės, kurios per Lietuvos teritoriją pervežamos į Rusiją. Tuo tarpu lietuviškos kilmės prekių – daugiausiai pieno ir mėsos produktų – eksporto dalis tesudarė 4,8 proc. Pagal lietuviškos kilmės prekių eksportą Rusija užėmė aštuntą vietą ir kone dvigubai atsiliko nuo Vokietijos, Latvijos ir Estijos.  Akivaizdu, kad daugeliui Lietuvos gamintojų Rusijos rinka nėra pagrindinė. 

Kol kas nėra pakankamai duomenų vertinti, ar principinga Lietuvos pozicija Ukrainos klausimu neigiamai paveikė eksportuojančių verslininkų rodiklius. Statistikos departamento duomenimis, Lietuvos eksportas į Rusiją 2014 m. sausį, palyginti su 2013 m. gruodžio mėn., sumažėjo beveik trečdaliu, o lietuviškos kilmės prekių eksportas išaugo daugiau nei dešimtadaliu, nes Rusija atšaukė ribojimus pieno produktų eksportui. Tad kol kas sunku vertinti Lietuvos reakcijos į įvykius Ukrainoje poveikį eksportui į Rusiją, tačiau akivaizdžių ekonominio spaudimo priemonių (draudimo įvežti lietuviškas prekes, sugriežtinti kontrolės procedūras ir pan.) Rusija kol kas netaikė.

Kitas Rusijos įtakos kanalas Lietuvai – importas, kuris pernai iš Rusijos sudarė apie trečdalį rinkos dalies. Net apie 90 proc. šio importo susidėjo iš energetinių išteklių: Lietuva iš Rusijos importavo 46 proc. elektros energijos, 98 proc. žaliavinės naftos ir 100 proc. gamtinių dujų, tad akivaizdu, kad Lietuva nuo Rusijos labiausiai priklausoma ir pažeidžiama energetikos srityje. Neretai pastebima, kad poveikio priemone gali tapti ir investiciniai ryšiai, tačiau Lietuvos tiesioginės užsienio investicijos (TUI) Rusijoje nuo 2009 m. iki 2013 m. sumažėjo kone dvigubai ir nesiekė 4 proc. visų Lietuvos TUI – tai viso labo aštunta pagal svarbą rinka Lietuvos investuotojams. Lietuvos priklausomybė nuo rusiško kapitalo taip pat nėra didelė, nes Rusija pagal investicijas Lietuvoje yra devintoje vietoje.

Atsižvelgiant į visus šiuos faktorius konstatuotina, kad Lietuvos ekonomika išlieka priklausoma nuo Rusijos, kurios spartus augimas paskatino į Vakarus po Rusijos krizės persiorientavusius verslininkus išlaikyti interesą Rytuose. Skausmingiausiai Rusijos rinkos problemos paveiktų pieno ir mėsos produktų gamintojus, bet, kaip rodo patirtis praėjusių metų pabaigoje, gamintojai būtų pakankamai lankstūs vėl perorientuoti eksporto kryptis. Be to, pastebėtina, kad didelė dalis prekių iš Lietuvos į Rusiją yra reeksportuojamos, todėl tiesiogiai nepaveikia Lietuvos gamintojų. Vis dėlto ribojant kitų šalių gamintojų ir per Lietuvą į Rusiją vežamų prekių srautus, nukentėtų Lietuvos transporto sektorius, pirmiausia krovinių gabenimo keliais įmonės, Lietuvos geležinkeliai ir Klaipėdos uostas, todėl rinkų perorientavimas į stabilesnes bei saugesnes turėtų būti ir valstybinės politikos prioritetas. Tuo metu verslininkams svarbu suvokti, kad didesnė rizika, susijusi su potencialiai didesniais pelnais politiškai nestabiliose valstybėse, yra ir jų pačių sąmoningas verslo strategijos pasirinkimas, negalintis paversti įkaitu Lietuvos saugumo interesų – tą pabrėžia ir nemaža dalis pačių verslininkų.

Permainos energetikoje

Lietuva labiausiai nukentėtų, jeigu Rusija energetiką imtųsi naudoti kaip politinio spaudimo įrankį: pavyzdžiui, padidintų tiekiamų gamtinių dujų kainą arba tiesiog ribotų dujų tiekimą. Tačiau reikia pažymėti, kad Lietuva, paskatinta anksčiau taikytų spaudimo priemonių bei augančių kainų, žengia konkrečius energetinio savarankiškumo stiprinimo žingsnius. Šių metų pabaigoje į Klaipėdą atplauks suskystintų gamtinių dujų terminalas simbolišku pavadinimu „Nepriklausomybė“. Terminalas sumažins priklausomybę nuo Rusijos, atvers galimybę importuoti dujas už mažiausią kainą ir garantuos mažesnes kainas vartotojams. 

Net jei terminalas veikimo pradžioje galėtų patenkinti iki pusę šalies dujų poreikio, tai būtų derybinis svertas derantis su „Gazprom“ dėl mažesnės dujų kainos. Be to, ilgainiui į Lietuvą iš įvairių šalių būtų pradedamos tiekti skalūnų dujos: pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose jos sukėlė tikrą revoliuciją, leido kainas sumažinti daugiau nei perpus ir pavertė JAV iš dujų importuotojos į eksportuotoją. Kitos Europos valstybės, turinčios panašių tiekimo alternatyvų, už rusiškas dujas moka kur kas mažiau, todėl nenuostabu, kad Lietuvai kryptingai įgyvendinant šiuos projektus Rusijos dujų gigantė sutiko sėsti prie derybų stalo dėl tiekimo nuolaidų, kurias pritaikius, anot premjero Algirdo Butkevičiaus, jau nuo liepos mėnesio kaina gali sumažėti penktadaliu. Tiesa, tokios nuolaidos turi būti traktuojamos kaip iššūkis, nes esminis „Gazprom“ siekis meilikaujant Vyriausybei yra ne išsaugoti pelnus palyginti kuklioje Lietuvos rinkoje, bet sukliudyti šaliai diversifikuoti energetikos žaliavų tiekimą, o tuo pačiu – ir politinę-ekonominę priklausomybę nuo Rusijos. Todėl trumpalaikės nuolaidos negali paversti strateginių energetinių projektų savo įkaitais.

Taip pat 2015 m. pabaigoje bus nutiestos elektros jungtys su Švedija ir Lenkija. Tai užtikrins teisingesnes kainas, patikimesnį tiekimą bei leis integruotis į kontinentinės Europos tinklus.

Kintanti priklausomybė

Lietuvos ir Rusijos tarpusavio ekonominė priklausomybė išlieka didelė, ypač transporto ir energetikos srityse. Tačiau dėl įgyvendinamų strateginių energetinių projektų ši priklausomybė mažėja. Taip pat patirtis rodo, kad Lietuvos verslas gali suvaldyti neigiamus pokyčius Rusijos rinkoje. Be to, agresyvūs Rusijos veiksmai Ukrainoje, mažėjančios užsienio investicijos šioje šalyje ir blogėjanti politinė-socialinė aplinka, tikėtina, paskatins Lietuvos verslininkus ir ateityje atsargiau žvelgti į Rusijos rinką bei mažinti priklausomybę nuo jos.

Todėl Rusijos agresijos Ukrainoje smerkimas bei nacionalinių ir kolektyvinių gynybos pajėgumų stiprinimas išlieka esminiu Lietuvos saugumo politikos prioritetu. Nors priklausomybė nuo Rusijos ekonomikos bei energetikos srityse išlieka didelė, faktai rodo, kad lietuviškas verslas gali būti pakankamai lankstus bei reaguoti į pokyčius, kurie kyla iš anksto žinant potencialas grėsmes Rusijos rinkoje. Tuo metu kryptingas darbas energetikos sektoriuje leidžia tikėtis, kad Lietuva ne tik įgis didesnius svertus derybose su Kremliumi, tačiau ir realiai diversifikuos energetikos žaliavų tiekimą, tuo sumažindama priklausomybę nuo Rusijos.