Botagėlis – neveiksminga priemonė
Iniciatyvos griežtinti baudžiamąjį įstatymą dažniausiai randasi atsitikus tragiškiems eismo ar kitiems rezonansiniams įvykiams. Tokiais atvejais skubama „taisyti“ baudžiamąjį kodeksą tik vienu aspektu – griežtinti bausmę arba kriminalizuoti lengvesnį administracinį teisės pažeidimą.
Bet grįžkime prie šių dienų aktualijų. Minėtoms byloms, kaip ir buvo galima prognozuoti, skirtas nemenkas dėmesys. Kaip žinia, Kauno apylinkės teismas asmenį, vairavusį transporto priemonę su daugiau nei 1,5 promilės alkoholio kraujyje, nuo baudžiamosios atsakomybės atleido pagal laidavimą. Šis teismo sprendimas gali būti skundžiamas ir nėra įsiteisėjęs, vis dėlto visuomenei per publikacijų antraštes siunčiama labai aiški žinia – asmuo išsisuko, išvengė baudžiamosios atsakomybės.
Tarp bausmės ir teisingumo
Nuostabą sukėlęs Kauno apylinkės teismo sprendimas rodo, kad priimant baudžiamojo įstatymo pataisą nebuvo gilintasi į Konstitucinius teisingumo, teisinės valstybės principų esmę. Šie principai yra labai svarbūs mūsų teisinėje sistemoje, juos plėtojantis Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas konstatuoja, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti, o tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas).
Vėlgi grįžkime prie minėtojo tolimųjų reisų vairuotojo. Jeigu jam, tarkime, turinčiam du mažamečius vaikus ir niekur nedirbančią sutuoktinę, prisipažinusiam padarius nusikalstamą veiką ir labai gailintis, teismas skirtų tik baudą be teisės vairuoti transporto priemonę atėmimo? Ar tokia bausmė būtų adekvati ir teisinga?
Klaustukų ir „kabliukų“, kaip matome, daug. O atsakymų gali būti labai įvairių. Kiekvienas atvejis yra unikalus, būtent todėl skiriant įstatyme numatytą sankciją teismams paliekama galimybė įvertinti visas bylai reikšmingas aplinkybes.
Juolab Lietuvos automobilių kelių direkcijos skelbiama eismo įvykių statistika rodo, kad eismo saugumo situacija nors lėtai, bet gerėja. Jeigu 2012 metais dėl neblaivių vairuotojų žuvo 62 žmonės, tai 2015-aisiais tris kartus mažiau – 20. Tuo tarpu neblaivių vairuotojų sukeltų eismo įvykių nuo 461 (2012 m.) sumažėjo beveik trečdaliu – iki 313 (2015 m.).
Bausmių griežtinimo „mada“ arba pigus populiarumas
Šokiruoja kai kurių politikų pasisakymai. Pavyzdžiui, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto vicepirmininkas Stasys Šedbaras teigia jog „žiūrint teoriškai, tai kaltininkui keliama baudžiamoji byla, atsiranda teistumas, bet kaimynams gali atrodyti, kad atsiranda nebaudžiamumas. Šį klausimą aptarėme ir su Generalinės prokuratūros vadovais, bet čia jau daugiau teismų reikalas. Pirmadienį Aukščiausiajame Teisme bus metinis rezultatų aptarimas, tai irgi iškelsime klausimą: kad teismai šioje vietoje žiūrėtų atidžiau ir atsakingiau.“ Dar daugiau, politikas teigia, kad įvertins teismų praktiką tokio pobūdžio bylose ir „jeigu ji eis ne tuo keliu, tada sugrįšime prie įstatymų ir sukonkretinsime reikalavimus laiduotojams".
Perdėtas noras pagerinti situaciją konkrečioje teisės pažeidimų sferoje, nepamatuotai griežtinant ar kriminalizuojant naujas veikas gali duoti priešingą efektą, t. y. nepasitikėjimą teisine sistema, kuomet statistiškai įvykių bus tiek pat, o nuteistų (taip pat ir atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės) asmenų padaugės.
Ką daryti?
Kritikuojant tam tikrų teisės pažeidimų kriminalizavimą gali būti klausiama – kokios kitos veiksmingos priemonės galėtų padėti sumažinti teisės pažeidimų? Deja, kaip ir keldamas nepatogius klausimus netapsiu populiarus, taip ir pateikdamas atsakymus į juos nebūsiu originalus – švietimas ir prevencinės programos.
Šios priemonės tikrai reikalauja daugiau resursų nei statistinis ikiteisminis tyrimas ar visas baudžiamasis procesas, kadangi reikalinga parengti strategiją (ne popierinę, žinoma), ją įgyvendinti ir siekti bent iš dalies nustatyti jos veiksmingumą. Politikai, norintys griežtinti baudžiamąją atsakomybę ar kriminalizuoti administracinius nusižengimus, dažnai teigia, kad tokie veiksmai pagerins kriminogeninę situaciją, tačiau nenurodo ką galima būtų laikyti normalia kriminogenine situacija. Kur yra riba? Susidaro įspūdis, kad visuomenė įtikinėjama, jog galima „išnaikinti“ teisės pažeidimus, kas, deja, yra visiška netiesa.
Tik nuo visuomenės sąmoningumo ir nepakantumo lygio teisės pažeidimams priklauso kriminogeninė padėtis konkrečioje šalyje.
Autorius yra teisininkas kriminologas, Lietuvos kriminologų asociacijos narys, praktikuojantis advokatas baudžiamosios teisės srityje