„Latvių legionas“: pasakojimas apie suburtą Latvijos SS legioną atskleidžia dar negirdėtą latvių patirtį karo metu

Leidykla „Briedis“ pristato serijos „II pasaulinis karas“ naujieną – Visvaldžio Lācio knygą „Latvių legionas“.

Mus su artimiausiais kaimynais latviais sieja bendra baltiška kultūra, gimininga kalba, panaši tautosaka.

Nors esame giminės, apie latvių ir jų šalies istoriją, taip pat XX a. pirmosios pusės įvykius žinome nepakankamai. Latviai, lygiai kaip lietuviai, patyrė sovietų ir nacių okupacijas, tačiau kai kurie tų metų įvykiai kaimynams klostėsi kiek kitaip.

Buvęs Latvijos legiono karys, istorikas, publicistas, Saeimos narys Visvaldis Lācis šioje knygoje pasakoja apie vokiečių okupacijos laikotarpiu suburtą Latvių SS legioną.

Po vos metus trukusios, kruvinų žaizdų Latvijos kūne palikusios pirmosios sovietų okupacijos, vadinamos Baisiaisiais metais, istoriškai vokiečiams niekada nesimpatizavę latviai pasitiko Vermachtą kaip išvaduotojus nuo trėmimais ir žudynėmis jų kraštą niokojusio stalinistinio maro. Tačiau netrukus vokiečiai, kaip ir visi okupantai, griebdamiesi šantažo ir grasinimų, savo karo mašinai pradėjo reikalauti vis daugiau gyvosios jėgos.

Latviams, kaip ir jų kaimynams estams bei lietuviams, iškilo dilema: kovoti petys petin kartu su vokiečiais ar, atmetus nacių administracijos mobilizacinius reikalavimus, sulaukti griežtų represijų? Latvijoje ir Estijoje, kitaip nei Lietuvoje, kur antinacinės nuotaikos buvo kur kas stipresnės, pavyko suburti tautinius legionus.

V. Lācis pripažįsta, kad SS divizijų nesutikę formuoti lietuviai pasielgė teisingai, nes išsaugojo daugybę gyvybių ir potencialą pokario partizaninei kovai. Vietinės rinktinės vadas generolas Povilas Plechavičius griežtai atsisakė, kad jo vyrai taptų SS policijos kariais. Autorius apgailestauja, „kad latviai, deja, neturėjo tokių žmonių kaip lietuviai, kurie būtų mokėję politiką panaudoti savo Tėvynės labui“.

Knygoje V. Lācis aptaria visas pagrindines priežastis, paskatinusias jaunus latvius stoti į formuojamas SS kariuomenės divizijas, taip pat akcentuoja, kad didelė dalis legionierių buvo mobilizuoti priverstinai.

Daugelis per sovietų okupaciją prarado artimuosius ir siekė atkeršyti, kiti tikėjo, kad kaudamiesi kartu su vokiečiais jie stabdo prie Latvijos vėl artėjančią Raudonąją armiją, sėjusią žudynes, plėšimus ir prievartavimus.

Į Legioną stojo pačios įvairiausios socialinės padėties ir profesijų žmonės: kaimo ūkininkai, gamyklų darbininkai, garsūs sportininkai, inteligentijos atstovai, taip pat gydytojai, mokytojai, tarpukario Latvijos kariuomenės karininkai ir puskarininkiai.

Leningrado, Volchovo, Vidžemės frontuose kovęsi vyrai, kurių daugelis buvo sužeisti ar žuvo mūšiuose, kariavo ne už Trečiąjį reichą, kuriam nejautė jokių simpatijų, o už Latviją.

Daugeliui legionierių nacių idėjos buvo svetimos, jie įtariai, o kartais net ir priešiškai žvelgė į vokiečius.

Nemaža dalis karininkų puoselėjo viltis, kad sovietams ir naciams galutinai išsekus, latviams kartu su komunizmo grėsmę pasauliui supratusių Vakarų sąjungininkų pagalba pavyks atkurti nepriklausomybę.

Deja, toms viltims nebuvo lemta išsipildyti. Raudonasis tvanas vėl užtvindė Latviją.

Į nelaisvę pakliuvusius legionierius sovietai vertino kaip „tarybinės tėvynės“ išdavikus, todėl dažniausiai šaudė vietoje. Kremliaus propaganda pradėjo formuoti legionierių – idėjinių „fašistų“, beginklių gyventojų žudikų ir marodierių įvaizdį, nors Jungtinėse Valstijose ir Didžiojoje Britanijoje SS kariuomenės divizijose tarnavę latviai ir estai, ypač priverstinai mobilizuoti, nevertinti nei kaip karo nusikaltėliai, nei kaip nacių kolaborantai.

V. Lācis savo knygoje griežtai paneigia dabartinei Rusijai patogius mitus, kad legionieriai buvo SS organizacijos nariai, jog vykdė šmeižikiškai jiems priskiriamus tariamus ar svetimus nusikaltimus. Skaitytojai knygoje ras atsakymus į daugelį svarbių klausimų.

V. Lācis – unikali asmenybė. 2014 m. jis tapo Latvijos mokslų akademijos nariu. Autorius iki šiol gina savo paties ir kovų bendražygių garbę nuo nepelnytų užgauliojimų ir kaltinimų, jo tekstai nuolat publikuojami Latvijos spaudoje. Nors 2019 m. kovą jam sukaks 95-eri, V. Lācis aktyviai sportuoja ir dalyvauja bėgimo maratonuose.

Pateikiame knygos ištrauką:

Pažymėjus Latvių SS legiono atminimo dieną Rygoje ir kitose Latvijos vietose 1998 m. kovo 16 d., tiek Latvijos, tiek užsienio spaudos leidiniuose kilo aštrios diskusijos apie Latvių SS legiono vaidmenį ir dalyvavimą Antrajame pasauliniame kare. Rimti istorikai, mokslininkai, politikai, publicistai, įsigilinę į Latvių legiono istoriją, jau pateikė objektyvius atsakymus į visus klausimus tiek apie Latvių legiono steigimą, tiek apie jo kovinius pajėgumus bei apie motyvus, kurie latvių legionierius vedė kovon. Būtent užsienio stebėtojų neutralus požiūris yra geriausias ir garbingiausias istorijos šaltinis, iš kurio kiekvienas gali pasisemti grynos tiesos apie vadinamąjį Latvių SS legioną.

Žodį „vadinamąjį“ galime palikti kabutėse dėl to, kad ne latvių civilinės savivaldos, ne latvių karių – tiek savanorių, tiek mobilizuotųjų – žinioje ir valdžioje buvo nustatyti, kaip vadinsis tie latvių kariniai daliniai, kurie, laikydami Maskvos Kremliaus komunistų valdžią ir jos vadovaujamą sovietinę armiją didžiausia grėsme Latvijos valstybės nepriklausomybės atkūrimui ir latvių tautos išlikimui bei egzistavimui, norėjo kovoti prieš komunistinės Rusijos (SSRS) imperines jėgas.

Pirmą oficialų pranešimą, kad latvių legionieriai nėra susiję su vokiečių SS daliniais ir jų padarytais karo nusikaltimais, po Antrojo pasaulinio karo pateikė Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerija 1946 m. vasario 4 d. šifruotame dokumente Nr. 817/252/59. Šį dokumentą ministerijos 2-asis departamentas nusiuntė britų kariuomenės vadui Vokietijoje (Berlyne). Štai visas dokumento tekstas.

Nuo Užsienio reikalų ministerijos kariuomenės vado Vokietijoje (Berlyne) politiniams patarėjams
Nr. 231, 1946 m. vasario 4 d.

Jūsų telegrama Nr. 84 (sausio 18 d.: sovietų reikalavimas išduoti jų žinion Baltijos valstybių piliečius, buvusius SS daliniuose).

1. Mes negalime laikyti Baltijos valstybių piliečių karo nusikaltėliais arba išdavikais, kai vienintelis jiems keliamas kaltinimas, kad jie kovojo prieš sovietų kariuomenę. Tačiau nepageidaujame susilaikyti ir neperduoti jų teisingam teismui, jei jie yra karo nusikaltėliai visų pripažinta reikšme.
2. Dėl to jums reikėtų kiekvienu atskiru atveju primygtinai pareikalauti pateikti pakankamus iš pirmo žvilgsnio [originaliame tekste lotynų kalba, pabraukta – prima facile įrodymus to, kad atitinkamas asmuo yra padaręs karo nusikaltimų įprasta reikšme, o abejotinais atvejais jums reikėtų kreiptis konsultacijos į šią ministeriją. (...)

Škotų istorikas, Aberdyno universiteto bibliografas Davidas Littlejohnas savo knygoje „Foreign Legions of the Third Reich“ („Trečiojo Reicho svetimšalių legionai“) rašo: „Didelė dalis šio tomo skirta vadinamosioms rytinėms tautoms, buvusiems sovietų valstybės piliečiams, kurie pasirinko ne tiek kovoti už Vokietiją, kiek prieš nekenčiamą Josifo Stalino komunistų tironiją.“ D. Littlejohnas pasakoja, kodėl Latvių legionas išvis atsirado: „1940 m. birželį Stalinas pasiglemžė savo valdžion tris Baltijos valstybes ir pranešė, kad jos „savanoriškai įstojo“ [kabutės D. Littlejohno – V. L.] į Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungą.

Sekė teroro ir represijų metai, per kuriuos tūkstančiai buvo persekiojami ir kankinami, žudomi arba ištremiami. Nereikia stebėtis, kad 1941 m. birželį įžengusi vokiečių kariuomenė daugeliui atrodė labiau kaip išlaisvintoja nei užkariautoja. Yra sakoma – mano priešo priešas yra mano draugas. Baltijos tautoms po teroro metų kiekvienas, kuris ėmė į rankas ginklus, kad kovotų prieš Stalino režimą, ir visi, simbolizavę šią kovą, buvo laikomi jei ne draugais, tai bent jau „kartu kariaujančiais“ (a co-belligerent), kaip kiek vėliau, įvesdami naujadarą, anglosaksai pavadino savo italų antifašistų samdinius. Į baltiečių ir kitų „rytų tautų“ bendradarbiavimą su vokiečių kariuomene reiktų žiūrėti būtent tokiame kontekste.“ (...)

1943 m. JAV ambasadorius Stokholme Herschelis V. Johnsonas nusiuntė eilinį pranešimą JAV valstybės sekretoriui apie padėtį Latvijoje, kuriame paminėjo Latvių legioną: „1943 m. vasarį Hitleris paskelbė viešą pranešimą, kad ir latviams bus leidžiama kurti SS savanorių legioną. Vokiečiai manė, kad legiono kūrimas latviams bus patrauklus dėl kelių priežasčių. Visų pirma todėl, kad sovietų armija artėjo prie Latvijos sienos. Kadangi latviai nenorėjo, kad sovietų valdžia grįžtų į jų žemę, buvo laikoma savaime suprantamu dalyku, kad jie bus pasiruošę kovoti ir neleis šios galimybės įgyvendinti. Be to, vokiečiai žinojo apie latvių karštą norą atkurti nacionalinę Latvijos kariuomenę ir vylėsi, kad Latvių legionas bus priimtas kaip pirmas žingsnis šia kryptimi. (...) Manyta, kad naujai kuriamas tautinis legionas išties pritrauks labai nusiminusią latvių tautą, nes

1) legiono kūrimo metu rusai buvo labai arti Latvijos sienos,
2) nė vienas latvis nenorėjo, kad grįžtų bolševikų laikai,
3) kiekvienas latvis buvo pasiruošęs kovoti, kad sulaikytų rusų grįžimą į Latvijos teritoriją,
4) dauguma Latvijos gyventojų troško atkurti Latvijos nacionalinę kariuomenę, kurią reorganizuojant, rodėsi, legionas galėtų tapti pirmuoju žingsniu šia kryptimi.“

1944 m. vasarį H. V. Johnsonas JAV valstybės sekretoriui pateikė daugiau žinių apie Latviją. Jis rašė: „1944 m. vasario pabaigoje baigta 1906–1924 m. gimusių vyrų mobilizacija.“ Apie latvių politinį nusiteikimą H. V. Johnsonas informavo: „Žmonės vis dar tikisi Vakarų demokratinių valstybių pagalbos. Tačiau, iš kitos pusės, žmonės įsiskaudina, nes nėra jokių aiškių nuorodų, kad šios valstybės atmestų sovietų valdžios pretenzijas į Baltijos valstybes. Visuotinai paplitusi nuomonė, kad vokiečiai ir sovietų valdžia pasiekė kažkokį bendrą susitarimą ir pranešimai apie įnirtingas kovas yra daugiau ar mažiau blefas. Manoma, kad vokiečiai atitrauks savo dalinius iki 1941 m. vokiečių ir sovietų pasienio linijos ir tuomet bus sudaryta paliaubų arba taikos sutartis. Šis požiūris paaiškina gyventojų reakciją į mobilizacijos įsakymą. Iš kitos pusės, teisybė, kad kontrolė tapo griežtesnė ir mobilizacijos išvengti sunkiau“.

1944 m. kovo mėnesio ambasadoriaus H. V. Johnsono pranešime Vašingtonui skaitome: „Tikrai žinoma, kad tarp vokiečių yra gana smarkių stambių latvių karinių pajėgų kūrimo oponentų. Įvairūs, dažnai smulkūs incidentai sukelia vokiečiams įtarimų. Pavyzdžiui, kai naujų latvių šauktinių grupė, lydima dviejų vokiečių karių, žygiavo Rygos gatvėmis dainuodama „Sumušime utėlėtus, paskui tuos melsvai pilkuosius.“ Ši daina, kaip ir kitos, labai populiari.“

Čia pridurčiau, kad toks pats populiarus iki pat karo pabaigos tarp legionierių buvo antrasis minėtos dainos variantas: „Sumušime raudonuosius, paskui tuos melsvai pilkuosius.“ (...)

Latvių legionui dėmesio skyrė ir JAV istorikai.

Amerikiečių istorikai H. P. Tayloras ir R. J. Benderis rašo apie latvių politines pažiūras ir dvi latvių Waffen SS divizijas: „Latviai rusų okupaciją nuo 1940-ųjų birželio iki 1941-ųjų liepos atsimena kaip Baisiuosius metus. Jie sveikino vokiečius kaip mažesnį blogį, kai tie išvarė Raudonąją armiją iš Latvijos pagal plano „Barbarossa“ neišvengiamą sudėtinę dalį, tačiau visas jų didvyriškumas ir pasiaukojimas po tų mūšių davė Latvijai tik trejus atokvėpio metus nuo rusų priespaudos mainais į vokiečių okupaciją. (...) Abi latvių divizijos kovėsi didvyriškai ir pasiaukojančiai, net matydamos, kad jų laukia pralaimėjimas, jos buvo visiškai atsidavusios Latvijos gynybai, nes siekė, kad negrįžtų rusų viešpatavimas. (...) Troškimas prisijungti prie vokiečių, kad Raudonoji armija būtų sutriuškinta kartą ir visiems laikams, vadinasi, neribotam laikui atidėti rusų grįžimą į jų žemę, skatino latvių batalionus kovoti nuožmiai ir sumokant tokią didelę kainą“.

Tayloras ir Benderis aprašo mūšius nuo 1944 m. birželio iki spalio: „Rusai vis puolė, siekdami priversti atitraukti jau ir taip labai nusilpnintas latvių divizijas į vakarus, o liepos 16-ąją jos buvo priverstos atsitraukti per senąją Rusijos sieną su Latvija. Nuo tada iki karčios karo pabaigos kiekvienas atsitraukimas reiškė, kad vis didesnė jų tėvynės dalis patenka rusų valdžion. Tačiau, nepaisant kovos prieš daug didesnę jėgą, latvių beviltiškas pasiryžimas kovoti išaugo.“ Apie įvykius po 1945 m. gegužės 8-osios kapituliacijos Kuržemės tvirtovėje amerikiečių istorikai pasakoja: „Kiti latvių Waffen SS kariai, kurių buvo nemažai, rado prieglobstį miško tankmėje ir tęsė kovą prieš rusų įsibrovėlius kaip partizanai. Šie vyrai kovėsi atskiromis grupėmis, skaičiuojama, kad jų buvo nuo 5 iki 8 tūkst., ir turbūt nėra perdėta teigti, kad šie vyrai sudarė iki trečdalio visų [buvusių – vert. past.] latvių karių Kuržemėje.“

Tarp amerikiečių buvo žmonių, gynusių baltiečių karių kovos prieš sovietų armiją būtinybę. Vienas iš jų buvo Francis Neilsonas, anksčiau tarnavęs Didžiajai Britanijai, parlamento deputatas, Winstono Churchillio politinės partijos narys. 1941 m. lapkričio 20 d. publicistas F. Neilsonas rašė: „Karinė būtinybė nepripažįsta žmonių įstatymų. Pirmas ir paskutinis tikslas turi būti pergalė. Tai, ką vadiname valstybės gynyba, primeta šią taisyklę kariuomenei ir, kai tik karas prasideda, kitos alternatyvos nebėra. Tačiau dabar kokią akimirką įsivaizduokite, kad Vakarų demokratinės valstybės kautųsi prieš tris Baltijos valstybes ir Suomiją. Prieš Vokietijai užpuolant Sovietų Sąjungą, ši metėsi prieš suomius, estus, latvius ir lietuvius žiauriausiu būdu, siekdama atimti jų nepriklausomybę ir nužeminti juos iki vergų. Didžioji Britanija ir JAV laikėsi nuošalyje ir stebėjo šį nederamą elgesį netrikdomos nerimo. Dabar, kai Vokietija susijusi su šiomis mažosiomis valstybėmis, ieškančiomis savo laisvės, Vakarų demokratinės valstybės apjungia savo pajėgas su sovietų pajėgomis, nes valstybės interesai reikalauja nuversti Hitlerį. Tad štai jūs išeinate į karą. Vakarykštis vilkas šiandien tapo ėriuku. Karingas patriotizmas sudrebina moralę, o karinė būtinybė sugriauna kilnius idealus. Politiškai tai nešvarus reikalas... Kremliaus dievas sako, kad rusų tauta kaunasi už laisvę. Man rodosi, kad ta laisvė, kuria remiasi Stalinas, yra laisvė, kurią jis įgijo sau... tai laisvė žudyti, plėšti, pavergti. Rusija dabar yra draugiška valstybė – nesuvokiamas dalykas, juk Rooseveltas pasmerkė sovietinį režimą, kai sovietų armija įsiveržė į Suomiją.“ (...)

Kanadiečių istorikė K. M. Baltais Latvių legiono tyrimams atsidėjo rašydama disertaciją „United States Foreign Policy in the Fields: The US Army and the Balts, 1944–1947“ („JAV užsienio politika karo lauke: amerikiečių kariuomenė ir Baltijos valstybių gyventojai, 1944–1947“). Informacinę medžiagą disertacijai K. M. Baltais rinko įvairiausiuose archyvuose: JAV kariuomenės archyvuose; Britanijos užsienio reikalų ministerijos; vokiškuose archyvuose: Ostlando reichskomisaro; Okupuotų Rytų teritorijų reicho ministerijos bylose; JAV kariuomenės Karo departamento ir Valstybės departamento tyrimų įrašų saugyklose (JAV karinės žvalgybos medžiagos, kuri buvo saugoma pagal 50 metų įstatymą, rinkinys); Jaltos susitarimas dėl repatriacijos, kodiniu pavadinimu „Argonaut 150“ – susitarimas dėl karo belaisvių ir civilių, išlaisvintų sovietų ir britų vadovaujamų pajėgų; Jungtinių Tautų paramos ir atkūrimo administracijos (UNRA) (UNRA) ir Tarptautinės pabėgėlių organizacijos (IRO) archyvuose; SS reichsfiurerio ir vokiečių saugumo policijos viršininko Heinricho Himmlerio bylos; Jungtinių Tautų archyvuose Niujorke. Nedidelis dokumentų rinkinys į jos rankas pateko iš kai kurių atsitiktinių šalinių, pavyzdžiui, privačių dokumentų kolekcijų.

Tirdama Latvių legiono problemas ši istorikė netrukus suprato, kad jos yra tarpusavyje susijusios, susipynusios, o jas išnarpliojus galima atsakyti į keturis pagrindinius klausimus.

1. Ar Latvių legionas buvo savanorių legionas?
2. Ar Latvių legionas padarė karo nusikaltimų?
3. Ar Latvių legionas buvo SS?
4. Ar Latvių legiono kariai buvo naciai?

K. M. Baltais šaltai ir tiesiai atsako į šiuos klausimus, remdamasi daugybe pirminių šaltinių. Iš turtingos informacinės medžiagos, publikuotos K. M. Baltais knygoje, čia galime pateikti būdingiausius Latvių legiono esmę paaiškinančius pavyzdžius.

1945 m. sausio 18-oji. Jēkabs Ruskis buvo tik vienas iš daugelio legiono karių, sužeistų arba kritusių mūšiuose. 1906 m. gimęs Ruskis buvo pašauktas 1944 m. balandžio 1 d. ir kare prarado dešinę ranką. Vokiečių karo ligoninėje 2/608 jam išdavė du liudijimus. Vienas atstojo kario tarnybos pažymėjimą ir atlyginimo knygelę, kurie buvo prapuolę mūšyje, antrasis suteikė teisę nešioti sidabrinį sužeistojo ženklelį. Abu liudijimai rodo jo tarnybos laipsnį kaip Leg.-Gren. (Legions-Grenadier), o ne SS-Grenadier ar Waffen-SS Grenadier. Norėdama paaiškinti šį reikšmingą skirtumą, K. M. Baltais prie dokumentų apie Jēkabą Ruskį prideda dviejų vokiečių SS karininkų po karo su priesaika duotus raštiškus parodymus. Waffen SS oberšturmbanfiureris (Waffen-SS Obersturmbanführer arba pulkininkas leitenantas pagal Latvijos kariuomenės laipsnius) Albertas Ekkehardas, kaip Waffen SS generalinio štabo karininkas, liudijo: „Visi užsienio savanoriai prieš bolševizmą šiame kare, kurie buvo priversti [paryškinta originaliame tekste] tarnauti Waffen SS daliniuose, nebuvo priimti į SS ir todėl niekada nebuvo SS nariai, kaip vokiečių savanoriai. Skyrėsi tarnybos laipsnių pavadinimas, taip pat jų uniformų antsiuvai buvo kitokie.“

Panašiai, patvirtinęs priesaika, raštiškai paliudijo po karo ten pat kur A. Ekkehardas – Darmštato koncentracijos stovykloje – policijos generolas majoras, paskutinis SS reichsfiurerio Heinricho Himmlerio patvirtintas Waffen SS generolu majoru, Vokietijos policijos viršininkas ir reichsfiurerio generalinio štabo viršininkas Ernstas Rode. Jis savo liudijime aprašo, kaip pats įvardija, „abi vadinamąsias latvių Waffen SS divizijas“: „Šių abiejų divizijų nariai niekada netapo SS nariais, jei nebuvo kitų priežasčių, tada dėl svarbių direktyvų. Jiems tai buvo neįmanoma.“

1946 m. rugsėjo 2 d. JAV 3-iosios armijos štabas Heidelberge, Vokietijoje, išsiuntė aplinkraštį Nr. 29 visiems kariuomenės daliniams, kuriame išaiškinta, kad JAV kariuomenė oficialiai pripažįsta, jog latviai ir estai, kuriuos vokiečiai privertė kovoti prieš rusus, neturi būti laikomi priklausančiais nei Vermachtui, nei vokiečių SS daliniams, nepaisant fakto, kad jie priklausė Waffen SS. Jie neturi būti laikomi asmenimis, kuriuos automatiškai reiktų areštuoti. (...)

1950 m. balandžio 13 d. pranešime JAV valstybės sekretoriui, kurį pasirašė JAV aukščiausias pareigūnas Vokietijoje generolas Frankas McCloy’jus, paaiškinta „Baltiečių legionų“ pozicija: „Šie daliniai neturi būti laikomi savanoriais arba SS.“ Toliau pranešimo B skyriuje skaitome, kad latvių ir estų SS neturi būti laikomi panašiais į vokiečių SS, nes

1) jie nebuvo nacistiškai indoktrinuoti;
2) iš jų nereikalauta išpažinti kokių nors nacių doktrinų;
3) jie neprisiekė SS;
4) jie nesinaudojo SS privilegijomis;
5) jie nenešiojo vokiečių SS daliniams nustatytos uniformos.

1946 m. vasario 5 d. Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerija pripažino: „Negalime laikyti Baltijos valstiečių piliečių karo nusikaltėliais arba išdavikais, jei vienintelis jiems keliamas kaltinimas, kad jie kovojo prieš sovietų armiją“.

Vokietijos Bundesvero universiteto Hamburge profesorius Berndas Wegneris pasaulio istorikų sluoksniuose laikomas Waffen SS ekspertu. Į klausimą, ar latvių legionieriai buvo naciai, profesorius Wegneris atsakė: „Kadangi žinome, kad tik vokiečių kilmės žmonėms buvo leidžiama tapti Nacionalsocialistinės vokiečių darbininkų partijos (NSDAP) nariais, savaime suprantama, kad Latvių legiono nariai negalėjo būti NSDAP nariais.“ K. M. Baltais knygoje pridėtas NSDAP narių Latvijoje Antrojo pasaulinio karo metais sąrašas patvirtina tai, ką sako profesorius B. Wegneris. Tarp Latvijoje buvusių NSDAP narių nėra nė vieno latvio, taip pat nė vieno latvių legionieriaus.

1998 m. sausį Kanados federaliniame teisme buvo sprendžiama buvusio latvių legionieriaus Pēterio Arvīdo Vītolo byla. Ekspertu į teismą buvo pakviestas kanadiečių istorikas profesorius Konradas Kwietas. Kryžminėje apklausoje kaltinamojo atstovas Donaldas Powellas paklausė profesoriaus Kwieto: „Ar vokiečių SS išties įvykdė daug nusikaltimų žmoniškumui?“ Profesorius Kwietas: „Taip.“ Donaldas Powellas: „Šiems nusikaltimams įrodyti turime pakankamai dokumentų. Profesorius Ezergailis sako, kad nėra jokių incidentų, kuriuose kas nors iš latvių legionierių būtų įvykdęs kokius nors nusikaltimus žmoniškumui, įrodymų. Ar jūs pritariate tokiam įvertinimui?“ Profesorius Kwietas: „Taip. Nesu radęs jokių nusikaltimų žmoniškumui, bent jau nėra nė vieno protokolo, kuriame būčiau matęs kokį nors dokumentuotą įrodymą.“

K. M. Baltais taip pat pabrėžia, kad nė vienas latvių legionierius nėra apkaltintas dėl karo nusikaltimų už buvusios Sovietų Sąjungos ribų.

Galiausiai JAV pozicija Latvių legiono klausimu aiškiai ir neabejotinai išreikšta Perkeltųjų asmenų (pabėgėlių) komisijos nario oficialiame laiške Latvijos Respublikos reikalų patikėtiniui pasiuntinybėje Vašingtone dr. J. Feldmaniui: „Baltijos Waffen SS daliniai (Baltijos legionai) jų tikslo, ideologijos, veiklos ir sudėties kvalifikacijos atžvilgiu laikytini atskirais ir skirtingais nuo vokiečių SS, todėl komisija jų nelaiko JAV vyriausybei priešišku judėjimu pagal Perkeltųjų asmenų akto 13 pataisytą paragrafą.“ 1950 m. rugsėjo 18 d. (...)