„Gerai, bet gali būti geriau“ – maždaug taip vertinamos Švedijos pastangos, kovojant su smurtu prieš moteris ir smurtu artimoje aplinkoje.
Švedija buvo viena pirmųjų valstybių, ratifikavusių Europos Tarybos konvenciją dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo (Stambulo konvenciją).
2019 m. Stambulo konvenciją prižiūrinti Kovos su smurtu prieš moteris ir smurtu šeimoje ekspertų grupė (angl. Group of Experts on Action against Violence against Women and Domestic Violence, GREVIO) pateikė pirmus Švedijai skirtus pastebėjimus ir konkrečias rekomendacijas.
GREVIO ypač gyrė Švedijos baudžiamosios teisės reformą dėl grubių moters laisvės pažeidimų (1998 m.) ir seksualinio smurto apibrėžimo (2018 m.).
Švedijos Baudžiamasis kodeksas (4 skyriaus 4.a poskyrio 2 paragrafas) numato specifinį baudžiamąjį nusižengimą – grubų moters laisvės pažeidimą, kuris apima pasikartojantį psichologinį, fizinį ir seksualinį smurtą, patiriamą dėl sutuoktinio arba partnerio veiksmų. Čia kalbama apie sisteminį smurtą, kai kontroliuojamas kito žmogaus gyvenimas, po truputį atimant visas jo laisves. Socialiniuose moksluose ši smurto rūšis vadinama intymiu terorizmu arba prievartine kontrole. GREVIO teigiamai vertina tai, kad Švedijos teisės aktai yra jautrūs lyties aspektui ir apima įvairias smurto rūšis.
1998 m. priimti pakeitimai nėra susiję su Stambulo konvencija, kuri buvo priimta tik 2011 m., tačiau GREVIO juos siūlo taikyti kaip gerą pavyzdį. Švedijos teisė, kaip ir Stambulo konvencija bei CEDAW konvencija (Jungtinių Tautų Moterų teisių konvencija, galiojanti Lietuvai), yra jautri lyties aspektui. Daugelyje kitų valstybių (tarp jų ir Lietuvoje) įstatymuose kol kas nereflektuotas tas faktas, kad sisteminis smurtas artimoje aplinkoje yra susijęs su lytimi.
Kitas svarbus pasikeitimas jau susijęs su Stambulo konvencijos ratifikavimu. Tai yra vadinamasis „sutikimo modelis“ baudžiamojoje teisėje: taisyklė, kad seksas, su kuriuo nėra aiškiai sutikta, yra fizinio asmens vientisumo pažeidimas. 2018 m. šis modelis priimtas Švedijoje. Maždaug tuo pat metu – ir kitose valstybėse, ratifikavusiose Konvenciją, buvo palaipsniui priimti pasikeitimai, įtvirtinantys, kad seksas be abiejų asmenų sutikimo yra seksualinis smurtas.
Literatūroje teigiama, kad seksualinio smurto apibrėžimas Europos Tarybos valstybėse keičiasi dėl Stambulo konvencijos įtakos. Tačiau didelę įtaką turi ir kiti faktoriai: #MeToo judėjimas, atskleidęs, koks dažnas yra seksualinis smurtas, ir neuromokslas, parodęs, kad net 70 proc. moterų seksualinės prievartos metu aktyviai nesipriešino dėl to, kad negalėjo pajudėti.
Po GREVIO rekomendacijų Švedijai buvo priimti dar keli įstatymų pakeitimai. Vienas svarbiausių yra susijęs su vaiko teisėmis. Vaikas, kuriam teko būti smurto artimoje aplinkoje liudytoju, nuo 2021 m. liepos 1 d. laikomas atskiro nusikaltimo – „vaiko laisvės pažeidimo“ – subjektu. Tai reiškia, kad, jei namuose smurto metu yra vaikų, smurto namuose epizodas greičiausiai apims kelias nusikalstamas veikas. Vaiko laisvės pažeidimams paprastai taikoma iki dvejų metų įkalinimo bausmė, tačiau rimtesniais atvejais gali būti pritaikyta ir ketverių metų įkalinimo bausmė.
Kuo Švedijos reglamentavimas skiriasi nuo Lietuvos?
Lietuva iki šiol neratifikavo Stambulo Konvencijos, nors pasirašė ją lygiai prieš 10 metų.
Lietuvos teisėje nėra nieko panašaus į moters laisvės pažeidimą ar vaiko laisvės pažeidimą. Žinoma, smurtas prieš vaikus ir moteris neleidžiamas ir Lietuvoje, tam taikomos bendros baudžiamosios teisės nuostatos.
Kodėl Švedijos teisėje atskirai išskiriamas grubus moters laisvės pažeidimas? Šis specialus išskyrimas yra grindžiamas tuo faktu, kad moterys neproporcingai nukenčia nuo smurto artimoje aplinkoje, o tarptautinėje teisėje nurodyta, kad plačiai paplitęs smurtas prieš moteris yra sisteminės diskriminacijos forma. Tiek vyrai, tiek moterys gali patirti smurtą artimoje aplinkoje, bet moterys dažniausiai nukenčia nuo pačių pavojingiausių smurto artimoje aplinkoje formų (ne situacinio smurto, o sisteminės prievartinės kontrolės).
Vaiko teisės taip pat laikomos ypač svarbia vertybe Švedijoje, kuri buvo pirmoji valstybė pasaulyje, aiškiai uždraudusi smurtą prieš vaikus, ir pirmoji ratifikavusi JT Vaiko teisių konvenciją. JT Vaiko teisių konvencija ir Europos žmogaus teisių konvencija Švedijoje yra konstitucinės reikšmės dokumentai.
Vaiko laisvės pažeidimas yra išskiriamas kaip atskira nusikalstama veika, nes vaikas, kuriam tenka matyti ar girdėti smurtą artimoje aplinkoje, yra individualiai ir smarkiai paveikiamas. Smurto patirtis pakenkia tiek fiziškai, tiek psichiškai, neretai lydi vaiką visą gyvenimą ir yra svarbus rizikos faktorius vėliau pakartotinai patirti smurtą. Kadangi smurtas prieš mamą ar kitą asmenį, kurį mato vaikas, paveikia jį kaip individą, pateisinama įstatymo leidėjo logika, kad tai yra atskiras nusikaltimas prieš vaiką.
Nors Stambulo konvenciją prižiūrinti GREVIO ir giria Švedijos sprendimus, Stambulo konvencija išties nereikalauja atskirai įtvirtinti „moters laisvės pažeidimo“ ar „vaiko laisvės pažeidimo“ savo baudžiamajame kodekse. Tarptautinės teisės požiūriu, tam gali užtekti ir neutralių teisės normų, kurios nemini nei vaikų, nei moterų, bet su sąlyga, kad šalia tų neutralių normų bus aiški valstybės politika, kuria siekiama kovoti su sisteminiu smurtu.
Švedija nuo Lietuvos skiriasi dar ir tuo, kad joje egzistuoja labai stiprus strateginis-politinis lygmuo, o įgyvendinimui skiriamas adekvatus finansavimas. Pavyzdžiui, kovai su vyrų smurtu prieš moteris skiriama ne tik speciali strategija, bet ir kas 2 metus atnaujinamas veiksmų planas. Šiuo metu galiojančiame veiksmų plane numatytos 99 konkrečios priemonės. Biudžete yra nekvestionuojamos (permanentinės) lėšos, skirtos kovai su vyrų smurtu prieš moteris, kurios 2023 m. sudarė 350 milijonų kronų per metus, t. y. daugiau nei 30 milijonų eurų per metus.
Galima sakyti, kad tai brangu, tačiau, kaip ne kartą skaičiavo šioje srityje dirbantys specialistai, smurto kaina yra dar brangesnė. Baudžiamosios teisės normos pačios savaime nesukuria gilesnių kultūrinių pokyčių ir tik iš dalies veikia prevenciškai. Todėl galvojant apie ilgalaikį ir gilesnį pokytį, svarbu be teisės normų dar turėti ir struktūras, veiksmų planus ir strategines priemones. Šios kas porą metų turi būti atnaujinamos, tikrinama, ar konkretūs veiksmai buvo įgyvendinti.
Labai svarbus pokytis Švedijoje, susijęs su Stambulo konvencijos įgyvendinimu, buvo seksualinio smurto apibrėžimo pasikeitimas nuo 2018 m. liepos 1 d., paminėtas straipsnio pradžioje.
Pagrindinis Švedijos sutikimo modelio principas yra toks, kad seksas galimas tik su visų dalyvaujančių asmenų laisvanorišku sutikimu, o šio nesant, laikytinas seksualine prievarta. Tai nereiškia, kad dabar nuolat reikia rūpintis gauti rašytinį sutikimą, kaip juokaujama Lietuvoje, o tiesiog teisme nebeveikia kai kurios gynybos, anksčiau naudotos Švedijos teismuose. Pavyzdžiui, iki 2018 m. buvo bylų, kuriose prievartautojai teigė nesuvokę, kad nepilnametė nenorėjo grubaus ir žeminančio sekso, arba teigė miegoję ir nesuvokę ką darantys. Tokie atvejai, kai prievartautojai nesuvokė, kad nukentėjęs asmuo nenori sekso, bet kartu tas asmuo nebuvo be sąmonės ar kitaip pažeidžiamos būklės, teismų nepasiekdavo arba prievartautojai būdavo neišvengiamai išteisinami.
Įrodyti seksualinį smurtą prieš moteris ir vaikus vis dar yra labai sunku dėl šių bylų specifikos ir dėl to, kad nekaltumo prezumpcija baudžiamajame procese niekur nedingo. Kas nutiko ir kaip nutiko – vis dar reikia pagrįsti. Tiesiog pasikeitė įvykių traktavimas, nes pakito smurto apibrėžimas.
2020 m. Švedijos Nacionalinė smurto prevencijos taryba pristatė tyrimą, kuriame per 2019 m. nustatyti 76 atvejai, kurie prokurorų buvo laikomi seksualine prievarta, nors anksčiau, iki sutikimo modelio įvedimo, tie atvejai tiesiog nebūtų pasiekę teismų. Iš tų 76 teismo procesų apie pusė baigėsi išteisinimu, 26 atvejais buvo priimtas nuosprendis dėl išprievartavimo ir 12 atvejų – dėl išprievartavimo be tyčios. Taigi, kaip akivaizdu, net tokiais atvejais, kai prokuroras įsitikinęs, kad byla pakankamai perspektyvi, nebūtinai tai pavyksta įrodyti teisme.
Taip pat ne visi sisteminiai moters laisvės pažeidimai ir vaiko laisvės pažeidimai pripažįstami įrodytais teisme ar net pasiekia Švedijos teismus. Pavyzdžiui, skaičiuojama, kad tik 11 proc. bylų įrodomi grubūs moters laisvės pažeidimai. Kalbant apie nusikaltimus prieš vaikus, nuo 2021 m. liepos iki 2022 m. rugpjūčio buvo fiksuoti 9905 galimi vaiko laisvės pažeidimai. Iš jų 1140 baigėsi teismo procesais, o dar mažiau buvo įrodyti.
Kai kuriuose pasaulio regionuose mergaitės vos gimusios rizikuoja būti nužudytos, nes moteriškos lyties naujagimiai nelaukiami. Vėliau mergaitės kenčia dėl įvairių žalingų kultūrinių praktikų, tokių kaip moterų lytinių organų žalojimas, priverstinė ankstyva santuoka. Švedija yra viena pažangiausių valstybių, kalbant apie vaikų ir moterų teises, bet joje taip pat nėra tobulybės. Teisę Švedijoje siekiama suderinti su socialine realybe bei atsižvelgti į dar visai neseną istoriją (ypač siekiant, kad ta istorija nebesikartotų). O socialinė realybė yra tokia, kad moterys dažniau patiria sisteminį smurtą, vadinamąjį intymų terorizmą, kurio metu smurtas vis labiau intensyvėja, neretai baigiasi ir nužudymu.
Prieš daugiau nei dešimtmetį Ženevoje man teko atstovauti Lietuvos nevyriausybinėms organizacijoms, svarstant Lietuvos ataskaitą pagal Jungtinių Tautų Moterų teisių konvenciją. Tada tarptautiniam komitetui sunkiai sekėsi Lietuvos atstovams paaiškinti, kodėl reikėtų uždrausti moterų žaginimus santuokose. Vyriausybės atstovams, kaip ir daugumai Lietuvos teisininkų, atrodė, kad bet koks smurtas ir taip baustinas, tad nereikia specialiai išskirti santuokinio statuso, o ir smurto dėl lyties.
Galbūt jie teisūs, jei tos neutralios normos būtų įgyvendinamos ir suprantamos plačiau. Verta paminėti, kad Švedijoje seksualinė prievarta santuokoje uždrausta nuo 1965 m., ir už seksualinį smurtą santuokoje vyras pirmą kartą nuteistas ne 2022 m., kaip Lietuvoje, o gerokai anksčiau. Be to, strateginio-politinio lygmens ir stipraus prevencinio modelio Lietuvoje iki šiol labai trūksta.
„Blogai, bet gali būti blogiau“, – taip, išeinant iš tarptautinių institucijų salių, neoficialiai įvertinamos Lietuvos pastangos, palyginti su kitomis valstybėmis su panašia istorija. Tačiau Lietuva, kaip ir Švedija, jau prieš 100 metų pripažino moteris kaip pilietes, galinčias dalyvauti rinkimuose ir rinkti valdžią valstybėje.
Nesinorėtų, kad Lietuvos pastangos kovoti su smurtu prieš moteris ir smurtu artimoje aplinkoje būtų vertinamos tik „blogai, bet gali būti blogiau“. Mes tikrai galime gerai ir po truputį vis geriau.