Vieniems pinigų dalinimas neatitinka jų ekonominės koncepcijos, t. y. reikia ne pinigus žmonėms dalinti, o lengvinti sąlygas verslui. Kiti teigia, kad pinigus reikia duoti tiems, kas didins gamybą ir augins pelną, suprask, garantuos mokesčius. Dar kiti mano, kad išvis, reikia paremti verslą, o šis, savo ruožtu išlaikys darbo vietas ir taip šalyje nebus sukeltas bedarbystės srautas.
Visi savaip teisūs ir visi neteisūs, nes jeigu Vyriausybė paklausys jų visų, tai mes turėsime nekonceptualų ir padriką įvairių, viena kitai prieštaraujančių ekonominio poveikio priemonių panaudojimą. Rezultate gautume chaosą.
Ekonomistai nemėgsta chaoso ir todėl visi jų pasiūlymai bei teiginiai tėra teoriniai samprotavimai kaip reiktų daryti, arba ką aš daryčiau, jeigu būčiau valdžioje. Mes gi skaitome bei žiūrime jų diskusijas ir emocingai reaguojame, jei pajuntame, kad tas ar kitas siūlymas kirstų per mūsų kišenę.
Tačiau dar jautriau į šią dviejų šimtų eurų paramą reaguoja politikai. Čia mes regime vieningą srautą vertinimų ir komentarų. Politikams, ypač opozicijos atstovams, tai akivaizdus rinkėjų papirkinėjimas. Nes pinigai iš valdančiųjų Vyriausybės kišenės kitaip ir negali atrodyti. Aišku, kad sudėtinga vertinti kitaip, nes rinkimai įvyks, o pasirengimas jiems sustojo.
Tačiau imkime ir pamąstykime tokį minties eksperimentą.
Tarkime, kad rinkimai jau yra įvykę prieš epidemiją, ar ir tada opozicija regės dviejų šimtų eurų pašalpą tik kaip politinį papirkinėjimą? Na, matyt, viskas bus vertinama kitaip ir kritika jau bus dėl to, kodėl tiems duoda, o tiems ne, kodėl tiek davė, o tiek ne? Taigi, visa kritika ir kaltinimai tėra rimtas siekis išeksponuoti save ir priminti rinkėjams, už ką reiks balsuoti.
Apibendrinant, viskas, ką Vyriausybė padarys kovoje su koronavirusu, bus kritikuotina, viskas taps pretekstu pasvarstyti, kaip galima buvo geriau padaryti tą ar kitą sprendimą. Bet jei Vyriausybėje bus padarytos klaidos, bus kažkas netikslu, neaišku ir neskaidru, tada mes pajusime visą kritikos ir smerkimo jėgą.
O kaipgi su tais dviem šimtais eurų? Jie lieka svarbūs tiems, kurie gyvena pragyvenimo minimumo sąlygomis, kurie taupo visur ir dėl visko. Todėl opozicijos kalbėjimas apie tokią paramą kaip apie rinkiminį veiksmą sukuria tai, ko labai nenori valdančiųjų oponentai, fiksuoja visų sąmonėje vienintelį akcentą – Vyriausybė parėmė, o ne atėmė. Po tokios reklamos rinkimuose valdantiesiems bus tik lengviau.
Taigi reziumuojame. Pandemija išties sujaukė rinkiminius planus. Ir naujomis, karantino ir izoliacijos sąlygomis, daugelis politikų, nesančių vykdomosios valdžios gretose neranda efektingų rinkiminių strategijų ir rizikuoja prarasti tas pozicijas, kurias planavo būsiant normaliomis sąlygomis.
Akivaizdu, kad reikalinga ypač kūrybingai žvelgti į susiklosčiusią situaciją ir bandyti žengti netrivialius žingsnius. Įprasti, neskubaus agitavimo bei pastovios savo priešininkų kritikos metodai netinka.