Pakritikavęs galimus atsakymus ir ilgus pamąstymus, autorius pareiškė galįs įvardinti tą pagrindinę problemą per tris sekundes – tai alkoholis. Ir čia pat retoriškai paklausė – tai kurgi tas politikos karžygys ant balto žirgo su blaivybės vėliava? (citata ne visai tiksli, bet esmės, tikiuosi, neiškreipia). Klausimas neliko be atsako – pretenduojančių į karžygio ant balto žirgo vaidmenį atsirado... Ir netgi daugiau, negu reikia. Ir dar gerokai prieš prasidedant rinkimų agitacijos maratonui imta lenktyniauti, kuris gi pasiūlys kietesnius, efektingesnius draudimus reklamuoti ir pardavinėti alkoholį. Žodis po žodžio šios lenktynės netruko peržengti visas koktumo ribas...
Ir suprantama, nes rimtas problemos analizavimas, sveiko proto argumentai ar paprasčiausia logika rinkimų agitacijai netinka. Tuo metu alkoholizmas ir nesaikingo gėrimo papročiai mūsų šalyje yra rimta psichosocialinė problema, reikalaujanti ne politikų lenktynių (imtynių?), o nuoseklaus padėties ištyrimo ir ne mažiau nuoseklaus, apgalvoto ir ne kelis mėnesius trunkančio darbo, apjungiančio valstybės institucijų ir visuomenės grupių pastangas.
Garsiai šūkaujantys apie draudimus ir netgi prievartinį gydymą nelabai nori kalbėti apie girtavimą gimdančias priežastis. O vertėtų. Mat, sovietmečiu alkoholizmu susirgusiųjų karta jau tikrai baigia išmirti, tad naujosios alkoholizmo bangos sovietmečio traumomis nebepaaiškinsi. Esama kažkokių naujų priežasčių, dėl kurių žengiantieji į rinkimus turėtų, matyt, prisiimti ir dalį atsakomybės.
Pradėkime nuo to, ar turime kokį nors bent pakenčiamai objektyvų tyrimą apie socialines, psichologines , būtent mūsų šaliai būdingas girtavimo plitimo priežastis? Gal turime, tik jis nepakankamai paviešintas? Jei taip – pats laikas būtų tai padaryti, jei ne – skubos tvarka inicijuoti tokio tyrimo atlikimą. O jį atlikus jau galima būtų rimtai kalbėti ir apie problemos sprendimo būdus, ir apie konkrečias programas su konkrečiais įgyvendinimo terminais, pageidautina, nesutampančiais su Seimo kadencijomis.
Aš gi leisiu sau paieškoti logikos (žmogui, užaugusiam sovietmečiu ši frazė ko gero reiškia kiek daugiau, nei jaunajai kartai – anuomet už logikos ieškojimą galėjai atsidurti ir ten, kur niekas savo noru nesiveržia). Tai kokios šiandieninėje Lietuvoje galėtų būti tos priežastys, dėl kurių žmogus griebiasi stikliuko ir nebegali sustoti?
Tai, kad per arti alkoholiu prekiaujanti parduotuvė? Tai, kad krepšinio arena apjuosta alaus reklamomis? Tai, kad alkoholis per pigus? Taip aiškinti piktnaudžiavimo alkoholiu priežastis būtų tas pat, kas aiškinti, jog Lietuvos piliečiai emigruoja dėl to, kad yra judėjimo laisvė, o pigios avialinijos pernelyg aktyviai reklamuoja savo paslaugas...
Beje, viena iš esminių emigracijos priežasčių sutampa su nuslydimo į alkoholio priklausomybę priežastimi – tai prarastas perspektyvos jausmas. Žmogus nemato, kaip galėtų išbristi iš įkyrėjusių problemų, susikurti bent kiek padoresnę buitį (ir būtį) sau ir savo vaikams, nesijaučia gerbiamas ir vertinamas, jaučiasi apgautas apsukresnių, įžūlesnių, mato, kad doru darbu savo šalyje niekada neuždirbs tiek, kiek jeigu nesibodėtų galimybe apeiti įstatymą, pasivogti, užvaldyti apgaulės būdu...
Jau ne pirmus metus bent kiek sąžiningi ekonomistai sutaria, kad mokesčių našta Lietuvoje neproporcingai gula ant dirbančių ir kuriančių, o didžiausios lengvatos tenka stambiausiam kapitalui, toli gražu ne visada socialiai atsakingam ir toli gražu ne visada tokiam jau produktyviam. Nesiplėsiu šia linkme – nes rizikuoju peržengti savo kompetencijos ribas. Apsiribosiu tuo, kad neproporcinga mokesčių našta į neviltį stumia daugelį darbingo amžiaus Lietuvos piliečių – ir vieni emigruoja, kiti – ieško paguodos ten, kur nereikėtų...
Nesiplėsiu ir apie viešųjų ryšių pokerį – tai atskira tema, ir patys savaime viešieji ryšiai – niekuo ne blogesnė veikla už bet kurią kitą. Blogis prasideda ten, kur viešieji ryšiai tampa dūmų uždanga nedeklaruojamiems tikriesiems siekiams. Pasibaigus rinkimams dūmų uždanga išsisklaido ir prieš akis lieka tas pats į neviltį varantis paveikslas. Dalis (dažniausiai – mažuma) išrinktųjų, kurių kvalifikacijos šiaip jau būtų tinkamos, priversti terliotis su minia neišmanėlių ar tiesiog kenkėjų, nežinia ką veikiančių už algą, apie kokią didžiuma Lietuvos piliečių gali tik pasvajoti... Tų „gelbėtojų“ Lietuva jau prisižiūrėjo per kelias kadencijas. Negi dar būtume nepasimokę?
Tikra tiesa, retai kada turime laiko atidžiai paskaityti kokį nors internete publikuotą tekstą, juolab grįžti prie kadai jau skaityto. O kartais vertėtų... Ypač kandidatuojančių veikėjų interviu, publikuotus dar iki oficialios rinkimų kampanijos pradžios.
Pavyzdžiui, Ramūno Karbauskio interviu, publikuotas dar prieš knygų mugę, į pavadinimą iškėlus pokalbio citatą: „Visos problemos prasideda nuo to, kad mūsų vaikai nenori skaityti“ . Interviu skaitomumas buvo menkas, tad priminti kai kuriuos prasitarimus turbūt nepakenks. Vienas jų susijęs su baltuoju blaivybės žirgu, o kitas su ... haubicomis, bet apie viską iš eilės.
Taigi paklaustas apie Naisių išblaivinimo patirtį, Ramūnas Karbauskis atsako: „ ... visa sistema sukurta taip, kad žmogus, kuris nesaikingai vartoja alkoholį, kuris dėl to turi problemų ir yra Naisių bendruomenėje, iškrenta iš konteksto.“
Žinoma, kad iškrenta, tik tam jokios sistemos kurti nereikia. Nesaikingai geriantis iškrenta savaime, nes tampa nedarbingas ir nebe labai bendraujantis, pasak lakios Juozo Erlicko eilutės: „žmogus vis geria vienišyn, kol pagaliau jau geria vienas“. Norint tokiam padėti, reikia kurti sistemą, padedančią žmogui reintegruotis, atkurti sveikatą ir normalius ryšius.
Ir, deja, ne visada tos pastangos vaisingos...
Bet tai - dar ne viskas. Cituoju toliau: „Šiandien Naisių kaime turime tris alkoholikus, kurie pas mus atėjo iš anų laikų. (Čia pravartu būtų patikslinti, ar iš tų laikų, kai Karbauskio tėvas, atrodo, buvo kolūkio pirmininkas, ar iš tų, kai itin sėkmingai pasinaudojo privatizacijos teikiamomis galimybėmis. Bet toks klausimas užduotas nebuvo).
Per šešerius metus dalis jau išmirė, ir tie greitai mirs, jeigu nebus priverstinio gydymo (!!! Priverstinis gydymas tai jau tikrai buvo sovietmečiu, tik ar ne tada masiškiausiai plito alkoholizmas?) Mes jų negalime priversti, nėra būdų,“ - tęsia Ramūnas Karbauskis.
Būdų priversti, žinoma, nėra, bet ar tie žmonės bent jau yra girdėję apie šiuolaikinius, labiau motyvuojančius gydymo metodus, tiesa, nepigius, tačiau palyginus su grįžimu į visavertį gyvenimą – ką gi reiškia tie keli šimtai eurų?.. O turtingas kaimynas argi negalėtų apšviesti, pagelbėti?
Gal iš tiesų blaivių švenčių praktika baigiantiems prasigerti kaimams ir miesteliams – vienintelis išsigelbėjimas? Ir čia jau tie kaimynai, kurie tik retsykiais per kokias vestuves ar krikštynas taurelę pakilnoja, galėtų solidarizuotis, gelbėdami tuos, kurie jau savo cisterną išgėrė ir daugiau nebegali?
Gal ir tikrai būtų gražu, tik bijau, kad tų ribojimų poveikis gali būti labai netvarus, ne įveikiantis negalavimo šaknis, o tik apgydantis iš paviršiaus. Ir pats Ramūnas Karbauskis pripažįsta, kad miestelyje ar kaime su pora tūkstančių gyventojų jo programą įgyvendinti lengva, mieste – sunkiau, daugiau problemų...
Šitiems jauniems ir veikliems žmonėms policinės valstybės metodai ir draudimai, švelniai tariant, nerimtai atrodo. Jie ir šventėje neprisigers tiek, kad sugadintų aplinkiniams nuotaiką. Socialiai atsakingų įmonių darbo vakarėlius stengiamasi organizuoti taip, kad jų programa įtrauktų visus dalyvius, kad liktų ką prisiminti. Pastebima, kad šventei parūpintų (savininko sąskaita) gėrimų, kurių kainos šventės dalyviams ne paslaptis – vis dažniau lieka nesunaudotų. Nesaikingai geriantis miestietis rizikuoja atsidurti socialiniame dugne žymiai greičiau, nei kokio nuošalaus kaimo gyventojas, ir tai motyvuoja susilaikyti nuo piktnaudžiavimo geriau už bet kokius draudimus. Be to, kaip tik mieste daugiausia galimybių norinčiam pagyti nuo žalingo įpročio. O jis, tas įprotis, kartais būdingas ir darboholikams, iš pirmo žvilgsnio tarsi viską kontroliuojantiems ir turintiems puikias profesines perspektyvas, tik nemokantiems atsipalaiduoti. Bet aš jau nukrypau nuo Ramūno Karbauskio interviu. O dar ten buvo įdomi vieta apie Haubicas...
Cituoju: „Švietimo ministerijoje nesuvokiama grėsmė – vaikai visai nustos skaityti, ir tada jau jokių gynybų nebereikės. Pas mus labai svarbu haubicos, bet kada supranti, kad ta viena haubica kainuoja tiek, kiek visos vaikiškos knygos kartu sudėjus keleriems metams į priekį visiems vaikams apdalinti, tai supranti – gal tos vienos haubicos nereikia? Tik viena mažiau, ir tada galbūt turėsim kitokius vaikus.“
Taip ir maga paklausti – kokius kitokius ir kada? Bet kol kas – ne apie tai.
Gal, sakau, Ramūnas Karbauskis yra ir dar vienos srities ekspertas ir galėtų patarti, kuriame gynybos bare mūsų kariūnai galėtų likti apsiginklavę kokiais ištiesintais dalgiais ar medžiokliniais šautuvais? O gal į Seimą kandidatuojantis politikas nėra girdėjęs apie Lietuvos įsipareigojimą skirti du procentus metinio biudžeto gynybai? Kaip jis tuomet balsuos svarstant biudžetą? Grėsmė ne kada nors, o šiandien, yra per daug konkreti, kad galima būtų taip švaistytis žodžiais. Beje, kažkur jau lyg labai girdėtais, ir lyg ne lietuvių kalba... Kam, girdi, jums, lietuviai, ta kariuomenė, vis tiek kepurėm užmėtysim...
Nenorėčiau manyti, kad Ramūnas Karbauskis yra kaip nors veikiamas nedraugiškos mūsų kaimynės specialiųjų tarnybų. Betgi kartoja gerai sukonstruotą ir ne kartą jau išbandytą gryniausios prabos propagandinę schemą, cituotas tekstas gali puikiausiai būt pateikiamas kaip minkštosios propagandos pavyzdys kokioje žiniasklaidos raštingumo mokymo programoje. Kuriems galams taip kalba kandidatuojantis į Lietuvos Seimą? Ar turėčiau manyti, kad iš paprasto žioplumo?
Kita vertus, R.Karbauskis neatrodo nusistatęs, pavyzdžiui, prieš šauktinių tarnybą, bet ar nebūtų etiškiau iš jo pusės palyginti vaikiškų knygelių leidybos išlaidas ne su haubicos kaina, o su savo įmonių pelnais? Ko gero, jei interviu būtų ėmęs profesionalus žurnalistas, o ne jaunas vaikiškų knygelių autorius (sic!), tikrai būtų to ir paklausęs, o R. Karbauskis gal net būtų atsakęs, su tiksliais skaičiais ir be išsisukinėjimų... Tik kažin ar nepaaiškėtų tada, kad pokalbininkas, nelyg koks Naisių Radvila, galėtų nesunkiai panorėjęs ir visą savo privačią kariuomenę apginkluoti ir išlaikyti, ką jau ten kokia viena-kita haubica...
Gal aš ir klystu, bet tikrai būtų įdomu (ir naudinga) žinoti, kiek tiksliai didžiausias Lietuvos žemvaldys per praėjusius metus išleido dovanojamų vaikiškų knygelių leidybai ir koks buvo jo metinis pelnas, tegul ir po mokesčių.
Tai, kad Ramūnas Karbauskis remia knygų leidybą, ne tik vaikiškas knygeles, bet ir aukso fondą – pagirtina ir gražu. Norėtųsi palinkėti jam sėkmingai tęsti pradėtą darbą. Tik gaila, kad tas geras darbas naudojamas labai jau abejotinos politinės prekės reklamai. Nepatinka man piktokas Rimvydo Valatkos tonas, bet jo neseniai publikuotame straipsnyje „Karbauskio Nojaus arka Lietuvai – tarp rusiško kombaino ir latifundijos“ pasakyta pakankamai argumentų, neleidžiančių Ramūno Karbauskio partijos laikyti rimta (t.y. visos šalies gerovei galinčia pasitarnauti) partija.
Žinoma, nemokamos knygelės vaikams – tai ne Uspaskicho nemokami ledai. Bet politinė reklama lieka politine reklama. Kaip ir buvusio vidaus reikalų ministro parodomasis svaiginantis reitingų skrydis. Pavyzdžiui, neįgalaus ginklo grobiko gaudymas buvo labiau panašus į gerai organizuotą viešųjų ryšių akciją, negu į rimtą darbą. Tai ne mano asmeninė nuomonė – profesionalai, susipažinę su labiau pažengusių šalių praktika galėtų pateikti pavyzdžių, kokios reagavimo schemos panašiais atvejais taikomos, kad nesukeltų visuotinės panikos. Susidaro įspūdis, jog buvo stengiamasi, kad kuo didesnio skaičiaus žmonių dėmesys būtų prikaustytas prie policijos veiksmų, dar pagardintų vidaus reikalų ministro apsižodžiavimu su seimo pirmininke.
Policinės valstybės priešingybė – pagarba asmens teisėms ir visų lygybė prieš įstatymą – tai pagrindinės liberalios visuomenės vertybės, ir liberalai neturėtų gėdytis jų, susidūrę su politinės reklamos triukais. Pagarba asmens laisvei ir iniciatyvai – rimtas programinis privalumas. Negi negalima rasti emociškai patrauklaus būdo šį (tikiuosi, realų) privalumą parodyti visuomenei?
O konservatoriai ir krikščionys demokratai neturėtų pulti į glėbį naujiems populistams vien dėl paviršutiniško vertybiškumo – demonstratyviai dalijantis dovanas nelabai panašus į krikščionišką idealą, kai dalijant išmaldą kairė nežino, ką daro dešinė... Ir apskritai, demonstruojant atsinaujinimą ir jaunatvišką energiją, pravartu nepamiršti garbingų pamatų (ir ištikimiausių rinkėjų). Abiems reikėtų pasistengti pateisinti rimtos politinės partijos reputaciją, o ne veltis į primestus viešųjų ryšių žaidimus. Tai – linkėjimai rimtosioms partijoms.
Prie rimtųjų dažnai priskiriami ir socialdemokratai. Neprieštaraučiau, jei pastarieji bent kiek sumažintų savo tolerancijos korupciniams papročiams koeficientą ir bent kiek padirbėtų prie tikros socialinės problematikos (ne prie „Sodros“ biudžeto lopymo dirbančiųjų ir socialiai atsakingų darbdavių sąskaita)....
Deja, visos trys „rimtosios“ partijos be išimties yra kaltos dėl atsainaus požiūrio į kultūrą. Net ne tiek finansavimo dydžiu, kiek nusikalstamai neracionaliu paskirtų lėšų naudojimu. Tiesa, nustatyti stabilų procentą metiniame biudžete, atmetus grynojo administravimo išlaidas, taip pat nekenktų, nes kultūra ir švietimas – ne mažiau strateginė sritis, nei gynyba, ypač šių dienų aktualijų kontekste.
Šalies kultūros politika turėtų būti nukreipta į bendrąjį visuomenės kultūros lygio idealą, kai dauguma piliečių pajėgūs pasirinkti, kas geriausia, ir netgi gali paaiškinti, kodėl. Šis gebėjimas, o ne atlyginimo dydis pirmiausia lemia jūsų rinkėjų gyvenimo kokybę ir jų sprendimus; rinkimuose - taip pat. Nežinau, kas tie R.Karbauskio partijos kampanijos strategai, bet šią rimtųjų partijų nuodėmę jie išnaudojo visu šimtu procentų. Ir liberalai, konservatoriai, ir socdemai vis dar mano, kad čia nieko tokio?.. Bent jau kol kas pabudimo ženklų mažoka...
Tiesa, dauguma rinkėjų jau, regis, pakankamai gerai žino, ką reiškia reklaminės dovanėlės prekyboje – už jas paskui sumoki pirkdamas prekę; nekalbant jau apie tai, kaip dažnai skambiose nuolaidų akcijose išparduodamos prekės, kurių ir už dyka nereikia... Todėl visiškai teisėtas – ir kol kas dar savalaikis – klausimas: kas tai, vis dėlto, - baltas žirgas ar Trojos arklys? Ir ketvirtosios valdžios kol kas dar niekas neatleido nuo pareigos ieškoti tikslių atsakymų į teisėtus rinkėjų klausimus, nes nėra taip daug tų pretendentų į seimą, kurie nemėgintų nuo konkrečių atsakymų išsisukti.
Baigsiu tūkstantmečius įveikusia eilute „Saugokitės Danajų, ir dovanas nešančių“. Ko gero, jeigu rimčiau studijuotume klasikinę literatūrą mokyklose ir šiaip kartais paskaitytume kokių rimtesnių knygelių – gal kada nors turėtume ir kitokį Seimą, gal bent kiek atsakingesnį, gal bent kiek labiau pasiruošusį pagaliau dirbti, o ne tąsytis dėl portfelių ir reitingų.