L. Vaicekauskienė. Kalba keičiasi, kalbos kontrolieriai – ne

Žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose, privačioje erdvėje kalbos tema beveik tokia pat dažna ir ne mažiau aistringai svarstoma negu politiniai klausimai. Iš tiesų kalbos nuostatos plačiąja prasme yra politinės nuostatos. Ta kalba, apie kurios normas ar vartojimą diskutuojama, pati yra politinis darinys. Tai bendrinė lietuvių kalba, sukurta būti valstybės pagrindu ir vienyti jos piliečius.

Vis dėlto, be politinės idėjos, dar egzistuoja gyva, kasdienio nenutrūkstamo šimtų tūkstančių kalbėtojų kuriama lietuvių kalba. Jos raidą lemia kalbėtojų vertybės – kas jiems atrodo patrauklu ir naudinga konkrečioje situacijoje.

Būtent todėl lietuvių kalba, kaip ir bet kuri kita gyva kalba, neišvengiamai keičiasi.

Struktūriniai kalbos kitimai yra lėti ir kalbėtojams nepastebimi. Kai apie juos pradedama svarstyti ir (dažniausiai) piktintis, reiškia, kad kitimas yra pažengęs neatšaukiamai. Tai nėra nei gerai, nei blogai. Tai kalbos faktas.

Bet esama ir lengviau pastebimų kalbos permainų. Tai kalbėjimo būdų kaita.

Kokie ryškiausi kalbėjimo televizijoje ir radijuje pokyčiai per penkiasdešimt metų? Kodėl jie vyksta, nepaisant konservatyvios lietuvių kalbos ideologijos? Kokį požiūrį į lietuvių kalbą mokiniams formuoja mokykla? Kaip bendrinę kalbą veikia Vilniaus kalbos prestižas?

Loreta Vaicekauskienė

Penkiasdešimt metų apimantis TV ir radijo tekstynas rodo, kad viešoji kalba įgauna daugiau neformalių bruožų, gausėja natūralių spontaniškų pokalbių, žmonės dažniau juokiasi.

Į šiuos klausimus buvo ieškoma atsakymo 2010–2013 metais vykdant projektą „Lietuvių kalba: idealai, ideologijos ir tapatybės lūžiai“ (vykdė Lietuvių kalbos institutas, rėmė Lietuvos mokslo taryba). Pirmą kartą lietuvių kalbotyroje įvairių sričių mokslininkų grupės atlikti tyrimai leidžia apibendrinti penkiasdešimties metų kalbos raidą, įvertinti sovietmečio įtaką lietuvių kalbos norminimui, paaiškinti dabartį per praeitį ir numatyti lietuvių kalbos kitimo kryptis.

Viešoji erdvė neišvengiamai keičia ir kalbą

TV ir radijo kalbos pokyčius pirmiausia lėmė valstybės ir pačios žiniasklaidos raida. Atgavus Nepriklausomybę ėmė kurtis reali viešoji erdvė, kontroliuojamą tekstą pakeitė neretai komercinių interesų valdomas, bet vis dėlto laisvai pasirinktas kalbėjimas. Pasikeitė žanrų proporcijos, atsirado daugiau privačių temų ir orientavimosi į klausytoją, galimybė dalyvauti įvairesniems žmonėms.

Pavyzdžiui, didesnę reikšmę įgijo pokalbių laidų vedėjo vaidmuo, sumažėjo sovietmečiu tipiško ir prestižinio diktoriaus vaidmens reikšmė, atsirado autentiškesnė ekspertų nuomonės raiška, padaugėjo „įžymybių“ ir sumažėjo „herojaus“ tipo kalbėtojų. Šių pokyčių prigimtis globali, o jų lemiamos kalbos permainos universalios, pastebimos daugelyje valstybių.

Tarties normų nepavyko įdiegti net sovietmečiu

Specialiai projekto tyrimams sudarytas penkiasdešimt metų apimantis TV ir radijo tekstynas rodo, kad viešoji kalba įgauna daugiau neformalių bruožų, gausėja natūralių spontaniškų pokalbių, žmonės dažniau juokiasi. Ypač kalbos permainos matyti iš pasikeitusių kreipinių. Sovietmečiu į pašnekovą praktiškai išimtinai buvo kreipiamasi Jūs, būtinai nurodant pavardę arba priedėlius draugas, komunistas. Prieš pat atgaunant Nepriklausomybę imta kreiptis ne tokiais formaliais įvardijimais Jūs ir vardu, retkarčiais ir neformaliuoju tu. Mūsų laikais pramoginėse laidose atsirado tu, o kreipimaisi pone, gerbiamas, mielas, kaip ir kreipimasis vardu greta mandagiojo jūs, tapo įprasti.

Loreta Vaicekauskienė

Konservatyvių tarties normų nepavyko įdiegti net sovietmečiu. Jų laikėsi ir iki šiol išlaiko tik keli specialiai apmokyti kalbėtojai arba tie, kuriems tokia norma yra jų tarmės ypatybė.

Kaip griežti norminės tarties reikalavimai veikė TV ir radijo kalbą? Pasirodo, konservatyvių tarties normų nepavyko įdiegti net sovietmečiu. Jų laikėsi ir iki šiol išlaiko tik keli specialiai apmokyti kalbėtojai arba tie, kuriems tokia norma yra jų tarmės ypatybė. Jau keliasdešimt metų eteryje skamba trumpesni nei reikalaujama nekirčiuoti ilgieji balsiai, neįtemptas trumpesnis balsis o. Vyraujančios ir toliau plintančios eterio tarties ypatybės sutampa su Vilniaus kalbos. Tai rodo, kad realioji lietuvių bendrinė kalba iš tiesų yra gerokai įvairesnė. Kalbos politikams ši išvada turėtų būti proga permąstyti norminimo principus.

Jaunimas – tolerantiškesnis už kalbos politikus

Kad kalbos normintojų prastai vertinama sostinės kalba tarp žmonių turi prestižą, aiškiai rodo jos tapatinimas su bendrine kalba. Eiliniams kalbėtojams bendrinė, t. y. geriausia, „gramatiška“, „taisyklinga“, „visos Lietuvos“, kalba dažniausiai yra ta, kuria kalbama Vilniuje. Dėl ekonominių investicijų ir kultūros išteklių sutelktumo Vilniaus atotrūkis nuo kitų miestų akivaizdus. Nenuostabu, kad tai veikia atvirąsias kalbos nuostatas.

Šia prasme socialinių dėsnių nenugali net mokyklos palaikomos oficialiosios kalbos ideologijos, iškeliančios bendrinę kalbą ir mokinių kalboje netoleruojančios kitų variantų. Šiuolaikinių moksleivių atlikti kalbos atmainų reitingai parodė, kad Vilniaus kalba vertinama vienodai gerai arba geriau už bendrinę kalbą. Taip pat Vilniaus kalbos konkurenciją su bendrine kalba patvirtino ir pasąmoningų nuostatų eksperimentai. Paprastai tokiuose eksperimentuose leidžiami trumpi kalbos įrašai ir prašoma įvertinti kalbėtojų asmenines savybes. Vertintojams neišduodama, kad iš tiesų tiriami kalbos lemiami skirtumai. 

Beveik dviejų tūkstančių iš įvairių socialinių sluoksnių kilusių moksleivių tyrimas leidžia teigti, kad Vilniaus kalbai būdinga fonetika labiausiai asocijuojama su asmens patrauklumo savybėmis „įdomus“, „kietas“, malonus“. O štai tarmės akcentu kalbantis žmogus pasąmoningai vertinamas prasčiau už tą, kuris nekalba tarme.

Ateityje bendrinė kalba nebus sterili

Įdomu, kad sąmoningo reitingavimo rezultatai savo krašto tarmei beveik visur buvo palankiausi, palankesni nei Vilniaus ar bendrinei kalbai. Geriausias vietas reitinguose gimtoji tarmė gavo Telšių, Alytaus, Kauno rajonuose, neblogai vertinta ir aplink Uteną su Panevėžiu. Šiaulių ir Marijampolės krašte tarmės vieta reitinge nesiskyrė nuo Vilniaus ir bendrinės kalbos, tačiau vis dėlto buvo aukštesnė kitų tarmių atžvilgiu.

O štai nesąmoningai vertindami tarmės akcentu kalbančius žmones, tarmę moksleiviai visuose rajonuose nuvertino. Taigi jaunimo nuostatų tyrimas išryškino ne tik kalbos atmainų hierarchijas, bet ir subtilius sąmonės lygmens skirtumus: sąmoningi, atviri vertinimai dažnai tėra deklaruojama vertybė, o nesąmoningi siejasi su realiu kalbos prestižu ir vartojimu. Sąmoningai visur iškeliama tarmė, gimtoji šneka, o nesąmoningai pirmenybė teikiama netarminiam kalbėjimui. Tokias nuostatas veikiausiai formuoja žiniasklaida, kurioje kalbėti tarmiškai neįprasta, bet netarminių kalbos variantų vartojama įvairių – šiek tiek bendrinės, dar daugiau vilniečių kalbos variantų. Gali būti, kad Vilniaus kalba tampa dar viena kalbos atmaina, kuri patenkina kalbos idealo siekį, o bendrinė kalba praturtėja papildomais bruožais. Sterili ji negali ir negalėjo būti, bet dabar tampa dar įvairesnė.

Galia ir biurokratija kalbos norminime – iš sovietmečio

Kodėl dabartinė lietuvių kalbos politika turi tokių ryškių galios ir biurokratinio valdymo bruožų? Sovietmečiu ypač daug dėmesio skirta preskriptyvizmui – sąmoningam privalomųjų kalbos normų nustatymui ir diegimui. Prie preskriptyvizmo dar buvo prikabintas moralinės atsakomybės aspektas – jei vartoji nesunormintą variantą, tai esi nekultūringas ir nemoralus.

Pasak prof. Giedriaus Subačiaus, suvažiavę iš kaimų į miestus, tarmėmis kalbėję žmonės po truputį ėmė vartoti miestuose realiai besiklostančią šnekamąją bendrinę kalbą. Tačiau miesto kalbos vartojimas sovietmečiu buvo griežtai atmetamas kaip netinkamas – paradoksalu, nes tai kaip tik ir buvo realiai stiprėjanti, besiplečianti bendrinė kalba, gal tik neatitinkanti sunormintos kalbos idealų. Susidarė neįveikiama įtampa: itin griežtai suformuluotas normas siekta įdiegti visiems, bet už normos ribų palikta didžiosios dalies gyventojų kalba.

Sovietmečiu imtasi vis didesnės socialinės kontrolės, ilgainiui kalbos politikos rūpestis išsiplėtė iki kasdienio gyvenimo kalbos. Ypač 8-uoju dešimtmečiu ėmė stiprėti „kultūringumo“ siekis, kai kalbos grynumas imtas sieti su moraline (socialisto) pareiga, o nukrypimas nuo jo laikytas grėsme viešajai tvarkai. Kaip teigia projekto dalyvis istorikas Eligijus Raila, paradoksalu tai, kad saugodami ir puoselėdami lietuvių kalbą kalbininkai tapo „kalbos draugovininkais“, kurie griebiasi visuomenės atžvilgiu beveik tokių pačių kontrolės priemonių kaip sovietinio perauklėjimo ir cenzūros aparatas.

Šiandieniniai kalbininkai tebepraktikuoja sovietinio perauklėjimo ir cenzūros priemones

Atkūrus Nepriklausomybę daug dėmesio skirta lietuvių kalbos teisėms į visas vartosenos sritis. Šiuo laikotarpiu taip pat suaktyvėjo kalbos gryninimo iniciatyvos – tiek nuo rusų kalbos, tiek nuo globaliosios anglų kalbos. Imta skųstis, kad per daug demokratijos (!), per mažai kontroliuojama kalbos vartosena.

Lyginant bendrinės kalbos kūrimo laikus ir tolesnę kalbos politikos raidą matyti, kad tarpukario Lietuvos viešoji erdvė išsiskyrė tiek kalbine, tiek diskusijų apie kalbą įvairove. Tokia padėtis iš esmės ėmė kisti sovietinėje visuomenėje. Kalbos kontrolieriai monopolizavo kalbos praktikos klausimų sprendimus savo rankose.

Laisvoje ir demokratinėje visuomenėje vienos tiesos monopoliu grįstas autoritetas darosi neįmanomas, tačiau praėjus dviems Nepriklausomybės dešimtmečiams ideologinio lūžio nepastebėta: valstybės kontroliuojamos kalbos kultūros idėja yra išlikusi iki mūsų dienų ir kalbos įvairovė iki šiol traktuojama kaip bendrinės kalbos žalojimas. Vienintelis raidos lūžis, kurį galima apčiuopti, yra dar labiau griežtinama kalbos politika.

Autorė yra Lietuvių kalbos instituto Sociolingvistikos skyriaus vadovė.