L. N. Rasimas. „Žalieji žmogeliukai“ Lietuvoje nebūtinai turi dėvėti šalmus ar nešioti šautuvą

Kada buvo ruošiama Lietuvos – Rusijos tarpvalstybinių santykių sutartis ir Maskvoje derinamas tekstas, mus nustebino rusų siūlymas į tekstą įtraukti, kad abi šalys puoselės ir rems „Eurazijos“ interesus ir siekius. Į tiesų klausimą, kas tai per „Eurazija“, kur jos ribos – tiesaus atsakymo nesulaukėme. Laimei, atsispyrėme jų gundymui ir 1991 m. liepos 28 d. sutarties tekste nieko apie tai neužsiminta.

Prisimenu, pertraukų metu kas rūkė, kas gėrė kavą, šnekučiuodavomės neformaliai, aptarinėjome Rusijos ir Lietuvos ateitį. Šmaikštaudavome. Ne vienas mums siūlė pabūti laisviems tai penkiolika, tai dvidešimt metų. Atsakydavome paklausdami, o kada jie pradės mokytis kinų kalbos? Aš vis bandžiau išsiaiškinti, kodėl jiems rūpi ta „Eurazija“? Nepamenu kuris, ar Genadijus Burbulis, ar Jurijus Afanasjevas neapsikentę paaiškino, kad mūsų svarstoma sutartis yra ne tik politinė, bet ir kultūrinė dviejų atskirų kultūrų sutartis: „Štai Rusija ir beržas. Vienas be kito negali. Tai rusų medis.“ „ Ar tai reiškia, kad jie supranta kur auga beržai, ten ir Rusija?“, – paklausėme. – „Ten kur rusas jaučiasi kaip namuose, ten ir yra „Eurazija“. Maždaug taip pasikalbėjome. Supratome, kad tiek Jekaterinos II-osios, tiek Boriso Jelcino su Andriejum Sachorovu, Aleksandru Solženicinu ir kitais jų patriotais Rusija yra ta pati tradicinė Rusija, siekianti apglėbti ir įtraukti silpnesnius savo kaimynus arba bent juos tvirtai kontroliuoti. Skirtumas tik metoduose.

Demokratija – moralumas, imperializmas – baimė. Tai santvarkų tipų pamatai. Šiandien „Eurazijos“ erdvę iš dalies galima sutapatinti su „Rusų pasaulio erdve“, kurioje rusas jaučiasi ar siekia jaustis kaip namuose. Tokius „namus“ jie gali pasidaryti visų pirma plėsdami rusų kalbos naudojimą, dominuojantį rusų kultūros naudojimą, siekti, kad kaimyninėse valstybėse vadovautų asmenys, pasirengę vykdyti Rusijos nurodymus, kad istorija būtų suprantama taip, kaip ji interpretuojama Rusijoje, kad visur būtų gerbiami ir saugomi rusų buvimą žymintieji ar jų nurodymu pastatyti paminklai ir ženklai, kad vaikai skaitytų tokias pat pasakas, žiūrėtų tokius pat „multikus“, dainininkai dainuotų ir net nusilenktų ta pačia maniera (pav. „nyzkij paklon“), kad teatruose dominuotų rusų dramaturgija, kad be gimtosios kalbos visi nuo mažo iki didelio mokėtų rusų kalbą, o kitos kalbos – tik kaip trečiarūšės, kad kiekvienas rusas tiek gatvėje, tiek įstaigoje, tiek parduotuvėje galėtų susikalbėti rusiškai. Štai tada tokia šalis ir bus „Rusų pasaulio dalis“ ir ten kiekvienas rusas jausis kaip namie. Reikia pripažinti, kad daugeliu atvejų Lietuvoje jiems tą padaryti pasisekė.

Šiandieniniame pasaulyje antroji kalba yra ne tik išsilavinimo požymis, bet ir tautų bendravimo pagrindas. Net mokėdami tris ar penkias kalbas, žmonės visada renkasi tą antrąją, pažyminčią globaliu vartojimu. Tuo pasižymi anglų kalba – tai laivybos, aviacijos, kompiuterijos, finansų, prekybos, turizmo ir pan. kalba. Deja, Lietuvoje visos televizijos per nepriklausomybės metus darė ir tebedaro viską, kad televizija netaptų savaimine anglų kalbos mokytoja, kad vidutinio amžiaus žmogus, žiūrėdamas dubliuotus filmus (o rusiškus kažkodėl originalo kalba tik su titrais) nepramoktų angliškai ir negalėtų bendrauti nei su švedu, nei su danu ar norvegu, juo labiau britu ar šiaurės amerikiečiu. Viskas daroma, kad tik nepamirštų rusų kalbos.

Tad atvykęs rusas, beje pats dažnai puikiai kalbėdamas angliškai, prieš tokius vidutinio amžiaus lietuvius jaučiasi ne tik pranašesnis, bet ir kaip namie. Visų rusiškų ir, deja, lietuviškų televizijos kanalų absurdišką propagandą galutinai supranti, kai jau trečios kartos Lietuvos rusas staiga pareiškia: „Tik nelieskite MŪSŲ Putino!“ Kas gali paneigti, kad XXI amžiuje per „Eurazijos“ idėją ir Putino sugalvotą „Rusų pasaulį“ jau ir ginklu bus bandoma antrąja kalba skelbti rusų kalbą?

Žinau konkrečius atvejus, kada mokinukas prievarta buvo įtrauktas į rusų kalbą besimokančių grupę, nors ir pats ir tėvai norėjo, kad jo antroji užsienio kalba būtų vokiečių. Žinau konkrečius atvejus, kada vaikai privalėjo piešti teminius piešinius, ką davė Lietuvai rusai. Vienas vaikas nupiešė butelį „vodkos“, kitas gyvulinį tremtinių vagoną. Buvo net varomi aiškintis pas direktorių –mat reikėjo nupiešti kolūkių fermas ar daugiaaukščius gyvenamuosius namus, nors nuo jų broko iki šiol negali atsigauti Lietuva. Rusiška kultūra šiandien vėl dominuoja Lietuvoje. Atrodo, kad be Čechovo ar Dostojevskio pasaulyje daugiau nieko nėra. Pasirašyti susitarimai su Rusija dėl kultūrinio bendradarbiavimo padarė Lietuvą visiškai priklausomą nuo Rusijos, o ją pasirašęs asmuo įtaisytas JUNESKO ofise, kuris šiandien pagrįstai tapatinamas su buvusiu „Kominternu“.

Viename Italijos kurortų kabo skelbimas rusų kalba: „Saugokite savo tėvynę – nekilnojamą turtą pirkite užsienyje“. „Rusų pasaulis“ plečiasi jau ir ten. Panašus skelbimas neseniai kabojo ir Palangos oro uoste. O kiek to turto jau supirkta Lietuvoje mūsų valdžiai vis dar nesiseka suskaičiuoti, ir nežinoma, kiek fiktyviai supirktų žemių ar įsteigtų fiktyvių įmonių jau valdo rusai.

Istorijos supratimas, kartu su istorinėmis pasakomis ar mitais yra tautą vienijantis dalykas. Šiandieninė Rusijos istoriografija pripažįsta, kad Lietuva Rusijos valstybės gyvenime vaidino svarbų vaidmenį, kad dalį jos pavertė vakarietiška „Lietuviškąja Rusija“. Taip menkindami lietuviškąją istorijos dalį, siekia tuo pačiu išaukštinti rusiškąją. Lyg koks „Kominterno“ padalinys Lietuvoje suburtas ir istorikų būrys, šiandien save vadinantis internacionalistais. Ne tik istorijos žinovai, bet ir profesionalūs istorikai išsižioję klausėsi, kaip televizijos laidoje „Būtovės slėpiniai“ pokalbyje su profesoriumi Gudavičiumi kalbasi jo mokinys ir daro išvadas ar apibendrinimus, kurie neišplaukia iš to, kas buvo pasakyta. Kaip taisyklė – išvados hipotetinės ir būtinai kaimynų naudai.

Niekam profesionaliai nepaprieštaravus, o ir atėmus galimybę tokiems prieštaravimas viešai pareikšti buvo žengiama toliau – daryti išvadas, nepaisant išnagrinėtų ir nustatytų faktų. Taip buvo keliamos abejonės dėl Klaipėdos krašto priklausymo Lietuvai, be abejo žinant, kad dar 1919 metais šis kraštas Santarvės (Antantės) valstybių nutarimu ( 1919-06-28 ) , kaip daugiausia apgyvendintas lietuvių numatomas, perduoti Lietuvai ir tik karas su Lenkija trukdė faktiniam jo perėmimui, todėl laikinai administruoti perduodamas prancūzams. Nepaisoma, kad po faktinio 1923 m. įvykdyto jo prijungimo prie Lietuvos, 1925 m. buvo pravestos demokratinės optacijos procedūros, kur tik 13 tūkstančių gyventojų laisvai pasirinko Vokietijos pilietybę, nepaisoma fakto, kad 1928 metais buvo pasirašyta sutartis su Vokietija dėl sienų ir abi šalys tą sutartį ratifikavo, nepaisoma, kad ta sutartis de facto veikia ir šiandien, nes siena liko toje pačioje vietoje.

Tie istorikai teigė, kad 1923 m. Lietuva Klaipėdos kraštą okupavo, o 1939 metais pati sugrąžino Vokietijai, kad vėliau rusai nevykdė Karaliaučiaus srityje jokio lietuvininkų genocido, mat tie tada nebuvo Lietuvos piliečiai, o šiandien Lietuva turi Klaipėdą „iš Stalino malonės“, tad dabartinė Rusija gali reikšti pretenzijas į Klaipėdą. Faktai rodo visai ką kitą. 1939 m. Vokietija Lietuvai grasino karu, jeigu neperleis Klaipėdos krašto, taigi ultimatyviai. Niurnberge vienas iš kaltinimų buvo Versalio sutarties dėl Mėmelio sulaužymas. Naciai dėl šio epizodo išteisinti nebuvo. Kada sąjungininkai, baigiantis Antrajam pasauliniams karui, sprendė Vokietijos pasidalinimo klausimą – buvo sutarta, kad kalbės apie tą Vokietiją, kuri buvo 1937 m. sienose. Kur tada buvo Klaipėda? Ji buvo Lietuvos dalis. Vakarų Vokietija, kalbėdama apie vokiečių teises, dar prie Konrado Adenauerio konstatavo, kad kalbama apie 1937 m. Vokietiją. Kur tada buvo Klaipėda? Ji buvo Lietuvos dalis. Tad kodėl Lietuvos istorikai savo nepagrįstais teiginiais skatina rusų separatizmą Klaipėdoje?

Liudvikas Narcizas Rasimas

Ukrainiečiai mini mūšio prie Mėlynųjų vandenų metines. Per radiją girdime visiškai niekuo nepagrįstą lietuvio istoriko nuomonę – tokio mūšio nebuvo. Kitas pavyzdys – Dainų šventė, rodomi rūbai, kuriuos vilkėjo senovės baltai. Vėl viešas istoriko „trigrašis“, kad tokios atskiros baltų kultūros nebuvo, lyg apie lietuvių etnogenezę nieko nežinotų, nežinotų ir kad baltų kultūra ar net atskiras antropologinis tipas gerai išnagrinėti ir nustatyti.

Kai tik šiandien iškyla koks klausimas kur gali įsikišti istorikai–internacionalistai, žiūrėk jie jau ir pakiša žmonėms hipotetinių fantazijų mazochistinę dozę. Pradėjus kurti Vilniaus depolonizacijos planus – jau girdime istorikus, kad Lietuvos valdovai lietuviškai nekalbėjo ir nesuprato, o kalbėjo greičiausia rusiškai, gal net lenkiškai. Deja, faktai kalba ką kitą. Štai 1492 m. Dancigo miesto pirklių pranešime nurodoma, kad Vilniuje Ponų taryboje derybos buvo vedamos vokiečių, lietuvių ir rusų kalbomis. Žinoma, kad Vytautas naudojosi net šešių kalbų vertėjais raštininkais. Lenkų kalbos raštininkų jis neturėjo, o ir pačioje Lenkijoje lenkų kalba tada iki aktų kalbos dar nebuvo pribrendusi – aktai buvo rašomi lotyniškai, rusiškai ( Galicijoje) ir vokiškai (miestuose). Žinoma, kad aktuose, sudarytuose Lietuvoje, priesaikos tekstai buvo lietuviški. Šie faktai nepaneigiami.

Prasidėjus spaudos atgavimo, litvomanų, knygnešių, pirmojo lietuviško spektaklio ir pirmosios lietuviškos operos minėjimams, tuoj pat rašoma aktualumo požiūriu menkavertė knyga, kurioje hipotetiškai įrodinėjama, kad Birutės nebuvo, girdi, ką ten poetai rašė apie po kaimus skambančias Birutės dainas, kas per „išmislas“ minėti Birutės operą, kada tokios Birutės nebuvo. O gal vis dėlto buvo, nes to ko nerandama, dar nerodo, kad nebuvo. O kaip dažnai specialiai taip ieškoma, kad ko nors nerastum? Bet darbas padarytas, poetai ir kompozitoriai sumenkinti, lietuviai, dainuojantys apie Birutę – neišmanėliai, nors visa tai tik hipotetika, o ne istorinis faktas. Ar tai atsitiktinumas?

Arba vėl – ukrainiečiai mini mūšio prie Mėlynųjų vandenų metines. Per radiją girdime visiškai niekuo nepagrįstą lietuvio istoriko nuomonę – tokio mūšio nebuvo. Kitas pavyzdys – Dainų šventė, rodomi rūbai, kuriuos vilkėjo senovės baltai. Vėl viešas istoriko „trigrašis“, kad tokios atskiros baltų kultūros nebuvo, lyg apie lietuvių etnogenezę nieko nežinotų, nežinotų ir kad baltų kultūra ar net atskiras antropologinis tipas gerai išnagrinėti ir nustatyti. Dar blogiau, kada nepaisant rusų kariuomenės 1940 m. į Lietuvą įvedimo, Prezidentūros apsupimo tankais ir Sovietų sąjungos ultimatumo, istorikai vietoje okupacijos ir aneksijos (lyg pagal rusų užsakymą) naudoja tik aneksijos sąvoką. O juk tai daug ką keičia, keičia tiek Lietuvos piliečių, tiek ateivių kolonistų teisinę padėtį, keičia požiūrį į ginkluotą pasipriešinimą ir jo dalyvius, tremtinius, Rusijos padarytą žalą Lietuvai.

Kodėl istorikai taip neatsakingai elgiasi ir sprendžia tai, kas yra daugiau teisės dalykas? Nemanau, kad taip nepaisydami faktų istorikai nesupranta, jog ruošia lietuvius moralinei katastrofai. Juk jau atsirado raginimų kiekvienam lietuviui „surasi savyje rusą ir jį pamilti“. Tada kam ta sava kalba, sava istorija, sava kultūra? Būsime tikra Rusų pasaulio dalis. Juk ten, kur sugrįžta rusų kalba, kur pradeda dominuoti rusų kultūra, kur kaip sava priimama rusiškoji istorijos interpretacija, sugrįžta ir pati Rusija.

„Žalieji žmogeliukai“ nebūtinai Lietuvoje turi dėvėti šalmus ar atvirai nešioti šautuvą. Nebūkime naivūs – tiek kiek Rusijai jų reikia, Lietuvoje juos jau turi. Keisti prokuratūros ir teismų sprendimai Rusijos naudai tą patvirtina. Ar prorusiškas nacionaliniu, etniniu, gamybiniu pagrindu sudarytų partijų nusiteikimas yra atsitiktinumas? Tegu neužpyksta kaimyninės šalies vadovai, bet kol tomaševskiai lyg kokia audimo staklių šaudyklė lakstys nuo Varšuvos į Maskvą ir atgal, kol taip su Rusija bus tariamasi rinkimų ar įstatymų Lietuvoje priėmimo klausimais, lietuvių požiūris į tas abi šalis išliks toks pat.

Ar noras ir planai vietoje paminklo kovotojams už Lietuvos laisvę Vilniuje pastatyti antkapinį paminklą Lietuvių tautai, kur vaizduojama, kaip jos dvasia jau pleveną į aukštybes, yra atsitiktiniai? Ar karinės doktrinos laikymasis, kad NATO mus apgins, o Putinas palauks iki 2020 metų, kol padidinsime biudžetą krašto apsaugai iki dviejų procentų, yra atsitiktinis dalykas? Ar politologų palaikomas sukeltas politikų triukšmas, kaip prezidentė išdrįso nurodinėti Vyriausybei, kad reikia ruoštis krašto gynybai ir tam reikia pinigų – yra atsitiktinis? Juk ir politologai, ir triukšmaujantieji politikai puikiai žino, jog Vyriausybė vykdo tik tą programą, kuri numatyta įstatymuose. Žino ir tai, kad prezidentė turi įstatymų priėmimo iniciatyvos ir vetavimo teisę, tad tartis Vyriausybei su prezidente būtina.

Šiandien Rusijos interesai ir jų atstovai Lietuvoje pakankamai išsiryškino. Visų pirma Lietuvą norima sugrąžinti į rusakalbių, kur dominuoja rusiška kultūra ir žmonių mentalitetas, šalių gretas, kad taip įstrigtume „Rusų pasaulyje“. Kviečiu visomis galimybėmis tam priešintis. Juk tik nuo mūsų priklauso, ar mes važinėsime rusiška ar europietiška vėže, ar mes kiekvienu atveju suprasime rusiškai, ar su rusu kalbėsime rusiškai ar angliškai, ar atvykęs rusas jausis pas mus kaip svečiuose, ar kaip namuose?

Apsispręskime greitai ir pradėkime formuoti viešąją nuomonę patys. Reikalaukime, kad būtų paruošti ir suderinti įstatymai bet kokiai valstybės destabilizacijai nutraukti. Kas gali – prisidėkime prie šio darbo. Demokratija nėra skirta tinginiams, tad veikime greitai.