L. Žigelytė. Gėjų triumfo teismuose sulaukus

Dar prieš 20 metų Lietuvoje homoseksualumas buvo laikomas nusikaltimu, o dabar Temidė keičia orientaciją. Dėl eitynių „Už lygybę“ vykstančiame teisiniame pingponge aiški persvara – sostinės valdžia gauna į kaulus nuo Lietuvos gėjų lygos. Panašiai nutiko ir prieš trejus metus, kai pareigūnai ir politikai teisinėmis priemonėmis mėgino blokuoti pirmąsias eitynes. Veltui.

Peršasi išvada, kad homoseksualistams išaušo triumfo valanda. Ar tikrai? Juk išlieka galybė klausimų. Ar už seksualinių mažumų teises kovojančių organizacijų bylinėjimuisi skiriama energija ir finansiniai ištekliai – nuo skundų dėl komentarų internete iki ginčų dėl eitynių vietos – keičia eilinių Lietuvos gėjų, lesbiečių ir kitų seksualinių mažumų gyvenimus? Kaip jaustis gatvėje, jei teisę čia būti įmanoma užsitikrinti tik per teismus ir turint galimybę samdytis virtuoziškai savo darbą atliekantį advokatą? Ar kovai už žmogaus teises virtus ieškinių ir skundų virtine paaugliui gėjui iš mažo miestelio patyčių galimybė kels mažiau nerimo?

Žmogaus teisių aktyvistai Rytų ir Centrinėje Europoje nebe pirmus metus kalba, kad į eitynes „Už lygybę“ panašių renginių organizavimas dažnai tik užaštrina kai kurių visuomenės grupių priešiškumą seksualinėms mažumoms. Taip atsitinka, nes kaip ir prieš trejus metus ar dabar Vilniuje, visų pirma akcentuojama eitynių viešoje erdvėje svarba, todėl iš esmės nieko išsamesnio apie pavienių seksualinių mažumų kasdienius vargus (patyčias, jaunimo konfliktus su tėvais, sveikatos apsaugos ir švietimo sistemos spragas, psichologinį ir fizinį smurtą santykiuose, ir t.t.) nesužinoma. Žiniasklaidos dėmesio centre atsidūrus eitynių klausimui, visa kita lieka vaivorykštinėje prieblandoje.

Lina Žigelytė

Ūžiant apie eitynes „Už lygybę“ ir neatslūgstant teismams dėl jų, lengva pamiršti, kad seksualinės mažumos nėra tiesiog užsispyrusiai arši žygeivių gvardija, kuri daugiau neturi ką veikti – vien viešumu ir teismais reikalauti pakantumo.

Beje, Vakaruose šiais laikais eitynės stebuklų irgi nebekuria, nes per keturiasdešimt metų „Pride“ renginiai (angl. išdidumo) gerokai pasikeitė. Istoriškai jų šaknys – 1970-ųjų seksualinėje revoliucijoje, o išeiti į gatves išdidžiai, jei buvai seksualinė mažuma tais pirmaisiais metais, nebuvo lengva. Pirmoji „Pride“ eisena Niujorke 1970 m. įvyko minint riaušių „Stonewall“ bare metines, kurių metu seksualinės mažumos nutarė nebesitaikstyti su eiliniu policijos reidu. Prieš pat metinių paminėjimą situacija nebuvo radikaliai pakitusi – eitynių išvakarėse Niujorko centre buvo sumušti penki gėjai, o policija atsisakė pradėti tyrimą.

Nepaisant tokio politiško istorinio konteksto, šiais laikais žmogaus teisių aktyvistai dažnai boikotuoja „Pride“ renginius. Taip yra, nes jais kaip platforma reklamai vis sparčiau naudojasi didelės verslo bendrovės, kol galiausiai eisena pavirsta milžiniškų logotipų jūra su aplink juos šokančia publika. Kapitalistai ūmiai susigaudo, kada sudalyvauti revoliucijoje. Dėl tokių tendencijų į „Pride“ renginius Vakaruose dažnai traukiama siekianti tiesiog „pabaliavoti“, pamirštant šių renginių priešistorę, politinį potencialą ir nuo pat pradžių tokiuose renginiuose atsiskleidusius konfliktus net tarp pačių seksualinių mažumų.

Tarkim, nuo 1970–ųjų „Pride“ organizatoriai JAV kivirčijosi, ar leisti poroms eisenos laikytis už rankų, ar įsileisti perdėm moteriškai atrodančių gėjų būrį, ir t.t. 1979 m. San Fransiske organizatoriai aiškinosi, ar gali eisenoje žygiuoti būrys spalvingomis vienuolėmis persirengusių vyrukų, pasivadinusių Begalinio pasileidimo ordino vardu (angl. „Sisters of Perpetual Indulgence“). Satyrą ir katalikiškus simbolius barzdotos vienuolės pasitelkė atkreipdamos dėmesį į religijos naudojimą moralizuojant seksualumą.

Lina Žigelytė

Nuo pat 1990-ųjų Lietuvoje seksualinės mažumos nuolat konfliktavo, skaičiavo vieni kitų pinigus ir demonstravo viską, ką šiandien laikome stereotipiškai nemaloniais lietuvių bruožais.

Vardinu šias detales, nes žiniasklaidai ir seksualinėms mažumoms (o taip pat ir jų aršiausiems priešams) vėl ūžiant apie eitynes „Už lygybę“ ir neatslūgstant teismams dėl jų, lengva pamiršti, kad seksualinės mažumos nėra tiesiog užsispyrusiai arši žygeivių gvardija, kuri daugiau neturi ką veikti – vien viešumu ir teismais reikalauti pakantumo.

Nuskambės banaliai, bet seksualinės mažumos čia visuomet gyveno pačius įvairiausius gyvenimus. Nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo keliems Lietuvos gėjams išsiviešinus, ėmus kurti nevyriausybines organizacijas ir kartais gana skambiais teiginiais pritraukiant žiniasklaidos dėmesį (apie svarstymus steigti gėjų partiją, apie vienalytes santuokas, apie galimybes išviešinti garsius gėjus), patys gėjai kritikavo tokias strategijas. Jie įspėjo, kad viešumoje vis akcentuojant seksualinių mažumų diskriminaciją beveik nieko nedaroma pačios bendruomenės labui. Pavarčius 1993-1996 m. lietuvių kalba leistą žurnalą „gėjams ir jų draugams“ „Naglis“, kurį pirma buvo galima įsigyti spaudos kioskuose ar gatvės knygų stelažuose Laisvės alėjoje, apstu įrodymų, kad nuo pat 1990-ųjų Lietuvoje seksualinės mažumos nuolat konfliktavo, skaičiavo vieni kitų pinigus ir demonstravo viską, ką šiandien laikome stereotipiškai nemaloniais lietuvių bruožais. „Tūla komersantė Nina, virtusi Gerda Ignotaite, staiga panoro tapti Lietuvos lesbiečių lydere. Kaip tarė, taip padarė, nors komersantę geriau pažįstančios lesbietės nepritarė jos kandidatūrai.“ Tai ištrauka „Naglio“ skilties „POlytinis gyvenimas“, komiška gaida perteikianti, kad ir seksualinės mažumos, pagavusios Nepriklausomybės bangą, sukosi kaip tik išmanė.

Manau, apie šiuos beveik buitiškus vietinės istorijos aspektus verta žinoti ne vien seksualinėms mažumoms. Artėjant eitynėms „Už lygybę“ ir daugiausia girdint apie dėl eitynių vykstančius teismus, Lietuvoje tarpsta labai supaprastintas seksualinių mažumų judėjimo vaizdas – ir dėl pačių aktyvistų, ir dėl jų priešininkų, ir dėl žiniasklaidos, ištransliuojančios trintis tarp šių grupių. Tačiau dėl to užmarštin nustumiama gausybė pačioje bendruomenėje visuomet buvusių problemų, kurios tik didina takoskyrą tarp homoseksualių asmenų ir likusios visuomenės dalies.

Tarkim, pažvelgus į Lietuvos seksualinėms mažumoms atstovaujančių organizacijų veiklą, akivaizdu, kad daug jėgų skiriama ne vietos bendruomenei ir net ne Lietuvos visuomenei, o lobistiniais tikslais ruošiamoms Vakarų valstybėms skirtoms ataskaitoms ir lankstinukams. Taigi, galima sakyti, kad LGBT aktyvizmas Lietuvoje – kaip ir daug kas – vyksta „ant popieriaus“. Galima paminėti ir tai, kad matomiausios seksualinės mažumos Lietuvoje, patenkančios ir į mūsų žiniasklaidos, ir į diplomatų, ir į tarptautinių organizacijų akiratį, yra keli savo nevyriausybines organizacijas įsteigę vidutinio amžiaus gėjai, nors jose moterys dažnai atlieka didžiąją dalį juodo, nefuršetinio darbo – nuo projektų rašymo iki kultūrinių renginių organizavimo visuomenei.

Nesiveliant į smulkmeniškumus aišku, kad visos iki skausmo pažįstamos lietuviškos ir tiesiog žmogiškos ydos būdingos ir Lietuvos seksualinėms mažumoms. Jų nepudruojant, manau, ir pačias seksualines mažumas žymiai lengviau perprasti kaip eilinius piliečius – klystančius, geidžiančius pokyčių ir galbūt todėl žymiai artimesnius daugybei Lietuvos žmonių nei kartais linkstama manyti. Tą įrodo mero Artūro Zuoko agonija dėl Gedimino prospekto. Savo sprendimais dėl eitynių jis patvirtina, kad seksualines mažumas laiko tokiais pat niekiniais elementais kaip tuos, kuriuos jis sugebėjo išstumti iš Vilniaus centro per savo valdymo epochą – tai romai, smulkūs verslininkai, vargšai ir pan.

Gali kilti mintis, kad dėl tokios gana neįspūdingos Lietuvos seksualinių mažumų kasdienybės anokia čia priežastis homoseksualistams oriai iškėlus galvą defiliuoti pagrindine sostinės gatve. Regis, net didžiuotis nelabai kuo yra.

Ir vis dėlto – net jei visuomenei sunku perprasti homoseksualumo priežastis, net jei nekyla abejonių, kad nėra ko girtis atsisakant lyg ąžuolas tvirto vyro pašonėje, net jei baisu pagalvoti, kokia gėda užsiima gėjai vyrai miegamajame – Lietuvos gėjų lygos triumfas, pasiektas ne be garsaus advokato Vytauto Mizaro pagalbos, tikrai yra laimė vilniečiams bent dėl vieno aspekto.

Bylinėjimasis dėl Gedimino prospekto galutinai įrodė, kad revoliucionieriumi prisistatantis daugiakartinis sostinės meras yra tiesiog dviveidis žmogus, sugebėjęs įspūdingai ilgai mulkinti vilniečius savo idėjų svarba miestui. Didaktiškai porindamas, jog „tolerancija atsiranda tiktai per supratimą, o supratimui reikia laiko, reikia diskusijų, tokių, kokias turėjo Europos Sąjunga arba Jungtinės Valstijos“ jis įrodo absoliutų neišmanymą ir apie Niujorką, meilę kuriam deklaruoja pasitaikius kiekvienai progai, ir apie 1970–ųjų socialinius judėjimus Europoje bei jų veikėjus, kurių citatas meras vis pasitelkia reklamai. Be to, ši mero frazė – tai turbūt pirmasis kartas per visas Zuoko kadencijas savivaldybėje, kai jis gina lėtus procesus. Iki šiol dauguma jo projektų Vilniuje – taip pat ir šios vasaros reformos – buvo elementari paskubom miestiečiams taikyta šoko terapija.

Jei žmogaus teisių padėtis pasaulyje būtų kitusi pagal zuokišką scenarijų, ne autobusu po darbo važiavusi sekretorė būtų tapusi bomba kovoje už JAV juodaodžių teises, o frakuotas biurokratas. Pagal Zuoko scenarijų, Lietuvoje kova už seksualinių mažumų teises visuomet apsiribotų dokumentais nukrautais stalais, kabinetų varstymais ir ataskaitomis – visu tuo, ko jau dabar Lietuvoje yra per akis ir dėl ko pačios seksualinės mažumos vis garsiau priekaištauja aktyvistams, ypač po eitynių 2010 m.

Seksualinės mažumos Lietuvoje niekuomet negyveno utopiškoje darnoje. Tarp jų visuomet būta trinčių, su jomis mėginama gyventi ir jos išliks. Eitynės „Už lygybę“ tiesiog yra proga patirti, jog bendruomenes ar tautas keičia ne tie, kurie ištrina skirtumus, o tie, kurie jiems leidžia prabilti. Belieka tikėtis, kad liepą Vilniuje tai įvyks ne aptvaruose.