L. Zasimavičius. Je suis „Ten Walls“

Neseniai Prancūziją ir visą pasaulį sudrebinęs teroro aktas, nukreiptas prieš karikatūristų redakciją „Charlie Hedbo“, paskatino absoliučios žodžio, saviraiškos laisvės rėmėjų palaikymo akciją. Šiai akcijai buvo būdinga išreikšti susitapatinamą su įvairių karikatūrų kūrėju: „Je suis Charlie“.

„Charlie Hedbo“ karikatūrinio žurnalo kūrėjai ne kartą buvo sulaukę kritikos iš įvairių religinių bendruomenių atstovų dėl kartais pernelyg aštraus, religinius tikinčiųjų jausmus užgaunančių pašaipų, kurios atsispindėdavo leidžiamo žurnalo karikatūrose. Po įvykdytos teroristinio akto, įvairių Europos valstybių vadovai dalyvavo Paryžiaus eisenoje išreikšdami solidarumą žuvusiems žodžio laisvės nešėjams.

Pastarosiomis dienomis elektroninės muzikos žvaigždės lietuvio M. Basanovo vienu virtualiu kritišku apie homoseksualius asmenis pareiškimu socialiniame tinkle sukelta tarptautinė psichozė, įrodo, kad Vakarų, „absoliučios žodžio ir saviraiškos laisvės pasaulyje“ vieni yra lygesni už kitus. „Charlie Hedbo“ tragedija ir „Ten Walls“ vieno pareiškimo sukelta reakcija puikiai atskleidžia fundamentalius vakarų Europos kultūrinius disonansus. 

Kuomet juodaodžiai musulmonai teroristai išžudė beveik visą karikatūrinio leidinio redakciją Paryžiuje – visa Europos, LGBT ir kitos organizacijos išreiškė paramą „Charlie Hedbo“, kaip atstovaujantiems neva patį žodžio laisvės principą. M. Basanovo paviešinta asmeninė (ne koks straipsnis masiniu tiražu) nuomonė apie homoseksualus, deja, sulaukė ne pritarimo/paramos, kad kiekvienas galime turėti ir kitokį požiūrį į (ne)moralius dalykus (kaip kad „Charlie Hedbo“ atveju), tačiau visuotino pasmerkimo ir netgi ženklų apie šio perspektyvaus ir visuotinai pripažinto atlikėjo karjeros pabaigą: per kelias dienas įvairių didžiųjų festivalių organizatoriai atšaukė būsimus „Ten Walls“ pasirodymus dėl atlikėjo pademonstruoto neva „homofobiško požiūrio“.

Ar toks susidorojimas su atlikėju nesikerta su žodžio laisvės ir saviraiškos gynėjų principais, kad negalima bausti žmogaus už jo nuomonę, kad ir kokia ji bebūtų? Kur tos tūkstantinės minios, kurios reikalautų didžiųjų europinių festivalių organizatorių liautis diskriminuoti kitokių pažiūrų muzikos atlikėjus? Tampa akivaizdu, kad Europoje galima, ir netgi, skatintina viešai tyčiotis iš Jėzaus Kristaus, Mahometo, tačiau tampa tabu kalbėti apie homoseksualus, tarytum apie kokią privilegijuotą asmenų kastą – šventesnius nei dievus.

Visas šis disonansas neišvengiamai nukelia į sovietinius laikus, kuomet buvo kalbama apie vienybę, lygybę, tačiau komunistų partija ir jai priklausantys komjaunuoliai, ateistai, visuomet buvo lygesni už praktikuojančius katalikus ar kitus, komunistinę tvarką kritikuojančius asmenis. Kaip ir dabar, M. Basanovo atveju, taip ir tuomet: jeigu protingas, gabus žmogus nepripažino vyraujančios ideologijos, tuomet jam visi mokslo, karjeros vartai buvo uždaromi. 

Tampa akivaizdu, kad šių dienų Vakarų pasaulyje vis įsigalintis kultūrinis marksizmas savo turiniu labai primena buvusius totalitarinius režimus. Kalbama daug apie žodžio laisvę, tačiau reali cenzūra tampa beveik tokia pat griežta, kokia buvo valdant Hitleriui ar Stalinui. Reikia nenustoti kalbėti, drąsiai reikšti savo nuomonę įvairiais klausimais. Priešingu atveju, jeigu karaliui pirmą kart pasirodžiusiam nuogam neišdrįsime jam pasakyti, kad jis nuogas, kitą dieną, tai padaryti bus dar sunkiau.