Ši sąmoju ir pažiūromis Oscarui Wilde’ui artima tarpukario Londono asmenybė, vos įjungus oro pavojaus sirenas, plaukus nusidažė raudonai ir patraukė į miestą.
Persirengęs moterimi, Quentinas Crispas dienomis dirbo pozuotoju valstybės finansuojamoje meno mokykloje (save jis vadino valstybės tarnautoju). Naktimis ši šarminga persona kreisavo Londono gatvėmis ir dažnai apžavėdavo uniformuotus karius. Citatoje atsiverianti paralelė tarp plaukų dažymo ir karinės agresijos - su polėkiu, bet ji taikliai nusako, kad karas yra tuštybės išdava, deja, galinti tapti labai buitiška patirtimi.
Pastaruoju metu publikuotuose Vladimiro Laučiaus tekstuose autoriaus laikysena nepretenduoja į polėkį. Vakarai ir jų atstovai, anot jo, susikompromitavo galutinai. (Įkandin net etnocentrizmus bei tapatybių vienodinimą ne kartą kritikavusi Nida Vasiliauskaitė pritarė. Rytų Europoje ji regi galimybių aušrą Ukrainos krizei išspręsti. Sugulė draugėn du labai skirtingi autoriai savo tekstais.)
Skaitau Laučių ir galvoju - vis tiek Latvijai dabar kebliau. Kol mes prakaituojame dėl rusų propagandos (buvusios, esamos, galimos), Rygoje - šiųmetinėje Europos kultūros sostinėje - svarbiu šventės akcentu tapo Latvijoje gimusio sovietų avangardisto Gustavo Klucio retrospektyva.
Vienas svarbiausių asmenų, formavusių sovietų propagandos estetiką, buvo latvis. Nuo tilto šito istorinio fragmento lengva ranka nenukelsi (tai, jog menininko darbuose apstu vidinius sovietų ideologijos prieštaravimus apnuoginusių gestų - jau kita, įdomi tema, artima dviprasmybėms ant Žaliojo tilto).
Kodėl televizija dirgina Laučių?
Surašius keletą requiem Vakarų vertybių nuvertėjimui, paskutiniame Laučiaus tekste kliuvo televizijai. Cituodamas šaltojo karo laikų kritikus ir paišydamas „baudrillardiškus“ vaizdinius, Laučius medituoja televizijos žalą ir mąstančio, racionalaus subjekto valią atsilaikyti jos peršamam moralės bankrotui.
Kodėl apie tai kalbama dabar? Prieš dešimt metų derėjo diskutuoti, kodėl tiek daug kabelinės televizijos kanalų transliuojami rusų kalba ir kodėl siūloma tiek daug rusiškos produkcijos. Ir jei dabar jau ne tik rusų, bet apskritai visa televizija yra kvailių medija kvailiams, įdomu, kad apie tai autorius rašo po serijos tekstų apie Vakarų paikumą (Rytuose, žinia, mes visuomet gudručiai). Jo teksto coda - Rusija naudojasi Vakarų išrastos televizinės kultūros energija. Sušvelninant šioje Atlanto pusėje naudojamo išsireiškimo vertimą, tai bent pastebėjimas (tough shit). Kodėl užuot citavus seniai surepetuotus ir įvairiai medijų teoretikų sukritikuotus argumentus apie televiziją autorius nedrįsta bent paspekuliuoti, kuo nepriklausomos Lietuvos gyventojus vis dar masina Rusijos kanalai (jis teigia, jog prie jų tiesiog priprasta, bet tai ne argumentas)?
Kitaip nei Laučius, nediagnozuosiu, kiek televizija tebeformuoja Lietuvos visuomenę. Kaskart lankantis Lietuvoje sutinku vis daugiau vyresnės kartos žmonių, naujienas skaitančių internete, atsisakančių kabelinės televizijos ir naudojančių emigracijoje gyvenančių artimųjų dovanotas planšetes. Kompiuterių kursus močiutėms Vilniuje vedantis bičiulis sako, kad jos yra geriausios „hakerės“ - gyvenime nemačiusios kompiuterio, po metus trunkančių užsiėmimų jos pumpuojasi sau filmus iš interneto platybių.
Ne turinys, o jo vartojimas
Bet akimirkai įsivaizduokime, kad televizija Lietuvoje iki šiol daugybėje namų vis dar užima židinio vietą. Darydamas tokią prielaidą Laučius siekia paaiškinti, kodėl „televizinės kultūros pasaulis“ bukina mus. Tiesa, autorius apeina pagridinį akcentą medijų studijose ir todėl suklumpa tiek diskutuodamas apie kai kurias medijas kaip kvailas, tiek kalbėdamas apie vodevilio blogį.
Jau mažiausiai šimtmetį medijų teoretikai - nuo Walterio Benjamino iki Miriam Hansen - rašo, kad ne turinys yra esmė, o kaip ir kas konkrečiai (ne abstraktus „žiūrovas“ ar „vartotojas“) šį turinį vartoja.
Medijos visuomet yra organiška kultūros dalis, ne iš išorės jos staiga užgriūva paikų vartotojų jusles atitraukdamos šiuos nuo mąstymo.
Bet Laučiaus pasaulyje būtent tokia yra rusiška televizija ir televizija apskritai - Vakarų išrasta moralės bankroto radiacija. Racionalus subjektas skiriasi nuo kvailo gebėjimu neleisti savo juslėms būti sudirgintoms, jis verčiau atsiduoda ne pasaulėjautai, o pasaulėvokai. Pastaroji yra artimesnė Laučiui, bet kame gi šis susivokiantis subjektas patalpintas, jei ne kūno ribose, jo juslėse, kurias medijos jaudina ar dirgina? Kame plazdena Laučiaus pasaulėvoka?
Grįžtame prie Apšvietos terminologijos, pagal kurią jaučia gyvulys (taip pat moteris, vaikas), jie labai kūniški, priklauso gamtai, o štai vyras yra tiesiog susivokiantis absoliutas, priklausantis kardinaliai priešingai - mąstymo, kultūros dermei. Jis neatsiduoda jutimams.
Laučius brenda į medijų istoriją, bet čia labai grubiai praslysta paviršiumi ypač kalbėdamas apie vodevilį - platformą, tam tikra prasme labai artimą šiandieniniam internetui. Daugeliui moterų vodevilio scenos tapo erdvėmis emancipacijai, ekonominei nepriklausomybei, seksualumo išreiškimui. Vodevilis buvo verdantis etniškumų, kultūrų ir seksualumų katilas. Taip, vodevilyje būtent masinis vartotojas, išstumtas iš ankstesnių buržuazinių, privilegijuotų reprezentacijos formų rado save vaizduose, garsuose, judesiuose ir šias formas įvairiai aproprijavo kurdamas savo tapatybę.
Dabar gi skirstyti medijas į kvailių ir gudručių, atkartojant autorius, kurie aimanuodami dėl masinės kultūros užmerkė akis transformuojančioms masėms skirtų medijų galimybėms, yra ženklas gana skylėto išsilavinimo - bent medijų istorijoje, kurioje klimpsta Laučiaus logika.
Neseniai pasirodžiusioje knygoje „Popkultūra: jausmų istorijos, kūniški tekstai“ Artūras Tereškinas įtikinamai, įdomiai parodo, kad būtent atsiduodami Džordanos pasauliui, „Olialia pupyčių“ groteskiškam moteriškumui įsileidžiame jų sukeliamus prieštaringus jausmus apie vartotojiškumą, pop kultūrą, lytį, seksualumą. Taip netampame kvailesni, o tiesiog sugeriame savo aplinką užuot atsiskyrus nuo jos ir to, kaip ji mus veikia.
Rusų televizijoje - Lietuvos pulsas
Tai kuo gi nepriklausomos Lietuvos gyventojus vis dar traukia Rusijos kanalai? Manau, rusiška televizija žavi dalį Lietuvos žiūrovų ne todėl, kad jie tiesiog pripratę prie to, kas Weimare vadinta „Schund und Schmutz“ (šlykštynė ir purvas).
Ten, labiau Rytuose, pavyksta šią patirčių perkrovą ir jos paradoksus naudoti (ir išnaudoti) kaip atskaitos tašką. Lietuvoje tuo tarpu mes žūtbūt stengiamės laisvės ir prievartos sankirtoje atsiverusius prieštaravimus maskuoti.
Todėl Rytuose Verka Serdiučka veda TV laidas, o Lietuvoje Agness Landau gauna tik pašokti televizijoje. Mums tik simboliškai reikia Agness Landau, kad pernelyg neišsibalansuotume savo (būtent!) pasaulėvokoje.
Į rusiškus besilygiuojantys lietuviški serialai ir filmai, kai mėginama priblokšti smurto ir kapitalizmo koncentratu, niekaip neįtina. „Giminės“ kadaise įtikino, nes ten prieš kino kamerą vaidinti mokytų aktorių karta filmavosi ir serialas atsisuko veidu į naujosios Lietuvos paradoksus.
Kam gaustų varpai?
Jei Lietuvoje rašytume requiem medijoms, pradėti šiandien derėtų ne nuo pasenusių debatų apie televizjos blogį (televiziją seniai kūrybingai pakeitė „You Tube” remixų kultūra, šiandien diktuojanti madas ir kino industrijai). Įžvalgiau būtų pradėti nuo interneto. Ar portalasDELFI, prieš dekadą lietuviškoje spaudoje laikytas internautų būreliu, o šiandien užduodantis toną mūsų naujosios žurnalistikos modeliams, yra nevodeviliškos demokratijos išraiška?
Apklausos neseniai rodė, kad šį portalą skaito daugiau žmonių nei penki artimiausi konkurentai drauge paėmus. Monopolis, ašaromis jūroje paverčiantis kultūrinės spaudos tiražus (ir jų honorarus)? Taip, iš dalies interneto teikiamos galimybės kažkur užsitrumpino ir taip bus, kol vadovausimės logika, jog vienos medijos kvailina, o kitos - išskirtinai šviečia. Tada galingesni informacijos šaltiniai augs, o mažesni - trauksis, pleištas tarp aukštosios ir masinės kultūros smegs gilyn.
Tiesa, kalbant apie didelę DELFI įtaką būtina pridurti, kaip kartą susirašant pastebėjo portalo vyriausioji redaktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė (ir aš jai pritariu), jei ne šis portalas, niekas Lietuvoje nebūtų išgirdęs, tarkim, apie Naująją kairę ir anksčiau formaliai judėjimui priklausiusius, bet dabar nuo jo nubyrėjusius autorius.
Dabar internetines medijas puikiai išnaudoja jaunieji konservatoriai - dar tebesilukštenandami TSPMI, jie reguliariai publikuoja tekstus ir moka pademonstruoti, kad knygeles iš savo repertuarų skaito (panašiai kaip katalikai, pasimokę iš charizmatų, kad gitaros pritraukia jaunus žmones į pamaldas). Ar atsiras daugiau platformų, alternatyvių ne tik televizijai (be abejo, ji makabriškai karnavališka), bet ir esamai žiniasklaidai apskritai, platformų, puoselėjančių originaliam, kritiniam mąstymui būtinus disonansus?
O juk kur kas įdomiau mąstyti, kodėl šiandien mus masina greitas, trumpas turinys, ką mums vis dar suteikia televizijos karnavališkumas, kodėl aptikę šimtą komentarų po savo rašytais tekstais lengvai įtikime, norime viltis, kad mus suskaitė visa Lietuva. Kodėl, galų gale, šiandien aibė įdomių, gabių autorių, baidosi naujųjų medijų ir apsiriboja „Facebook“ perimetru?
Iki šiol vienu įdomiausių reiškinių mūsų rašytinėse medijose laikau „Juodraštį“ - Londone gyvenančių lietuvių savomis lėšomis išleistą įspūdingos apimties, nepriekaištingai suredaguotą ir stilingą kritinės minties žurnalą. Atgaivintas feministinis internetinis leidinys „Dilgėlė,“ beje, šiandien irgi kuriamas naujosios lietuviškos diasporos, artimas „Juodraščiui“ bent tuo, kad abu pavadinimai tarsi įspėja apsidrausti nuo galimo paikumo.
Regis, diaspora kažką patyrė, į ką verta bent įsiklausyti. Abu pavadinimai skamba nerimtai, skaitytojui nedera nusiteikti įprastiems kanonams (kaip sako viena draugė, plutonams (sic!), tokviliams ir panašiai dažnai nuspėjamai bibliografijai a la poleminiuose tekstuose, indikuojančiuose arba lietuviškų bibliotekų skurdą, arba autorių tinginystę).
Būtent kanonus, iš kurių, apie kuriuos rašome perkurti būtina. Kitaip neturėsime terminų, reaguojančių į aplinkos kaitą, ir apsiribosime kalbėjimu ne iš kultūros reiškinių, o apie juos. Būsime gudručiai - atitrūkę nuo savų ir svetimų juslių, plevenantys reiškinių išorėje, visuomet virš jų - lyg bekūniai pasaulėvokos debesėliai.